Kultūra
07.04. Karaliau, tu nurodei kelią
Vytautas Baškys
Šiemet,2017-aisiais metais, Valstybės – Mindaugo karūnavimo Liepos 6-ąją sutinkame kartu minėdamipiliakalniųir Nacionalinės premijos laureato Lietuvių poeto, publicistas Kazio Bradūno (1917 – 2009) metus. Šventėje ant piliakalnių skambant Valstybės himnui, V. Kudirkos „Tautiškai giesmei“ girdime poeto ištarmę: „O tautos Dvasia sparnus ištiesia / Lyg ošimą tolimų dainų / Ir, giedodama herojiškąją giesmę, / Kyla iš liepsnos ir pelenų“.
Iš priešistorinių laikų ateinančios lietuvių valstybės pati seniausia šventėkaip Lietuvosistorijos ir kultūros paveldas 1990 metais įtvirtinta Liepos 6-oji „Mindaugo karūnavimo – Valstybė diena“ yra iškelta į tautos ir Valstybės moralinių verčių aukštumą. Šventėje pagerbiame tai, ką turime brangiausia: iš ko Lietuvos žmones semiami tautinę tapatybę bei pilietinį orumą, kuris leidžia didžiuotis savo šalimi.
Didžioji šventė atgimė ant tvirto istorinio ir kultūros paveldo, kuris XX a. pradžioje, grindė atkuriamos Lietuvos valstybės istorinius matmenis. Karaliaus Mindaugo paveikslas itin ryškus Čiurlionio 1908-9 metais sukurtame paveiksle „Pasaka. Karaliai“. Koks tai nepaprastas paveikslas; dvelkia vaizdo ir turinio didybė, kažkoks akinantis paslaptingumas, kuris jau antras šimtmetis apmąstomas ir aptariamas. Vaizdo įspūdis nuo dviejų karalių skverbiasi į kraštovaizdį, atspindi meilę Lietuvai. Dabar tai dažniausiai reprodukuojamas Čiurlionio paveikslas.
„Karalių pasaka“. M.K. Čiurlionis 1908-1909
Bet kokia čia pasaka ir kokie čia karaliai, ir ką jie veikia? Kas čia yra tikra, kas tik pasaka? Į šį klausymą geriausiai atsako Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos patirtis, kuri XX a. pradžioje įkūnija atgimstančios lietuvių tautos lūkesčius. Šia prasme „Karalių pasaka“, tai tik retorinis paveikslo pavadinimo įvaizdis. Nors iš tikrųjų pasakos karalius lietuviams buvo proto, valios ir jausmų buveinė, kuria dr. J. Basanavičius „Aušroje“ gaivino tautos laisvės dvasią, pagrisdamas tai tautos etniniu paveldu ir karaliaus Mindaugo autoritetu.
Tautinio atgimimo euforija Čiurlionis gilinosi į Lietuvos istoriją, kaupė įvairias senienas, literatūrą, tautos pasaulėjautos įvaizdžius.Todėl istorinis turinys susietas su tuo, kas yra tikra. nekelia klausimo kokia čia pasaka ir kokie čia karaliai? Akivaizdu, jog Lietuvos karaliai yra karaliai – jie su karūnomis. Bet paveikslo kompoziciją reikalauja atidos.
Vaizdo turinyje yra prasmė, kurią galima suprasti ką genijus siekė pavaizduoti. Ši kompozicijasutelkia dėmesį į Lietuvos valstybingumo viziją, kurioje įrašyta pirmoji žinoma Lietuvos valdovų dinastija: kunigaikštis Ringaudas irkaralius Mindaugas.
Paveiksle atsiveria keli prasminiai klodai: pirmajame – du susikaupę karaliai. Žvelgiant iš tolo atrodo lyg saulės fone laikoma lietuvio sodyba, piliakalnis, mitologinis akmuo kaip gyvybinis dvasios paveldas. Pagal esančias įžvalgas jie ant savo rankų laiko simbolinį Lietuvos fragmentą, tačiau atidžiai žvelgiant įsitikini, jog tai yra ritualinis vyksmas; vyresnysis karalius (dešinėje) perduota šį fragmentą jaunesniajam. Būtent šis ritualas kaip istorijos vyksmo simbolis yra esminis paveikslo turinio dalykas. Karalių pagarbi rimtis kaip kūrybos ir išminties simbolis, sklindančiais atminties spinduliais,pripildo erdvę energijos, rodo ypatingą mūsų istorijos momentą, kuris susietas su saule, jos spindulių inkrustuotu kraštovaizdžio fragmentu simbolizuoja perduodamą Lietuvą.
