VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

01 31. Joniškio sinagogose Vykinto Vaitkevičiaus knyga apie baltų šventvietes ir Gaivos Paprastosios tapyba

Renginį organizavo Joniškio istorijos ir kultūros muziejus. Renginio vedėja muziejininkė Lina Vaitekūnienė.

Elona Antakauskė

2017- ųjų sausio dvidešimt pirmą dieną Joniškio Baltosios sinagogos sienas papuošė dailininkės Gaivos Paprastosios paveikslai. Šeštadieniui slėpiningai supantis į vakaro skraistę, duris atvėrė ir Raudonoji sinagoga. Sakralinė erdvė paruošta svečiams sutikti. Puslankiu sustatytos dar tuščių kėdžių eilės, priešais− Aron kodeš (sinagogos šventoji vieta, prilyginama altoriui) − stalas su knygomis, jo dešinėje nuo molbertų į būsimus žiūrovus žvelgiantys tapybos darbai palaipsniui įveda ton istorinėn aplinkon, iš kurios mes kilę. Emociją sustiprina akustiniai pojūčiai, tai Joniškio kultūros centro ansamblio „Kuparas“ kanklininkės ir dainininkės, vadovaujamos Ritos Kipšaitės apšildo balsus prieš pasirodymą. Stoviu ant medinių Raudonosios sinagogos grindų, nudažytų vyšniniais aliejiniais dažais. Tokias grindis menu iš praeito amžiaus vidurio. Šviesiose sienose groja didelės arkinės įstiklintos langų nišos, uždengtos užuolaidomis. Įsižiūriu į blankiai blykčiojančius melsvus vitražų stikliukus. Jau ne vitražų stikliukai, prasiskleidus uždangoms, o praeities žvilgsniai kryžiuojasi aplink mane salėje, kviečia į lauką, kuriame stovi dvi unikalios sinagogos – Baltoji, pastatyta 1823 metais ir Raudonoji, pastatyta 1865 metais. Toks Joniškio sinagogų architektūrinis ansamblis vienintelis Lietuvoje. Restauruotas ir pritaikytas muziejui.

Knygos viršelis

Renginio metu

Grįžtu į salę. Ten jau pilna joniškiečių, svečių, istorikų, mokslininkų, kūrėjų. Skelbiamas dr. Vykinto Vaitkevičiaus knygos „ Senosios Baltų šventvietės. Joniškio rajonas“ knygos pristatymas ir Gaivos Paprastosios tapybos darbų parodos atidarymas. Gaiva Vykinto sesuo. Dvidešimt metų gyvena ir kuria Olandijoje. Įgijusi meno srities išsilavinimą Kaune, vėliau išbandė taikomąją ir vaizduojamąją dailę užsienyje, studijavo kultūrotyrą. Į Joniškį Gaiva atvežė gausią tapybos darbų kolekciją. Tai bemaž dešimtmečio darbas. Tapybos technika ant natūralaus medžio sluoksniuotų lakštų. Jie dengiami specialiu gruntu. Tapoma tempera kiaušinio pagrindu. Tai senovinė technika.  Dažų pasirinkimas lemia potėpį, todėl potėpis įgauna trumpų įstrižų brūkšnelių vaizdą, panašų į įstrižą lietų ar miniatiūrines plunksneles. Darbų tematika mistinė, mitinė. Galima atsekti tautosakos, etnografinių motyvų. Figūros, veidai, daiktai ne statiški, bet judantys, atsiveriantys netikėtomis projekcijomis. Netradiciniai mastelio santykiai, tame tarpe pilys, pastatų elementai vienok logiški. Spalvinės gamos daugumoje šviesios, o ir ryškesni darbai pakankamai skaidrūs. Gaivos tapybos darbų kolekcija pasižymi bendrumo požymiu, kur vienas darbas papildo kitą. Tą kolekciją matau kaip vientisą nedalomą, nurimusią ir vėl pulsuojančią atskirais bendro motyvo fragmentais, kurių galimai didžiausią kulminaciją siekia paveikslas „ Bundantys kariai“.

Baltų muzikos ansamblis gražina į dar senesnius laikus. Užtemdoma salė, trenkia Perkūnas ir pro tikro aukuro dūmų uždangas ant sinagogos salės sienų sušmėžuoja šimtamečio ąžuolo, čiurlenančio šaltinio, takų į šventvietes vaizdai. Takų atspindžiai šokčioja, keliauja sinagogos sienomis, veržiasi žemėn, išorėn, ieškodami savo šaknų.

