Kultūra
01 17. Nematomų tiltų statytojų susitikimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje
Doc. dr. Irena Ramaneckienė
Jokia naujiena, kad tiltas – statinys, jungiantis kelią per upę, daubą, gatvę, geležinkelį, kad jis gali būti medinis, betoninis, metalinis... Tačiau apie nematomus tiltus ne taip dažnai kalbame. Matyt, išskirtinėmis progomis.
Apie vieną jų 2016 12 12 Panevėžio viešosios bibliotekos svetainės anonse Angelė Mikelinskaitė informavo: „Gruodžio 15 d. (ketvirtadienį) 17 val. bibliotekos konferencijų salėje vyks susitikimas su istorike dr. Aldona Vasiliauskiene, tėvais bazilijonais Pavlo OSBM, Joachimu OSBM, Vinkentijumi OSBM ir br. Pachomijumi OSBM. Renginys skirtas artėjančiam Šv. Bazilijaus Didžiojo Ordino 400 metų jubiliejui“. Iš to trumpo pranešimo apie būsimą renginį šiek tiek ryškėja ir „nematomų tiltų“ samprata, būtent: praeities – dabarties, lotynų – graikų apeigų katalikų, lietuvių – ukrainiečių santykiai. Jų raida neįmanoma be tais klausimais aktyviai veikiančių žmonių, kuriuos neretai vadiname neoficialiais šalies ambasadoriais.
Lietuvos ambasadorė
Taip Banguolės Aleknienės straipsnyje („Aštuonerių metų triūsas – sugulė į monografiją“) pavadinta aukščiau minėta istorikė: „A. Vasiliauskienė tikra Lietuvos ambasadorė. Ji nuosekliai dirba stiprindama ukrainiečių ir lietuvių ryšius. Labai myli savo tėvynę. Faktus stengiasi pakreipti taip, kad Lietuva būtų pašlovinta“ („Kupiškėnų mintys“, 2014 10 11).
„2013 12 19 d. Bazilionų vidurinėje mokykloje (Šiaulių r.), įvertinant mokslininkės A. Vasiliauskienės 12 metų darbą, skirtą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui (konferencijos Lietuvoje ir Ukrainoje; pranešimai, moksliniai straipsniai, publikacijos periodinėje spaudoje), ukrainistikos plėtrai, buvo atidaryta „Dr. Aldonos Vasiliauskienės klasė“, – 2014 01 08 „Lietuvos aide“ rašė Algirdas Pilvelis. Mokyklos direktoriaus Rimanto Gorio žodžiais tariant, šis neįprastas įvertinimas jai skirtas „už istorinę, mokslinę, religinę, visuomeninę veiklą, kuri tapo reikšmingu tiltu, jungiančiu lietuvių ir ukrainiečių tautų bendrą istoriją, už tarpkultūrinių ryšių skatinimą, kelių prasmingam ir kūrybingam bendravimui ir bendradarbiavimui tiesimą“.
Tai dar ne viskas. „Plačiašakė dr. A. Vasiliauskienės veikla sulaukusi per 100 Lietuvos rajonų savivaldybių, mokslo įstaigų, visuomeninių organizacijų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Seimo komitetų, Ukrainos vienuolių bazilijonų ir įvairių institucijų bei Vladimiro (prie Kliazmos) Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės parapijos padėkų, jai suteikti jubiliejiniai atminimo ženklai, medaliai. Apdovanota aukščiausiu ordinu, kurį gauna Ukrainoje itin nusipelniusios moterys, tai Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinas (2006). Gavusi ir du (2005 m. rugsėjo 30 d. ir lapkričio 20 d.), Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštus, – vardijama A. Pilvelio straipsnyje „Lietuvos aido“ bendradarbei – neįprastas įvertinimas“ (2014 01 08).
Prelegentė A. Vasiliauskienė į Panevėžio viešąją biblioteką susirinkusiems miestiečiams tą gruodžio popietę išsakė tik mažytę dalelę sukauptų žinių Šv. Bazilijaus Didžiojo sudėtingos ir skausmingos istorijos tema. Priminė 1054 m., kai krikščioniškasis pasaulis skilo į stačiatikius ir katalikus. Pasakojo apie XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) susikūrusių unitų siekį suartinti krikščioniškąsias bažnyčias ir atnaujinti vienybę su Romos Popiežiumi. Glaustai apibūdino carinės Rusijos represijas, susidorojant su unitais, ypač bazilijonais, kuriuos stačiatikiai dėl vienijimosi idėjos laikė išdavikais, atskalūnais. Pranešėja sakė, kad sovietinė valdžia tęsė Rytų apeigų katalikų bažnyčių naikinimą, likviduodama parapijas ir maldų namus, areštuodama, lageriuose kankindama dvasininkus ir t. t.
