Kultūra
06.06. Naujos kūrybinės gijos ir galios keliu…
Irena Kepalienė,
“Spindulio” draugijos narė
Balandžio 22 dieną Lietuvos mokytojų literatų „Spindulio” draugijos poezijos ir prozos pavasarinė gija suskambo Vilniaus mokytojų namų mažojoje salėje džiaugsmo ir netikėtumo galia. Ilgametė draugijos narė Zuzana Budaitė – Stunžėnienė pristatė naują poezijos knygą „Pabudę šešėliai”, kur prisiminimai susipina su nūdiena ir asmeninės patirties poetiniais vingiais. Naują ir populiarų didžios prozos kūrinį „Vytauto žemė” pristatė istorinio romano meistras Edmundas Malūkas, skaidrėse užfiksavęs dokumentus apie Vytautą Didįjį, jo žmoną Oną, muziejines vertybes bei asmeninės patirties detales.
Renginio akimirkos
Draugijos narės Zuzanos poezijos kūriniuose atskleidžiamos jautrios asmeninės pozicijos: laiko tėkmė, lemties šešėliai, žodžio galia ir aistra, tylos paradoksas, metų laikų kaitos emocinės bei spalvinės gamos, gamtos žaismas ir romantinis metų viražas. Giliai į širdį sminga žodžiai: „Tiktai tyloj girdėt, kaip žolės želia, / Kaip pienės žiedas / Į saulelę kelias…” („Tylos spalvos”). Kiekvienam, gyvenančiam poezijos pasaulio vandenyne, aktualus ieškojimas, atradimas ir praradimas. Poetė šio eilėraščio VII cikle sako: „ Dairaus po horizontą platų / Ir ieškau išminties, / Vaivorykštės žiedais apvainikuotos”. Apie neblėstančią, bet pasikartojančią viltį rašoma IX cikle: „ Išgirsite tyloj ir tvirtą žingsnį, / Ir lig žvaigždžių pakylantį siekimą, / Ir bundančios vilties trumputį mirksnį…” O jautrioji asmeninė pozicija išsakoma žodžiais: „Renkasi, renkasi lašas po lašo / Saulės švytėjimas į atvirą širdį. / Saulėlydžio ugnys tylos paprašė - / Žemės alsavimą vakaras girdi”. Apie gerumo kelią poetė teigia: „ Gerumas myli, gerumas veda, / Tyliai nutirpdęs nuo širdies ledą…” (Ciklas „Gerumas”). „Kartais žodis užgriūna kaip kalnas, / Piligrimą ant viešojo kelio. / Neišgirdęs saulėlydžio varpo - / Sutinka paklydusią dalią…” („Kalnas”). Ne tik žodis ir laikas palieka žymes žmogaus gyvenime, o ir žmogus palieka save laike, akcentuoja poetė ir pedagogė Zuzana: „Kiekvienam įrašyti reikės / Darbą, kvepiantį prakaitu sūriu, / Atradimo akimirkos džiaugsmą, / Svaigų skrydį svajonėn / Ir skausmą – visas stoteles savo kelio / Reikės pažymėt kiekvienam, / Kad lapų tuščių neskaičiuotų / TĖVYNĖ” („ Ant rugsėjo slenksčio”). Pasak poetės, ko beieškotume, kuo besidžiaugtume, kuo tikėtume, bet visada šaukia gimtinė, gamtos grožio kaita ir širdies jautrumas: „ Virš rudenio aukso / Šilų pribertų / Aš gervių šaukimą / Sugrįžt vis girdžiu…” („Dykumoj”). Taip poetė Z. Stunžėnienė įprasmina gyvenimą, kūrybinį pašaukimą ir žmogiškąsias vertybes.
Istorinio romano „Vytauto žemė” autorius Edmundas Malūkas klausytojus sužavėjo savo įžvalgomis, istorinės medžiagos gausumu, problemos sprendimu, teigdamas, kad skaitytojui įdomi ta knyga, kurioje dėstomi ne tik faktai, bet pažvelgiama plačiau į veikėjų pasaulį, atskleidžiant interpretacijos galimybę – kaip galėjo būti arba kas galėjo vykti, skatinant skaitytoją pačiam spręsti įvykių priežasties bei pasekmės ryšius. Rašytojas Malūkas skatina suvokti tuometinio pasaulio būtį, akcentuodamas ne materialųjį būvį, o vertybių pagrindą. Taip tarsi verčia mus žavėtis ir gilintis į Vytauto didybės bei ryžto priežastis, į jo žmonos Onos intelektualias nuostatas bei pozityvius elgsenos pagrindus. Autorius pažymi, jog jam gaila, kad Vytautas nebuvo karūnuotas, nors aplinkybės buvo palankios. Dėl to nukentėjo Lietuvos valstybingumas. O tokios moters , kaip Ona, joks vyras negali atsižadėti, nebent būtų cinikas ar kvailys. Kas pats gali atsisakyti pagarbos, dvasingumo, ištikimybės, kantrumo, gudrumo ir orumo? Juk niekas savo noru neatsisako paramos, pagalbos ir supratingumo. O tai yra dvasingumo ir harmonijos ženklas. Vargu, ar dabar daug surastume tokių intelektualių moterų. O ir pats Vytautas Didysis buvo visai ne didysis – mažaūgis, smulkus, be ūsų, be barzdos, bet vešliaplaukis. Dėl veikėjų charakterių suderinamumo teko pasižvalgyti ir po astrologijos pasaulį, tačiau neaiškios detalės neleido išsiaiškinti esmės bei Vytauto neryžtingumo šaknų – nusviesti Jogailą į užribį. Rašytojas E. Malūkas teigia, jog parašyti istorinį romaną, kuris būtų neįprastas ir įdomus skaitytojui, tikrai nėra paprasta, tam reikia ir laiko, ir kantrybės, ir išmonės, ir negali prasilenkti su istorine tiesa. Reikia ne tik žinių iš istorijos, bet ir etninių kultūrinių sampratų bei geros nuovokos ir žodžio meno.
Gaila, bet menininkų ir klausytojų aktyvus bendravimas baigėsi. „Spindulio” literatų draugijos pirmininkė Albina Tumaitė nuoširdžiai padėkojo autoriams už originalios kūrybos pristatymą, įteikdama padėkas: Zuzanai Budaitei – Stunžėnienei už poetinės kūrybos gėrį ir grožį, Edmundui Malūkui už Lietuvos istorijos tiesą ir šviesą. Kūrybines mintis palydėjo seserų Giedrės ir Gintarės Baltakyčių liaudiškų dainų melodijos, užpildžiusios žmogišką dvasią ir protą. Džiugu gyventi pasaulyje, kuriame tiek kūrybos, grožio ir teigiamos energijos.
Atgal
.jpg)