„Prieš daugelį metų aplankiau pirmąsias šventvietes. Išgirdau jų vardų skambesį ir padavimų žavesį. Susirūpinimas, siekis aprašyti ir išsaugoti šventvietes, tapo svarbiausiu mano tikslu, kuris veda naujais keliais ir neleidžia nurimti. Gali būti, kad net rašant šiuos žodžius, iš nežinojimo, dėl aplaidumo netekome švento ąžuolo arba akmens, gali būti, kad amžinybėn iškeliavo tas, kuris žinojo taką prie šventos versmės“, − taip leidinio pratarmėje skelbia dr, Vykintas Vaitkevičius. Knygą išleido Šiaulių leidykla „Lucilijus“, turinti gražią bendradarbiavimo patirtį su Joniškio istorijos muziejumi. Knygos autorius, žinomas mokslininkas Vytautas Vaitkevičius, padedamas profesionalų komandos, istorikų, archeologų, dailininkės Jurginos Jankauskienės, leidėjos Danguolės Vasiliauskienės, paruošė vertingą mokslinį leidinį, įdomų ir žmonėms, besidomintiems baltų istorija, mūsų protėvių paveldu. Knygos pristatymo metu profesoriaus Vykinto draugas papasakojo apie tai, kas „ už kadro“. Išgirdome, kad į pirmąsias mokslines ekspedicijas po Lietuvą istorikai patraukė žiemą, spiginant trisdešimties laipsnių sausio šalčiui. Nušalusias ausis tepdavo zuikio taukais. Tik Vykintas keistai nesušaldavo. Jį, matyt, vedė kažkoks vidinis karštis. Tuomet po dienos darbų istorikai nežinojo, kur teks praleisti naktį. Pasitaikydavo nakvynių dvarų griuvėsiuose ar iš lentų sukaltose daržinėse. Būdavo, kad ne visi kaimų gyventojai atviravo apie šventvietes. O juos prakalbinti vėlgi labiausiai sekėsi Vykintui.

Knyga apie Joniškio kraštobaltų šventvietes atitinka aukštus mokslinės leidybos standartus: yranuorodos į šaltinius, santrumpos, asmenvardžių rodyklės, kartografinė medžiaga, eksponatų (tyrinėjamų objektų) nuotraukos su koordinačių ir skalių atžymomis, vertimas į užsienio kalbą. Vertinant ekspedicijų patirtis, leidinio paruošiamuosius darbus ir rezultatą, randasi jausmas, kad knyga skleidžia nepaaiškinamą šilumą.

Dvi istorinės sinagogos Joniškio centre, dviejų kultūros kūrėjų, brolio ir sesers, Vykinto ir Gaivos darbai, tarp sinagogų sienų – sustiprinta numerologinė mistika, kartų, kultūrų ryšys, mūsų šaknys, mūsų istorija, mūsų didžiųjų vertybių jėga. Kalbant su Gaiva, sužinojau, kad ji rašo ese, dienoraščio forma. Netikėtai gavau dovanų dar vieną knygą − Gaivos Paprastosios „ Kriaušių metas“. Pasaulio iššūkius autorė dėlioja remdamasi savo nuostatomis, gyvenimo patirtimi, apsiskaitymu. Gaivą slegia amžinas turtingumo iliuzijos, sumaterialėjimo siekis: „ žmogui iš tikrųjų reikia ne taip jau ir daug – už poreikių minimumą susimokėti galime visi, saulė pateka už dyka, o nepasitenkinimas, pavydas, nesveikata ateina, norint to, kas nereikalinga,“ – rašo Gaiva savo knygoje.

Vakaras pateikė dar vieną staigmeną. Joniškio tautodailininkė Aniceta Krajinienė parodė savo siuvinėtas miniatiūras, Sunku patikėti, kad mikroskopiniais adatų dygsniais garbaus amžiaus ponia Aniceta išsiuvinėja nedidukus tekstilinius suvenyrus, perregimas batikos servetėles.

Paskutinę dainą užtraukia auksabalsė kanklininkė, jai pritaria istorikai, muziejaus darbuotojai. Tirštėjanti tamsa už langų paragina skirstytis į namus, į savo gyvenimus, išsinešant vakaro aurą, sušvitusią tarp dviejų Joniškio sinagogų.

Atgal