Istorikė pabrėžė, kad Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas įkurtas Vilniuje (vienintelis ordinas, kurio ištakos Lietuvoje), kad 2017 m. bus minimas jo 400 metų jubiliejus. Klausytojus intrigavo teiginys, kad Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia (2014 m. minėjo 500 metų sukaktį) amžiumi senesnė už ordiną. Mat, ji kunigaikščio, Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus kašteliono, Trakų vaivados ukrainiečio Konstantino Ostrogiškio pastatyta kaip padėka Dievui už pergalę prie Oršos prieš žymiai gausesnę Maskvos kariuomenę. Įdomu ir tai, kad LDK valdovas Zigmantas Vaza, puikiai suvokdamas unitų, siekiančių suvienyti skilusią bažnyčią, svarbą, 1609 m. bazilijonų žiniai perdavė Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčią.
Įdomu buvo klausytis ir mintyse lyginti informacija turtingus demonstruojamų lentelių įrašus, schemas.
Švelniai graudus atsisveikinimas
G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovė Angelė Mikelinskaitė, institucijos svetainėje pasakodama (2016 12 16) apie minėtą renginį, rašė: „Galima teigti, kad šis bibliotekoje vykęs susitikimas – ir istorinis. Vakaro metu buvo atsisveikinta su iš Lietuvos išvykstančiu bazilijonu t. Pavlo OSBM, Lietuvoje vykdžiusiu misijas nuo Nepriklausomybės pradžios, ištisus 25 metus“.
Nors t. Pavlo OSBM – Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, vienuolyno igumenas (vyresnysis) – niekada nebuvo per daug šnekus, tačiau tąvakar Panevėžyje kalbėjo dar mažiau.
Ne vienas susirinkusiųjų žinojome šiek tiek t. Pavlo OSBM biografijos faktų: apie 1987 m. SSSR suaktyvėjo kova dėl Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios legalizacijos; Lietuvoje atsikūrusi Rytų apeigų katalikų bendruomenė ieškojo kunigo; 1991 m. birželio pabaigoje iš Lvovo srities Zoločivo bazilijonų vienuolyno buvo atsiųstas Pidhircų klebonas t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM.
Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje šv. Mišias t. Pavlo OSBM pirmąkart aukojo 1991 m. liepos 6 d. Nuo tada jos čia aukojamos kaip senovėje – gimtąja ukrainiečių kalba. Švč. Trejybės bažnyčia ir prie jos prisiglaudęs vienuolynas – vienintelis ukrainiečių katalikų (parapijai priklauso apie 200 tikinčiųjų) dvasinio gyvenimo centras Lietuvoje. Bazilijonai aptarnauja Vilniaus, Kauno, Jonavos, Elektrėnų, Klaipėdos ir kt. vietovių tautiečius.
Tiesa, kunigui t. Pavlo OSBM Lietuva nebuvo nežinomas kraštas – Lvovo pogrindinės kunigų seminarijos seminaristas čia lankydavosi nuo 1987 m., kad į savo kraštą atvežtų nelegaliai ukrainiečių kalba spausdintų knygų ir kitų leidinių, kurių gauti padėdavo dabar jau miręs Vilniaus arkivyskupas, Gerosios Vilties parapijos kun. Jonas Vaitonis ir trijų kunigų brolis, draudžiamos „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintojas Petras Gražulis. 1988 m. Lvovo geležinkelio stotyje pradėjus intensyviai tikrinti keleivių daiktus ir dokumentus, seminaristas Petro Jachimecas bilietą pirkdavo iki Lvovo, bet iš traukinio išlipdavo nepasiekęs šio miesto.
