Kultūra
09 24. Žalmartas-16
Birutė Liškauskienė
Kaune tokiu plenero pavadinimu šeši Aistės Ramūnaitės suburti Žalio kalno dailininkai Dainius Lanauskas, Gintautas Velykis, Jolanta Galdikaitė, Raimundas Majauskas ir Jovita Glemžaitė Matuzienė studijavo, fiksavo Žaliakalnio architektūros, landšafto paveldą, dabartinę jų būklę, bendruomenės gyvenimo būdą ir kūrė paveikslus, kurie šiuo metu demonstruojami visą rugsėjo mėnesį Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje.
„Šiuo pleneru, būtent Žaliakalnio kultūra, paveldu mes savo kūriniais rodom SENĄ kaip sukurti NAUJĄ, - sako plenero koordinatorė, dailininkė grafikė Aistė Ramūnaitė. „Pleneras turi griežtą nuorodą, bet kartu improvizuotai su atsakomybe daromi tapybos kūriniai, kurie taps keliaujančia ir vienijančia Žaliakalnio bendruomenę paroda. Mes, dailininkai norime savo kūryba prisidėti prie pastatų, paminklų, aplinkos restauravimo, atnaujinimo ir išsaugojimo. Tai mūsų „kova“ menu. Kūrinių simboliai, paveldėta miesto istorija ir dabartinis mūsų gyvenimas turi būti gražus“,- pasakoja Aistė.
Plenero dalyviai, iš kairės: Gintautas Velykis, Jovita Glemžaitė Matuzienė, Jolanta Galdikaitė, Aistė Ramūnaitė, Dainius Lanauskas, Raimundas Majauskas ir Regina Markevičienė
Šio, tęstinio projekto iniciatorė „Žaliakalnio aušros“ bendrijos pirmininkė Regina Markevičienė su rėmėja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pasirūpino dailininkais, kad šie taptų ta jungiama grandimi tarp bendruomenės narių, kurių vieningas požiūris į paveldą duotų teigiamus, estetinius pokyčius Žaliakalniui, aplinkai, kurioje patys gyvena. Aistė Ramūnaitė kasdieną virdavo „magišką“, meilę Žaliakalniui žadinančią sriubą ir kviesdavo dailininkus ir bendruomenės narius, ypač pačius vyriausius, kurie prisimena ir turi ką papasakoti, kad nebūtų dailininkams klaidu, kad gyventojai geranoriškai įsileistų kūrėjus į savo kiemus, parodytų, kas autentiško dar išlikę, kad būtų galima visa tai užfiksuoti, kol visai nesunyko miesto gyventojų protėvių būties ir buities pėdsakai. Šiuo pleneru dailininkai džiugina bendruomenę, masiškiau įtraukdami žmones burtis bendram labui, puoselėjant aplinką, kurioje nuolat gyvenama. „Per meną galima išspręsti viską, - nuoširdžiai įsitikinusi Aistė, nes menininkas, atsidavęs savo mielam kraštui, daug pasako savo meno kūriniu apie grožį, autentišką formą arba sukuria jį iš savo prisiminimų, išgirstų, kitų papasakotų atsiminimų. Tokiu būdu, norime dalintis ir stiprinti ryšį tarp ČIA gyvenančių žmonių“. Aistei Ramūnaitei svarbu iš tos aplinkos sukurti pasaką iš tikrų architekto A.Jokimo sugalvotų ir pastatytų Minties rato, Gėlių rato namelių, sukurti nepaprastą pasaulį, nes viskas beveik yra žuvę, tas kas buvę anksčiau. „Svarbiausias čia yra Kaukas, - pabrėžia Aistė, - jis yra Žaliakalnio geroji dvasia, padedanti sugrįžti į savo likimą, į savo gimimo vietą. Tai fantastinė menininko galimybė sukurti tą, kas buvo praeityje, kad būtų gyva atmintis ateinančioms Žaliakalnio gyventojų kartoms,“- taip įvardija Aistė Ramūnaitė šio plenero misiją.
Nuotrauka Gintauto Velykio
Atgal
.jpg)
