Kultūra
06.13. Jonas Laurinavičius: knyga veja knygą
Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Dar visai neseniai, balandžio 25-ąją, Žurnalistų namuose buvo pristatyta žurnalisto ir rašytojo Jono Laurinavičiaus knyga „ŽURNALISTAI“. Atsiminimai, biografinės apybraižos, interviu, straipsniai, skirta žurnalistams, su kuriais J.Laurinavičius dirbo arba artimai bendravo.
„Žurnalistika – tai nuolatinis kopimas į kalną, kur kiekvienas žingsnis vis sunkesnis, sudėtingesnis, tačiau su kiekvienu žingsniu atsiveria vis platesni horizontai, vis toliau matyti. O tai gražu, kilnu, prasminga. Tai sudaro būties esmę“, - teigia autorius knygoje.
„ŽURNALISTUS“ pasivijo nauja Jono knyga „PAMIŠKĖS SODYBA“. Tai trečioji beletristinių eskizų knyga: pirmoji „Tolimosios atodangos“ (2011), antroji „Vidunakčio pašvaistė“ (2013). Autorius tęsia savo pasakojimus, prisiminimus apie karo ir pokario metų negandas, apie kaimo žmonių išgyvenimus, dramatiškus likimus. Tai jaudinantys vaizdai.
Plačiau ši knyga bus pristatyta kolegės dr. Reginos Norkevičienės kitame „Lietuvos aido“ numeryje.
Naujausios J.Laurinavičiaus knygos
Jonas juokauja, jog nebegali savęs sustabdyti, mintys nesustoja, užpildydamos vis naujus ir naujus puslapius, nebesupranta, kas su juo vyksta, retoriškai manęs klausdamas, ar tai – normalu?..
Atsakau: mielas kolega, puiku, nesustokite, lai mintys būna greitesnės už Jūsų plunksną, lai pirštai būna miklūs, o minčių srautas te nepaliaujamai srūva į būsimas knygas. Mielai jas sutiksime ir kartu pasidžiaugsime.
„Laikykit saują –/Aš noriu įberti jums/Po gerą žodį...“ – sako Jonas.
Nepailstantis rašytojas „Lietuvos aido“ skaitytojus šį kartą pamalonina šviežiais trieiliais „NESUSKAIČIUOTOS ŽVAIGŽDĖS“, berdamas jas šviesiomis mintimis, patarimais ir pamąstymais:
*
Keturiom rankom –
Padėję jas ant lopšio –
Groja lopšinę...
*
Kai širdim tapai –
Net vaivorykštės spalvų
Būna per maža.
*
Ar mūsų ainiai
Tik iš gmail.com sužinos,
Kur Lithuania?
*
Tartum ašaros
Nuo nuogų šakų krenta
Lašai į žemę...
*
Jau siaubo filmų
Nereik žiūrėt: užtenka
Vakaro žinių.
*
Sutrešęs lopšys
Guli pakraigėj tuščias.
Vaikai paseno...
*
Sudužusio laivo
Artimiausias uostas
Ant jūros dugno.
*
Bumbsi kaštonai.
Vaikučiams iš mokyklos
Rudens dovana.
*
Ilgai gyvensi,
Jei taikiai sugyveni
Su savo būtim.
*
Žiema ištirpo
Ir nemunais plačiausiais
Gurgia į jūrą.
*
Kaip gali sekti
Paskui žmogų, jei nuolat
Jis mėto pėdas!
*
Visą dieną
Vaikų sulaužyti žaislai
Verkia: jiems skauda.
*
Kiekvienas dirba
Darbą, kurį geriausiai
moka. Mes geriam!..
*
Pirmiau nei rūbus
Ji vestuvinį žiedą
Prieš jį nusimovė.
*
Ranka – pasveikint,
Petys – kitą paremti,
Akys – pamilti...
*
Praeitis moko.
Bet reikia dar proto turėt,
Kad išmoktum.
*
Glostau raukšleles...
Nes man tie tavo skruostai
Rožėmis žydi.
*
Per sunkymetį
Ir paukščiai migruoja.
Po to sugrįžta.
*
Gyvenimas – kaip...
Loterija – vienas laimi,
O tūkstančiai – ne.
*
Žmogus tarytumei
Laikrodis: stabteli – ir
Dainelė sudainuota.
*
Tai bent pagirdė –
Kaip baisiai ištroškusį –
Sausas šulinys!
*
Patirties skalė:
Kiekgi pats savo pirštus
Esi nudegęs?!
*
Parišt sermėgą
Tinka Strazdelio pantis, -
Ne aukso juosta.
*
Šypsos obelys
Tartum baltos nuotakos
Vestuvių dieną.