Nematomų tiltų susitikimo svečiai su bibliotekos darbuotojomis. Iš dešinės: br. Pahomijus, dr. A. Vasiliauskienė, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė Virginija Švedienė, t. Vinkentijus OSBM (naujai paskirtas Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas), vertėjas Vasilis Kapkanas, J. Miltinio palikimo studijų centro vedėja Angelė Mikelinskaitė, Bazilionų mokyklos-daugiafunkcio centro (Šiaulių r.) direktorius Rimantas Gorys, doc. dr. Irena Ramaneckienė, t. Pavlo OSBM. Nuotr. Virginijaus Benašo
Vienuolių bazilionų susitikimo su Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skaitytojais salės vaizdo dalis. Nuotr. Virginijaus Benašo
Giesmių atlikėjas br. Pahomijus. Susikaupimo minutės. Nuotr. Virginijaus Benašo
Susitikimo dalyviai klausosi dr. A. Vasiliauskienės pranešimo. Iš dešinės: br. Pahomijus, vertėjas Vasilis Kapkanas, t. Vinkentijus OSBM, t. Pavlo OSBM, Bazilionų mokyklos-daugiafunkcio centro (Šiaulių r.) direktorius Rimantas Gorys, doc. dr. Irena Ramaneckienė, Skapiškio pagrindinės mokyklos (Kupiškio r.) mokytoja Regina Stanaitienė, Kupiškio rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotojas Vytautas Knizikevičius, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos J. Miltinio palikimo studijų centro vedėja Angelė Mikelinskaitė. Nuotr. Virginijaus Benašo
Vasilis Kapkanas vertėjauja br. Pahomijui (dešinėje pusėje) ir t. Vinkentijui OSBM (kairėje pusėje). Nuotr. Virginijaus Benašo
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomos Vilniaus bazilijonų leidykloje 1780, 1808, 1816, 1818, 1829 metais išleistos knygos. Nuotr. Virginijaus Benašo
Teologo, bazilijono, Vilniaus bazilijonų bažnyčios pamokslininko, poeto Tymoteusz Szczutowski (1740–1812) knyga, 1780 m. publikuota Vilniaus bazilijonų spaustuvėje. Nuotr. Vasilio Kapkano
T. Pavlo OSBM su besimeldžiančiais tautiečiais Vakarų Ukrainoje.Nuotr. iš asmeninio t. Pavlo archyvo
Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia be galo unikali – autentiška, nes eksterjere niekas nepakeista nuo K. Ostrogiškio laikų. Tai ne vidus. 2015 m vasarą pirmąkart apsilankiusi joje, mačiau daugiau negu varganą interjerą. Sužinojau, kad apie 1915 m. pradėti naikinti visi 9 puošnūs altoriai – į Rusiją išvežti P. Smuglevičiaus tapyti šventųjų paveikslai, tarp jų ir stebuklingasis Dievo Motinos atvaizdas. Ateizmu prisodrintame sovietmetyje (1940–1991) bažnyčia buvo paversta statybinių medžiagų bandymų laboratorija, atliko sandėlio funkcijas. Žvilgsniu aprėpdama skausmo akimis į mane žvelgiantį interjerą, svarsčiau, gal tą ateizmo laikų palikimą, kaip kelionės į komunizmo rojų liudytoją, net užkonservuoti derėtų, ir mąsčiau, kad arkivyskupas šv. Juozapatas (Kuncevičius) ir jo radikali ištikimybė Katalikų bažnyčiai prabils nauja atgimimo jėga – neleis nė vienam piktavaliui tyčiotis iš apverktinų bažnyčios restauravimo aplinkybių.
Juodas mintis šalin stūmė vienintelio altoriaus šioje bažnyčioje puošyba, pavergiančio žavesio ukrainietiškais raštais išsiuvinėti jo ir tetrapodo užtiesalai (ikonostatą, buvusį Kauno Sobore, anuomet besikuriantiems bazilijonams perdavė kun. Ričardas Mikutavičius). Neįsivaizduojamai paveiki buvo liturgija: šv. Mišias aukojęs klebonas t. Pavlo OSBM ir kunigas t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčiuk) OSBM įtaigiai maldų žodžiais, išraiškingais gestais ir veiksmais, giedamomis atliepiamosiomis psalmėmis padėjo susikaupti maldai.
T. Pavlo OSBM darbo Vilniuje metais čia įsitvirtino Graikų apeigų katalikų bažnyčia ir Bazilijonų ordinas, skleisdamas apie save žinią visai Lietuvai, ir ne tik jai. T. Pavlo OSBM, kaip tiltų statytojo, 25-erių metų veikla Vilniuje ir už jo ribų – daugiabriaunė, primenanti architekto Kristopo Glaubico 1701 m. suprojektuotus puošnius „Bazilijonų vartus“, susidedančius iš dinamiškai augančių vertikalių ir pulsuojančių plokštumų.
Pasiaukojančią t. Pavlo OSBM veiklą Lietuvoje liudija Ukrainos Prezidento Leonido Kučmos specialus sveikinimo raštas (1996), Ukrainos Aukščiausiosios Tarybos atminimo medalis „Dešimt metų nepriklausomai Ukrainai“ (2002), LR Prezidento Rolando Pakso atminimo medalis (2003), LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto padėka (2009), Šiaulių universiteto padėka už mokslo, švietimo ir kultūrinių ryšių tarp Metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų bazilijonų instituto (Ukraina) ir Šiaulių universiteto (Lietuva) plėtojimą (2009), Šiaulių universiteto Rektoriaus padėka už mokslinių ir kultūrinių ryšių stiprinimą, pagalbą organizuojant mokslines-praktines konferencijas (2011), Kijevo Rusios krikšto 1025-mečiui ir UKKC Kijevo Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinio soboro pašventinimui skirtas medalis (2013), Ukrainos graikų apeigų-katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečio medalis (2014).
