Kultūra
03 25. Būti ir dainuoti bosu
Dalia Sverdiolienė
Kovo 29 d. Nacionalinis operos ir baleto teatras pasveikins Lietuvos operos solistą Vincentą Kuprį, švenčiantį 80-ies metų Jubiliejų. Šia ypatinga proga bus parodyta G.Verdi opera „Don Karlas“, kurioje Pilypo II ir Didžiojo Inkvizitoriaus vaidmenis Vincentas Kuprys dainavo daugelį metų. Teatro foje bus eksponuojama solisto kūrybą menanti fotografijų paroda.
Lakoniškai, bet sykiu ir vaizdžiai Vincentas Kuprys pateikia savo gyvenimo credo: "priklausau vienintelei partijai - bosų partijai". Būti ir dainuoti bosu reiškia ne vien profesinę ištikimybę. Kad ir kaip susiklostytų gyvenimo aplinkybės, kur benublokštų lemtis, jį saugojo ir guodė lietuviška daina, gelbėjo ir maitino opera ir siekis tobulai atlikti savo partiją, o tremtinių ir Lietuvos partizanų dainos įkvėpė visuomeninei veiklai.
Vincentas Narimantas Kuprys dar būdamas vaikas patyrė Stalino represijų kirčius. Ūkininkų Kuprių šeima, - motina Jadvyga Žemaitytė Kuprienė su keturiais vaikais buvo ištremti, o tėvas Vincentas Kuprys kalėjo ir žuvo Sibiro lageriuose. Tačiau nei tremtis, nei badas ir šaltis neištrynė šviesiausių vaikystės prisiminimų apie gimtąjį Paskerdūmio kaimą: "Menu spindulingą sodą, saulėtą slėnį, upelį, į kurį mane kartą įmetė pulkas įsismaginusių pusseserių ir pusbrolių. Pamenu dvikamienį ąžuolą sodo pakraštyje, kuris sykį, man po juo miegant, perskilo pusiau, bet manęs net nepažadino." Mama tuomet išsigandusi, jog tasai skilęs ąžuolas bus išpranašavęs šeimai nelaimę, ir ši netruko ateiti: l941 metais okupanto režimas Kuprių šeimą atplėšė nuo savo žemės ir gyvuliniais vagonais išsiuntė į Sibirą. Tokių fatališkų ženklų V. Kuprio gyvenime būta ir daugiau.
Galbūt vaikystės naivumas, gebėjimas stebėti ir žavėtis Sibiro peizažų grožiu ir didybe net rūsčiausios būties akivaizdoje Vincentui padėjo prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, suteikė vilties. O jos labai reikėjo: 1947 m. slapta grįžę į Lietuvą ir čia pagyvenę vos dvejus metus, vėl buvo išvežti - jau antrą kartą. Šeima atsidūrė Irkutsko srityje, šiaurės Baikalo gyvenvietėje Bodaibo. Čia plytėjo aukso rūdos kasyklos, bet vietos gyventojai Bodaibo vadino "Ne daj Bog". Neduok Dieve pakliūti čia! Tačiau Vincentas lanko mokyklą ir turi pirmąjį muzikos mokytoją, taip pat tremtinį lietuvį Mykolą Simonaitį. Gūdžioje Rusijos gilumoje vienintelis langas į pasaulį buvo radijas. Jaunąjį Vincentą sukrėtė ir pakerėjo F. Šaliapino balsas, kai jis išgirdo Volgos upeivių dainą „Ei, uchnem!”: "Pirmąsyk dainos melodija taip stipriai užgavo vidines stygas, pažadino ryškias emocijas. Ta dainininko perteikiama nuotaika mane pakerėjo... Riedėjo ašaros, pažadinau brolį, ėmiau pats dainuoti..." Į kaimą atvažiuodavo kino sunkvežimis ir sukdavo filmus,- juos Vincentas taip pat labai mėgo. Kartą pamatęs itališką filmą „Jaunasis Karuzo“, ypač susižavėjo garsiuoju tenoru. Taip ėmė bręsti mintis apie profesionalų dainininko kelią.