*
Tavo žvilgsnyje
Glūdi žiežirbos šviesioms
Mano svajonėms.
*
Gyveni – mokais.
Bet kam tos tavo žinios,
Jei jau vaikėji?!
*
Kur šuo pakastas,
Jei eini į nuodėmę
Tarsi į šventę?
*
Virpa gandriukas
Ant lizdo krašto laukdams
Pirmojo skrydžio...
*
Stenkis kaip nori,
Bet prieš saulę tau savo
Šešėlio nemest...
*
Mėgsta atvirą
Žmogų, bet abejoja,
Kiek juo patikėt!
*
Tavo šypsnyje
Rojaus sodo obuoliu
Gundanti Ieva.
*
Skaičiavom žvaigždes,
Bet nieko nepavyko –
Per trumpa naktis.
*
Virėjo dalia:
Puikiai virti, bet ne vien tai,
Kas pačiam gardu.
*
Savo šaknim
Pažinimo medis siekia
Šventąjį Raštą.
*
Būsiu atviras,
Tik leisk man prabilt
Ezopo kalba.
*
Kūryba – duona
Kasdienė. Bet kaipgi iš
Jos išgyventi?!
*
Joninių naktį
Paparčio žiedą rado
Viens kito lūpose.
*
Kaip ir jaunystėj –
Nori uždrausto vaisiaus,
Bet dantų nebėr...
*
Laikykit saują –
Aš noriu įberti jums
Po gerą žodį...
*
Skėtį skleidžiame
Ne tik nuo sniego, lietaus,
Bet ir nuo saulės.
*
Vėliava žydi
Virš Gedimino kalno
Trispalve gėle.
*
Skaičiau – ir vynas
Liūdesį neša, kai vienas
Vienatvėj geri.
*
Ainiai, perduodam
Jums Meilės, Tikėjimo
Ir Vilties genus!..
*
Ašaros krenta
Ir džiaugsmo, ir skausmo,
Ir meilės žvaigždėm.
*
Jei obuolį imt,
Tai ne bet kaip, o tik
Iš ponios Ievos.
*
Laimingas žmogus:
Jam iš lietuviško medžio
Lopšys, ir karstas...
*
Ne tik žydėti
Norim, bet ir rugsėjį
Kristi obuoliais.
*
Eini pakraščiu,
O vis tiek reik saugotis:
Purvais aptaško.
*
Ar ne stebuklas,
Kad dar rūpintis gali
Vaikų... senatve?!
*
Jie dviese ėjo.
Bet pėdos vieno: jis ją
ant rankų nešė.
*
Melsvos žibuoklės
Per naktį baltai baltai...
Snaigėm pražydo.
*
Laimink, Dieve,
Kurie gimę šeimose
Iš meilės naktų.
*
Niekas iš mūsų
Neatima tiek laiko
Kaip gyvenimas.
*
Aukštai neskraidyt,
Jei neišmokai tvirtai
Žemėje stovėt.
*
Tik į kapines
Savo kryžiaus nešt nereik –
Kiti jį neša.
*
Šventieji irgi
Sutinkami pagal rūbus.
Patraukliau – dėvėtus...
*
Kaip lėtai tiksi
Laikrodis, kai mamulė
Laukia vaikų...
*
Meilė išduoda
Žvilgsnis į žvilgsnį: žiūrėk –
Neužsimerki!
*
Kaip sunkiai gimsta
Gražiausios idėjos, kai...
Nieko netrūksta.
*
Kodėl tu vaikštai
Be baltosios lazdelės,
Akloji meile?!
*
Graži, maloni,
Turtinga, betgi man ne...
Pagal kišenę.
*
Kokią muziką
Užsako - galim spręst,
Kas užsakovas.
*
Kuo gi darbštuoliai
Pavirstų, jei kepti balandžiai
Į burną kristų?!
*
Laimingas kraštas,
Jei jį simbolizuoja
Kuriantys vaikai.
*
Išeidamas miškan,
Būk geras jo bičiulis:
Pamiršk kirvį.
*
Nieks taip nelaukia
Parskrendančio paukščio
Kaip tuščias lizdas.
*
Planai rytdienai?
Jie sunkiai įgyvendinami –
Išsipagirioti...
*
Sąžiningų daug.
Bet dar daugiau norinčių
Būti turtingais.
*
Atstumia ranką...
Tačiau tu būk geras jai –
Nepaklausyki...
*
I
Per lauko kupras
Į tėviškę vingiuoja
Užžėlęs kelias.
II
Baigiančią pūti
Kelio rodyklę suku
Kapinių pusėn.
*
Rojuje gimęs
Šventuoju netapsi,
Ten nėr kur paslysti...
Atgal