T. Pavlo OSBM svarbiausi biografijos faktai pateikti leidinyje „Kas yra kas Lietuvoje. 2016.“
Išimtinai gražūs bazilijonų ir Bazilionų ryšiai
Du nematerialių tiltų statytojus bibliotekos svetainės puslapiuose išsamiau pristatė A. Mikelinskaitė: „Išskirtinai gražūs ir glaudūs ryšiai su tėvais bazilijonais susiklostė su Šiaulių rajono mokykla-daugiafunkciu centru. Kaip teigė direktorius Rimantas Gorys, jų bičiulystė tęsiasi daigiau negu 15 metų“. Žinia, tų visų „statybų“ greita apskaita neįmanoma.
Straipsnį „Prisiminimais paskui penkiolika Bazilionų mokyklos vitražo varpelių“ („Šiaulių naujienos“, 2016 10 01) pradėjau informacija: „Šį pavasarį Šiaulių rajono Bazilionų mokyklos abiturientė Greta Baniulytė vertinimo komisijai pristatė baigiamojo mokyklinio meno krypties egzamino darbą – uždedamąjį vitražą, pavadintą „Draugystės medžiu“ (vadovė – vyr. mokytoja Laima Perminienė). Tai originali meninė Bazilionų mokyklos ir Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordino vienuolių glaudaus bendradarbiavimo išraiška“.
Kaip atrodo vitražas – „Draugystės medis“? Jame gausu abiejų tautų liaudies meno simbolikos ir gimtojo krašto ženklų. Pagrindinis akcentas – žydintis gyvybės medis su pumpurais ir vaisiais, saugomas paukščių. Gyvybės medžio simbolinė reikšmė – tai dviejų tautų ilgalaikio tvirto bendravimo ir bendradarbiavimo ašis. Vitražo viduryje Bazilionų mokyklos herbas, o iš jo plevena Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, kurių spalvos turi ir perkeltinę prasmę. Mokyklos ir vienuolių bazilijonų drauge eito kelio laiką kūrinyje simboliškai žymi varpeliai. Jie skelbia svarbią žinią – 15 metų bendradarbiavimo sukaktį.
Neišvardyti straipsnyje visų varpelių, nors kiekvienas jų savaip įspūdingas ir reikšmingas dvasinių tiltų statybai, kurių darbus apgalvotai, išmaningai planavo ir rikiavo dr. A. Vasiliauskienės ir T. Pavlo OSBM tandemas (darnus veiklos „žaidėjų“ dvejetas). Pateiksiu kelias mintis iš minėto straipsnio:
* Pirmasis vitražo varpelis suskambo 2001 m. Tai sieta su artėjančiu Bazilionų parapijos 250 metų jubiliejumi, su Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios parapijiečių, vadovaujamų t. Pavlo ir A. Vasiliauskienės ekskursija po Lietuvą, užsukant į Bazilionus, susitikimas su mokyklos direktoriumi R. Goriu. Tada ir kilo mintis organizuoti mokslinę-praktinę konferenciją.
* Konferencija buvo didžiulis įvykis viso miestelio gyventojams, norėjusiems sužinoti parapijos istoriją, išgirsti apie šviečiamąją vienuolių bazilijonų veiklą. Prof. t. Porfirijus Pidručnyj OSBM – bazilijonų generalinis kurijos atstovas Romoje tą konferenciją pavadino pasaulinio masto įvykiu, nes pirmą kartą buvo kruopščiai išanalizuota šios kongregacijos veikla ir įnašas į kultūrą.
* 2003 m. rugsėjo mėn. mokykloje vyko konferencija, tema „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: švietėjiška veikla“. Tąkart konstatuotas retas konferencijų organizavimo istorijoje momentas – išleistas specialus 8 puslapių laikraštis „Vienuoliai bazilijonai ir Bazilionai“, gausiai iliustruotas nuotraukomis.
* Unikalus 2005 m. varpelio skambesys. Ukrainos ambasadorius LR (2004–2008) Borysas Klimčiukas, atsidėkodamas mokyklos kolektyvui už veiklą ukrainistikos srityje, visam Bazilionų miesteliui 2005 mokslo metų pradžios proga padovanojo koncertą. Grojo Voluinės filharmonijos meniniai kolektyvai, koncertuojantys geriausiose pasaulio scenose.