Mokytis dainavimo Vincentas pasiryžo ne iš karto. Jis įstojo ir kurį laiką studijavo Uralo politechnikos instituto metalurgijos fakultete, nes tuo metu tai buvo populiari ir garbinga profesija. Laimei, metalurgiją netrukus pakeitė studijos Sverdlovsko (dabar - Jekaterinburgas) M. Musorgskio konservatorijoje. Tuo metu joje mokėsi lietuvė pianistė, taip pat tremtinė Gražina Ručytė, vėliau Lietuvoje tapusi Vincento pirmojo rečitalio koncertmeistere. "Konservatorija ir operos teatras – vien jų vardai skambėjo prakilniai, kaip vargonai“ - prisimena V. Kuprys. Vokalo dėstytojai, sutuoktiniai F. Obrazcovskaja ir J. Vigasinas pamokose naudojo garsios dainininkės ir vokalo pedagogės Polinos Viardo sukurtus balso lavinimo pratimus. O šiai visas bel canto paslaptis perdavė jos tėvas, garsus tenoras ir vokalo pedagogas Manuelis Garcia. Tokiu būdu, mokydamasis konservatorijoje Vincentas Kuprys tarsi paveldėjo neįkainojamą visų operos dainininkų turtą - italų dainavimo mokyklą ir jos balso valdymo metodą. "Teisingai lavindama mano balsą, F. Obrazcovskaja stengėsi išsaugoti jo įgimtas savybes, daug dėmesio skyrė vokalo technikos ugdymui, intonavimo tikslumui, mokė vaidmenį kurti susikaupus, nepakenkiant balso aparatui. Jai pavyko palaipsniui išplėsti mano balso apimtį, todėl vėliau galėjau dainuoti įvairias boso partijas, skirtas tiek aukštam herojiniam bosui (basso cantante), viduriniajam bosui (basso centrale), tiek charakteringajam (basso buffa) ir itin žemam bosui (basso profundo)." (Iš pokalbio su Vytautu Mažeika jo knygoje „Vincentas Kuprys“ (Scena,1993)).
Profesinę veiklą Sverdlovsko operos ir baleto teatre 22-ejų metų solistas pradėjo Gremino partija, parengta dar konservatorijoje. 23-ejų jau dainavo Mefistofelį Ch. Gounod „Fauste“! Anuo laikotarpiu Sverdlovsko opera klestėjo: čia dainavo Irina Archipova, Borisas Štokolovas, Jurijus Guliajevas, legendiniai Ivanas Kozlovskis, Sergejus Lemeševas, Grigorijus Pirogovas, Markas Reizenas. Universalusis bosas Kuprys - tarp jų, didžiųjų. Per devynerius metus sukūrė 45 vaidmenis: Mefistofelį, Galickį, Malūnininką, Leporelą, Končaką, Chovanskį, Ruslaną... Tai buvo dideli ir spalvingi vaidmenys, kokių trokštų kiekvienas bosas.
Dirbdamas Sverdlovske Vincentas labai brangino ryšį su Lietuva. 1962 m. dirigentas Vytautas Viržonis ir režisierius Juozas Grybauskas nuvyko į Sverdlovską "pamatyti, išgirsti ir įvertinti Vincentą scenoje". Kai V. Kuprys pirmąkart Vilniuje išėjo į sceną ir griausmingu bosu sušuko Mefistofelio „Štai ir aš!“, kilo publikos aplodismentų audra. Tąsyk likimas ištrynė ribas tarp teatro ir gyvenimo, artisto ir jo kaukės... Vėliau teatro kvietimu V. Kuprys dar porą kartų dainavo Malūnininką A. Dargomyžskio „Undinėje“, Končaką A. Borodino „Kunigaikštyje Igoryje“. Tačiau tikrasis lūžis ivyko 1965 metais, kai iš Maskvos suvažiavimų rūmų buvo rodoma M. Musorgskio „Chovanščina“. Transliaciją galėjo stebėti ir operos mylėtojai Vilniuje. V. Kuprys dainavo Chovanskį, valdingq ir išdidų kunigaikštį. Sudėtingo siužeto operoje buvo girdėti ir Lietuvos istorinių santykių su Rusija atgarsiai. Pabrėždamas savo garbingą kilmę, Chovanskis išdidžiai taria kunigaikščiui Golycinui: "Ko tu puikuojies? Ar žinai, kieno kraujas mano gyslomis teka? Gedimino!" Taip operoje sukurtas vaidmuo padėjo solistui pranešti svarbiausią žinią į Tėvynę, išsakyti savo ilgesį ir įtikinti dvejojančius, o gal net ir save patį, kad sugrižti ir dainuoti Lietuvos scenoje yra įmanoma. 1968 m. teatro vadovui Vytautui Laurušui pakvietus, V.Kuprys grįžo į Lietuvą ir buvo priimtas į Lietuvos operos ir baleto teatro trupę.