* 2009 m. varpelio skardas nusirito per viso pasaulio šalis, kuriose veikia Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino nariai. Priešais mokyklos pastatą iškilo 4 metrų aukščio ąžuolinė skulptūra (skulptorė šiaulietė Birutė Kasperavičienė). Tai pirmasis paminklas ukrainiečiams Lietuvoje ir pirmasis paminklas pasaulyje Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui.
* 2013 m. varpelis skelbė A. Vasiliauskienės vardo klasės atidarymą.
* 2014 m. varpelis prabilo varpo gausmu: Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje pristatyta dr. A. Vasiliauskienės monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ (Roma, 2014).
* A. Vasiliauskienės vardo klasę papuošė pirmasis vitražas, kurio autorius – abiturientas Haroldas Gudelis. Vitražas skirtas Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui. Jo centre – prie mokyklos esantis paminklas bazilijonams, dešinėje pusėje pavaizduota Bazilionų miestelio Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčios dalis, o kairėje – Skapiškyje 2013 m. pastatyto Rūpintojėlio (jo postamente įmūryta žemių iš Vladimiro prie Kliazmos kapinių) fragmentas. Šį vaizdą įrėmina dangaus skliautas, kuriuo skrenda gandras (krikščioniškoje ikonografijoje šis paukštis simbolizuoja dievobaimingumą ir prisikėlimą) – kasmet gimtinėn ištikimai grįžtantis paukštis.
Kokia tų 15 simbolinių varpelių praktinė vertė? Neįkainojama! Minėtame straipsnyje rašiau:
* Mokslines-praktines konferencijas lydėję straipsniai spaudoje, diskusijos seminaruose, mokslininkų pranešimai, betarpiški susitikimai su eiliniais žmonėmis davė pastebimų rezultatų vienuoliams bazilijonams – jie tapo labiau žinomi ir suprantami plačiajai visuomenei. Jokia paslaptis, kad ir mūsų dienomis ši vienuolija menkokai žinoma, kaip ir jų tautybė; nesuvokiama, kad vienuoliai bazilijonai – unitai – yra ne ortodoksai, ne stačiatikiai, o graikų apeigų katalikai. „Tai, kas mus vienija, yra daugiau už tai, kas skiria“ (Jonas XXIII).
* Greta Baniulytė, dalydamasi mintimis apie savo vitražą, sakė: „Kūrybiniame darbe pavaizduotos juostos – tai vilties, pasiaukojimo, draugystės tiltas, jungiąs dvi tautas šiais neramiais laikais. Auginu draugystės medį ateities kartoms ir džiaugiuosi, kad savo kūrybiniu darbu galiu įamžinti ukrainiečių ir lietuvių tautų draugystę“. Tokios iš moksleivių širdžių kylančios nuostatos – aukščiausio lygmens 15 metų mokyklos ir bazilijonų bendradarbiavimo rezultatų liudijimas.
* Bazilionų mokyklos likimas po 2000-ųjų metų galėjo būti panašus kaip ir po 1831-ųjų sukilimo. Tada caro valdžia likvidavo ir Padubysio (dabar Bazilionai) vienuolyną, ir pradinę mokyklą. XXI a. mokyklą sunaikinti buvo užsimoję saviškiai reformatoriai, viską matavę tik rinkos parametrais. Išgelbėjo per vienuolius bazilijonus vykusi intensyvi Bazilionų vardo skaida pasaulyje. Neįkainojamas draugystės tilto rezultatas!
Į Panevėžio bibliotekos organizuotą renginį, skirtą Bazilijonų ordino jubiliejui ir t. Pavlo OSBM išlydėjimui į Ukrainą, direktorius R. Gorys atsivežė didžiausią glėbį vizualios informacijos. Filmuoti ir fotografuoti vaizdai ekrane automatiškai keitė vieni kitus, liudydami bazilijonų ir Bazilionų „tiltų“ grožį, pasakodami apie t. Pavlo OSBM nenuilstamą dalyvavimą kiekvieno jų „statyboje“.
Ir dar. Kai aš, padėkojusi t. Pavlo už galimybę Kijeve, Lvove, Pidhircuose, Briuhovičiuose gilinti supratimą apie vienuolius bazilijonus, padėkojusi už jo dalykiškus ryšius su Šiaulių Vyskupu, su Universiteto rektoriumi prof. D. Jurgaičiu, universiteto mokslininkų sąjungos pirmininku prof. Vaclovu Tričiu, prisiminimui teikiau JE Eugenijaus Bartulio asmeniškai t. Pavlo dedikuotą 2017 metų kalendorių „Išganytojo relikvijos“, netikėtai ekrane pasirodė pats to gražaus leidinio autorius – Vyskupas. Visų akys ir dėmesys nukrypo į tą sutapimą.
R. Gorio užrišta tautinė juosta tėvui Pavlo OSBM tą popietę įgijo dar vieną simbolinę prasmę – apdovanotasis ja apsupo ir t. Vinkentijų OSBM, liekantį dirbti jo vietoje. Direktoriaus įteiktas iš medžio išskaptuotas lietuviškas Rūpintojėlis tėvui Pavlo OSBM primins ir Lietuvą, Vilnių, ir jo paties nuveiktus darbus, neįmanomus be Dievo globos. Žinoma, saugos savo šeimininką nuo ligų bei kitų bėdų.
„Kupiškėnai geri žmonas“...
„Ar jūs nežinot, ar jūs neišmonot, / Kupiškėnai geri žmonas“, – skelbia „Kupiškėnų himnas“. Žinia, tik geri žmonės jautriai reaguoja į kitų skleidžiamą gerumą. Todėl kupiškėnų žodžiai – „Dėkingi tėvui Pavlo!“ – Panevėžio bibliotekos „7+5 improvizuoti pasimatymai“ projekto (paremtas Lietuvos kultūros tarybos) renginyje skambėjo ne du ir ne tris sykius: palydinčiųjų širdys atsiliepė taip, kaip jos daugelį metų t. Pavlo OSBM buvo kalbinamos įvairių susitikimų progomis. Įteikdamas Kupiškio r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos Jurgitos Trifeldienės (baigusi Bazilionų vidurinę mokyklą) pasirašytą padėkos raštą, tuos žodžius tarė pavaduotojas Vytautas Knizikevičius. Tai išsakyta Kupiškio r. savivaldybės administracijos Skapiškio seniūnijos seniūno Valdo Juškevičiaus padėkos rašte t. Pavlo OSBM „už nuopelnus dalyvaujant ir puoselėjant Skapiškio mokyklos ryšius su Ukrainos bazilijonų vienuoliais, Skapiškio vardo garsinimą Ukrainoje bei aktyvią pagalbą kaupiant medžiagą parodai „Pažintis su Ukrainos kultūra“. Juos kartojo mokytoja Regina Stanaitienė, įteikdama Skapiškio pagrindinės mokyklos direktorės Birutės Zaborskienės padėkos raštą ištikimam mokyklos draugui, Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonui t. Pavlo OSBM...
Apie kupiškėnų, ypač Skapiškio seniūnijos ir mokyklos, bendradarbiavimą su vienuoliais bazilijonais pasakojimai negreit baigtųsi. Dr. A. Vasiliauskienės sodyba Skapiškyje nuo 2007 m. yra tapusi svariu ukrainistikos centru Lietuvoje. Čia ne kartą svečiavosi ukrainiečiai vienuoliai ir pasauliečiai, čia pabuvojo ne vienas Ukrainos ambasados prie LR darbuotojas su šeimos nariais... 2009 m. Skapiškyje lankėsi Ypatingasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius LR Igoris Prokopčiukas su Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonu t. Pavlo OSBM, br. Antonijumi ir kt. Susitikime su Kupiškio rajonui atstovavusia delegacija buvo aptartos ukrainistikos plėtros galimybės Skapiškyje ir Kupiškio krašte, parodų svarba, mini muziejaus perspektyvos... 2012 m. Nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius LR Valerijus Žovtenka ir jo patarėja Zoja Olijnyk, vienuolių bazilijonų iš Kijevo, Žovkos, Vilniaus ir Rytų apeigų Šv. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų tarnaičių atstovai dalyvavo parodos „Pažintis su Ukrainos kultūra“ minėtoje sodyboje atidarymo ceremonijoje.
Žinias apie Skapiškio mokyklos bendruomenės ryšių su bazilijonais įdomias formas galima plėtoti skaitant A. Vasiliauskienės straipsnius: „Kasdien – po SMS Dievui“ („Dialogas“, 2009 11 27), „Renginiais paminėtas tautos dainius“ („XXI amžius“, 2012 06 29), „Skapiškis pažindinamas su Ukrainos kultūra“ („Mokslo Lietuva“, 2012 09 06), „Skapiškio penktokams kalbėta apie Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordiną“, „Skapiškio mokyklos jubiliejinė įžanga – svečias vienuolis bazilijonas“, „Išvažiuojamasis seminaras Kupiškio rajono istorijos mokytojams Skapiškyje“ („Lietuvos aidas“, 2014 06 03; 2015 09 22; 2016 06 14) ir t. t.