Vilniuje solistas atsidūrė pripažintų ir gerbiamų kolegų bosų draugijoje: vyresnieji Rimantas Siparis, Henrikas Zabulėnas, Zenonas Paulauskas, Abdonas Lietuvninkas, Leonidas Muraška, Vaclovas Daunoras. Kūrybiški ir draugiški santykiai susiklostė su scenos partneriais Giedre Kaukaite, Gražina Apanavičiūte, Nijole Ambrazaityte, Birute Almonaityte, Vitalija Šiškaite, Aušra Stasiūnaite, Sergejumi Larinu. Vilniuje solistas pasiekė meninę brandą, išskleidė savo artistinį talentą sukurdamas dar 45 vaidmenis. Tarp jų ypač ryškūs Karalius Henrikas I „Lohengrine“, caras Borisas Godunovas, Pilypas II „Don Karle“, Dalandas „Skrajojančiame Olande“, Saljeris „Mocarte ir Saljeryje“, Egipto faraonas ir žynys Ramfis „Aidoje“. Lietuviškose operose pateikė ryškių meninių portretų galeriją: Kristijoną A. Bražinsko operoje „Kristijonas“, Vizirį V. Barkausko „Legendoje apie meilę“, Vydūną V. Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Milžiną V. Juozapaičio „Marių paukštėje“, Ulrichą V. Klovos „Pilėnuose“, Rimvydą J. Karnavičiaus „Gražinoje“. Šioje galerijoje yra ir moteriškas vaidmuo – tai Freken Bok V.Telksnio operoje „Mažylis“. Viso Sverdlovske ir Vilniuje solistas parengė 90 vaidmenų.
V.Kuprys su žmona M.Diamandidi po koncerto
Karalius Pilypas. G.Verdi op.Don Carlos
Mefistofelis. Ch.Gounod op.Faustas
Donelaitis. A.Bražinsko op.Donelaitis
Greta intensyvaus ir kūrybiško darbo operos scenoje Vincentui Kupriui didžiulį malonumą teikė koncertinė veikla, galimybė kreiptis į klausytoją be grimo ir tiesiogiai. Solistas dosniai dovanojo publikai savo vokalinę ir artistinę meistrystę drauge su nuolatine koncertų partnere, žmona, Lietuvos muzikos akademijos docente pianiste Melita Diamandidi. Jie parengė ir atliko daugiau nei 300 koncertinių programų, koncertavo Lietuvoje ir Europos šalyse, JAV, Kanadoje, Australijoje. Pasak muzikologo J. Bruverio, „veiklos stabilumo, programų įvairovės požiūriu, tai – vienas itin pažymėtinų ansamblių, pirmasis atlikęs nemažai naujų lietuvių kompozitorių kūrinių, pelnęs jų pasitikėjimą ir palankumą. V. Kuprio repertuare – J. Bacho Mišios h-moll, W.A. Mozarto ir G. Verdi Requiem, L. van Beethoveno „Missa solemnis“, kai kurie G. F. Händelio, J. Haydno religiniai kūriniai, E. Balsio oratorija „Nelieskite mėlyno gaublio“, J. Juzeliūno simfonija oratorija „Cantus magnificat“, J. Kačinsko, V. Juozapaičio ir kiti. (Muzikos barai, 2007). Klausytojai prisimena ir ypač šventišką V. Kuprio Jubiliejinį koncertą su dviem jo mylimomis moterimis, puikiomis pianistėmis – žmona Melita ir dukra Eugenija.