2014–2015 m. teko dalyvauti dr. A. Vasiliauskienės monografijos apie ukrainiečio t. Vasilijaus Zinko OSBM studiją „Sesuo Rafaila“ pristatyme Kupiškio rajono savivaldybės, Utenos A. ir M. Miškinių viešosiose ir Šiaulių universiteto bibliotekose. Skapiškio pagrindinės mokyklos mokiniai vaidino atskirus fragmentus iš „Sesers Rafailos“. Iki šiol neblėsta iš atminties mokinių susikaupimas, atsakomybė, pastangos... Jų veidai tiesiog spindėjo dvasingumu, kuris tikrai nelengvai pasiekiamas ugdymo procese. Šis bendras mokyklos bibliotekininkės ir inscenizacijų režisierės R. Stanaitienės, direktorės B. Zaborskienės, visų pedagogų veiklos rezultatas liudija palankius mokyklos ir vienuolių bazilijonų tarpusavio santykius, be kurių neįmanoma tolimesnė bendra veikla.
Knygos – prielaida naujiems tiltams tiesti
Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas visada užėmė išskirtinę poziciją visuomenės religiniame ir kultūriniame gyvenime. Prie vienuolynų buvo kaupiamos bibliotekos. Jų katalogų analizė leidžia teigti, kad bazilijonų vienuolynų knygų rinkiniuose būta leidinių su grožinės literatūros pradmenimis, būta teologijos ir filosofijos traktatų, gautų iš Vakarų Europos leidyklų. Bazilijonai, įskaitant ir Vilniaus, steigdami spaustuves, pasidarė tikrieji knygų leidybos puoselėtojai. Per pusės tūkstantmečio savo gyvavimo istoriją bazilijonai, turėję puikų išsilavinimą, įkūrė apie 20 spaustuvių ir leidyklų Ukrainoje ir visame pasaulyje.
Ir koks buvo svečių bazilijonų, ir ne tik jų, nustebimas Panevėžio bibliotekos retų knygų ekspozicijoje pamačius užrašą: „Teologo, bazilijono, Vilniaus bazilijonų bažnyčios pamokslininko, poeto Tymoteusz Szczutowski (1740–1812) knyga, spausdinta Vilniuje, bazilijonų spaustuvėje“. Šis keturtomis (įrišta po du tomus dviejose knygose), kaip sakė bibliotekos darbuotoja Ilona Mažylytė, pateko iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos mainams skirto fondo. Tarp panevėžiečio mons. Juozapo Antanavičiaus dovanotų 5 tūkst. asmeninės bibliotekos knygų viena išleista 1829 m. Vilniaus bazilijonų spaustuvėje. Kitas tris knygas 1971 m. iš savo asmeninės bibliotekos padovanojo ilgametis bibliotekos bičiulis, pedagogas, kalbininkas, poetas Leonas Kuodys (1902–1975). Visose knygose nurodyta leidykla: Wilno: Drukarnia Bazylianska, 1780, 4 tomai; Wilniuy: drukarnioy Kunigu Bazylionu, 1808, 296 p.; Wilniuy: drukarnioy Kunigu Bazylionu, 1816, 279 p.; Wilniaus: drukarnie Kunigu Bazylionu, 1818, 197 p.; Vilnae: Tynis Basilianis, 1829, 187 p. Iš nuorodų galima spręsti, kad tos knygos spausdintos trimis kalbomis.
Dėkodamas Panevėžio viešosios bibliotekos darbuotojoms už šiltų emocijų prisodrintą renginį, t. Vinkentijus OBSM, naujasis vienuolyno vyresnysis ir bažnyčios klebonas, kalbėjo: „Mums, bazilijonams, biblioteka – ypatingos pagarbos verta vieta. Mūsų ir bibliotekos tikslai panašūs – nešti žmonėms žodį. Šiandie čia išgirdau daug gražių padėkos žodžių, skirtų savo pirmtakui t. Pavlo. Jis, kaip supratau iš pasisakymų, buvo ir yra vienas iš bazilijonų istorijos Lietuvoje kūrėjų mūsų laikais. Jaučiu didelę atsakomybę, išgirdęs tėvui Pavlo jūsų reiškiamą pagarbą už nuveiktus darbus“.
T. Vinkentijus OSBM, kaip padėką bibliotekai už organizuotą dvasinių tiltų statytojų susitikimą, įteikė bazilionų leidybos istoriją ukrainiečių kalba pasakojančią knygą (lietuviškas pavadinimas „Didžioji žodžio misija...“), kurios pratarmėje rašoma: „Šiuo leidiniu ateities kartoms perduodamos žinios, patirtis ir suvokimas, kad knyga visuomet egzistuoja dėl tų, kas gyvens ateityje. Ši knyga neturi paskutiniojo puslapio, nes ji neabejotinai bus papildyta ateities kartų...“ Čia pat bibliotekoje buvo pasiūlyta negaišuojant rašyti, tiksliau sakant, surinkti ir susisteminti publikacijas lietuvių ir ukrainiečių kalbomis, kuriose pasakojama apie Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios bazilijonų veiklą išėjus iš pogrindžio, straipsnių pagrindu apibendrinti 25-erių metų veiklą ir palikti tos istorijos tęsinį kurti kitiems žmonėms.
Giesmės galia
Jūratė Mičiulienė straipsnyje „Bažnyčios vienytojai ukrainiečiai Lietuvoje“ („Lietuvos žinios“, 2014 06 20), skirtame Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčiai ir joje dirbantiems sielovadininkams, rašo: „Lietuviai ar turistai į šią bažnyčią užsuka pro atviras duris išgirdę gražias ukrainiečių kalba vienuolių bazilijonų giedamas giesmes“.
Pati jų dievišką skambesį pirmąkart patyriau 2014 m. nuvykusi į konferenciją Lvove – kas rytą šv. Mišių metu giedodavo šv. Onufrijaus bažnyčios vienuoliai. Jų atliekamų giesmių poveikyje eilinės pamaldos virsdavo iškilmingomis, iš pasąmonės dingdavo pašalinės mintys, vykdavo vadavimasis iš vidinių konfliktų...
Dar kitokiais melodiniais ir prasminiais atspalviais ukrainietiškos giesmės nušvito Briuchovičių bazilijonų kunigų instituto koplyčios pamaldose, kur į darnią, maloniai „dūzgiančią sutartinę“ susiliedavo visų – studijas pradedančiųjų ir savo Alma Mater baigiančiųjų – studentų balsai. Institute teko matyti, kiek daug dėmesio skiriama būsimų kunigų giedojimo pratyboms.
Aukščiau išvardytame vienuolių bazilijonų giesmių poveikio žmogui kontekste geriau galime įsivaizduoti br. Pahomijaus giesmių, atliktų akompanuojant sau gitara, paveikumą susitikimo Panevėžio bibliotekoje dalyviams. Buvo aišku, kad kiekviena giesmė yra Dievą mylinčios širdies kalba ir tikinčiųjų bendrumo ryšys. Tai liudijo atlikėjo br. Pahomijaus jausmo, paremto Dievo ir artimo meile, grynumas ir širdies atvirumas...
Susitikimo dalyvius teigiamai paveikė „išduota“ paslaptis, kad br. Pahomijus visą kelią iš Vilniaus iki Panevėžio mokėsi gražiai lietuviškai tarti kiekvieną giesmės-kreipinio į Švč. Mergelę Mariją žodį.
Adventinis vakaras baigėsi t. Pavlo OSBM, T. Vinkentijaus OSBM, br. Pahomijaus ir vertėjo Vasilio Kapkano drauge atliekama paveikaus melodingumo giesme. Ja maldauta taikos Ukrainai. Žvilgterėjau į giedančių bazilijonų ir pagarbiai stovinčių lietuvių veidus: visuose atsispindėjo ukrainiečių tautos skausmo išgyvenimas ir begalinis tikėjimas Dievo malone. Per kai kurių skruostus tyliai ritosi ašaros... „Liūdesys kalbėjo tyliai / Tyliai tyliai / Lyg lapai berželių, / Per anksti / Ant takų paberti“ (B. Mackevičius).
Nuoširdžiai dėkui
Jausti dėkingumą, bet neišsakyti jo – būtų panašu į supakuotą, bet neįteiktą dovaną. Visų Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos gruodžio 15-osios svečių vardu dėkoju šios Bibliotekos direktorei Rimai Maselytei, mieloms ir svetingoms renginio kuratorėms – Juozo Miltinio palikimo studijų centro vadovei Angelei Mikelinskaitei, vyresniajai bibliotekininkei Reginai Grigaliūnienei, Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyr. bibliotekininkei Ilonai Mažylytei, ekskursijos po biblioteką vadovei Virginijai Švedienei, fotografui Virginijui Benašui. Jūs visos ir visi buvote labai mieli, nuoširdžiai suinteresuoti tų nematomų tiltų tvirtinimu, ruošiantis Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino jubiliejui, suinteresuoti profesionaliai skleisti ne tik istorinę, bet ir dabarties informaciją apie vienuolius bazilijonus, kuo pagarbiau išlydėti į Ukrainą t. Pavlo OSBM, ketvirtį amžiaus gyvenusį tarp lietuvių ir pačiais įvairiausiais būdais telkusį graikų ir lotynų apeigų tikinčiuosius dėkingumo Dievui už jo malones stiprinimui.
Jūs, panevėžiečiai, labai mieli ir paslaugūs. Ačiū už jūsų gerumą!
Atgal
.jpg)
(1).png)