Šiandieną Lietuvos bosas Vincentas Kuprys – Muzikų sąjungos narys senjoras, vienas Kėdainiečių klubo steigėjų ir ilgametis jo prezidentas, Vlado Jakubėno draugijos narys, vienas Czesławo Miłoszo gimtinės fondo steigėjų, Lietuvos ir Graikijos ekonominio ir kultūrinio bendradarbiavimo draugijos įkūrėjas, Šv. Kazimiero ordino narys, Čekijos Šv. Vaitiekaus (Adalberto) ordino garbės riteris. Kembridžo tarptautinis biografijų centras suteikė dainininkui, žymiam Lietuvos bosui 1997-1998 Metų žmogaus vardą. 1998 m. Vincentas Kuprys apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
Lietuvos menininkų mintys, skirtos Vincentui Kupriui
Irena Jasiūnaitė, 1999 m.: Nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau Jus dainuojant Mefistofelį (pirmąsias jūsų gastroles Vilniuje), iki šių dienų esu neabejinqa Jūsų talentui. Visuomet mane žavi Jūsų sukurti sodrūs, emocingi operiniai personažai, kuriuose įžvelgi gilumą, išbaigtumą, sceninį ir vokalinį derinį. Tegu Jūsų Talento žvaigždė dar ilgai ilgai švyti visu ryškumu ir grožiu!
Irena Milkevičiūtė, 2007 m.: V. Kuprys visuomet su didžiausia atsakomybe rengė visus vaidmenis, sugebėdavo greitai įsisavinti režisieriaus ir dirigento koncepciją. Nepriekaištinga balso valdymo technika, išskirtinis, įvairiapusis aktoriaus talentas bei muzikalumas įgalino sukurti įsimintinus, raiškiu charakteriu bei apgalvota dramaturgine linija pasižyminčius vaidmenis.
Vladimiras Prudnikovas, 1987 m.: Vincentas Kuprys turi reto grožio ir jėgos balsą. Visą savo gyvenimą paskyrė scenai, ištikimai tarnauja Mūzai. Kaip vyresnis draugas, padainavęs milžinišką partijų skaičių jis visada, remdamasis savo dideliu sceninio gyvenimo patyrimu, taktiškai, tėviškai padeda jauniems dainininkams suvokti operos meno paslaptis.
Julius Juzeliūnas,1986 m.: Kūrybiniuose horizontuose bendraujant su V. Kupriu, pirmiausia išryškėja platus menininko interesų ratas, didelė pilietinė atsakomybė už savo profesiją. Todėl kūrybinis bendravimas su šiuo dainininku autoriui teikia pasitikėjimą, nes gali būti tikras, jog šioji kūrybinė asmenybė padarys visa, kas esamu atveju įmanoma.
Giedrė Kaukaitė, 1987 m.: Maža mūsų tarpe dorų, gal todėl ir primiršome šią kategoriją. Maža linkinčių aplinkiniams gero, maža nuoširdžiai besidžiaugiančių kito sėkme. Smulkūs konfliktai sekina, pavyduliavimas pagraužia tarsi kinivarpa iš vidaus. Per anksti užgęsta akys, per anksti atšąla širdys. Vincentas Kuprys išsaugojo neįkainojamą turtą - jis liko doras. Tai jį išskiria iš labai daugelio...
Silvija ir Saulius Sondeckiai, 2007 m.: Savo turtinga veikla Jūs palikote gilius pėdsakus Lietuvos muzikinės kultūros baruose. Esate viena ryškiausių mūsų operos žvaigždžių, spindinčių visą Jūsų ilgą kūrybinį gyvenimą. Su triumfu po tremties sutiktas Lietuvoje, neužgesote euforijų verpetuose, bet stabiliai išklikote aukštumoje, išaugote didžiu menininku, kuriuo pagrįstai didžiuojasi Lietuva. Tik tokios ryškios, tautos asmenybės kaip Jūs, sugeba nuolat tobulinti, tausoti ir ilgam išsaugoti savo talentą. Su dideliu džiaugsmu prisimenu mudviejų kūrybinę draugystę. Jūsų asmenyje pažinau tikrą menininką - reiklų ir atsakingą sau, pagarbų ir tolerantišką kolegoms, šventai tarnaujantį didžiajam muzikos menui.
Atgal
.jpg)
(1).png)