Saulė lyg netikėtumas, ji ne dangaus skliauto erdvėje, o pasakiškai žemiška, jos spinduliai apšviečia valdovus ir kraštovaizdžio fragmentą įvardijamą Lietuva. Šis su Saule susietas ritualas primena didžiąja pergale Saulės mūšyje ir nuo jos iškilusią karaliaus Mindaugo valdžią. Didinga valdžios perdavimo apeiga, ant karalius ant delno kaip perlas švytinti Lietuva.Muzikos čia nėra, bet vaizdas suskamba aukščiausia tautos gyvenimo gaida.
Paveikslo vaizdo antrajame klode,didingoje panoramoje medžių siluetai – lietuviško kraštovaizdžio prieglobstis sutapatintas su realybe. Tamsūs medžių siluetai tampa Lietuvos istorijos vyksmo simboliu, liudijaamžių gausmą. Paveikslo trečiajame klodetarp tamsių medžių kamienų, melsvai žalsvame dangaus ruože, regisi melsvai žalia spalva nuskaidrinta gimtojo krašto padangė. Kaligrafiškai įterptagynybinė siena, pilies kuoras, ant aukšto kalno iškilūs rūmai primena karališkos istorijos aukštį. Kitoje properšoje pro tamsius medžių kamienus paukščio siluetas primena žinią.
Ketvirtajame klode regisi žvaigždėta nakties padangė. Tarp medžių šakų žėrinčios švieselės įprasmina tautinio pasaulėvaizdžio pajautą, kuri pažymėta legendos ar mito magija. Slėpininga nakties kosminė begalybė, gamtos dabarties ir praeities sambūvis. Nepaprastu įtaigumu perteiktas vaizdingas lietuviškas kraštovaizdis yra tautos namai, ir tai yra preciziškai išreikšta vizualinė kūrinio forma, kuria skleidėsi lietuviška dvasia ir lėmė mūsų tikrovę.
Aptartas lietuviškas kraštovaizdis sugražina prie paveikslo siužeto su karalių dinastijos atgarsiu. Būtent Lietuvos karalių dinastijos vaizdas verčia atidžiai žvelgti į praeitį. Istoriniai duomenys, jų turinys susietas su Eiliuotoje Livonijos kronikoje pateikto teksto žodžiais, kuriais 1261 metais Mindaugui pasakyta: „Tavo tėvas buvo didelis karalius ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti”. Lietuvos metraštis aprašo, jog Mindaugo tėvas, kuris Bychovco kronikoje vadinamas Ringaudu, 1234 m. prie Nemuno aukštupio pergalingai kovojo prieš totorius. M. Strijkovskis Ringaudą vadina tiesiog „Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu”.
Dvasios pakilumu Simonas Daukantas išaukštino valdovo išmintį ir valdžią, jo istorijoje – Rimgaudas Lietuvą valdyti pradėjęs 1227 m. greitai pelnęs visos Rytų Europos tautų pagarbą ir pripažinimą ne tik už savo karinius žygdarbius, bet ir už išskirtinius sugebėjimus valdyti plačią šalį. Istorikas Istorikas H. Paškevičius (Paszkiewicz) tvirtino Ringaudo dinastiją Lietuvos XIII a. istorijoje su vieninteliu Lietuvos karaliumi Mindaugu. Istorikas Z. Ivinskis argumentavo Lietuvos didįjį kunigaikštį Ringaudą buvus karaliaus Mindaugo tėvas.
Prakalbusi poezija savitu matymu įžvelgė ir atkūrė vizijų žemę, pakilią idėjos perspektyvą. XVI a. Jonas Radvanas Lietuvis „Radvilos skydo aprašyme“ perteikė didingais žodžiais: „Šičia stovėjo šventieji karaliai lietuvių kilimo / Švietė aukštai ryškiais spinduliais lietuvių karalius / Mindaugas, jam ant galvos karūna lotynų gulėjo“. XIX a. pradžioje kilusiu Tautiniu atgimimu Dionizo Poškos Baublio legenda Baublys susietas su galingu ąžuolu – miškų karalium, išaugusiu iš didžiojo kunigaikščio Ringaudo kuokos, kurią jis įsmeigė į žemę medžioklėje nukovus galingą taurą ir išgelbėjus į pavojų patekusio sūnaus Mindaugo gyvybę. Tai pasaka įvardinta karališkoji Lietuvos valdovų dinastiją. Čiurlionis paveikslą taip pat įvardijo „Karalių pasaka“. Paveikslo vaizdinis turinys tvirtina mūsų krašto ir mūsų valstybės galią ir atsparą su ypatingu Ringaudo ir jo sūnaus Mindaugo valdžia.
Įspūdingas didybės įvaizdis kaip kulminacinis kūrinio taškas kupinas emocinės energijos. Tokia nuotaika poetas Simonas Stanevičius sueiliavo: „Sveiks, Ringaude, mūsų tėve! / Sveiks, Mindauge, karaliūnai! / Garbę jūsų skelbdink, Dieve, / Kuri linksmin mumis nūnai“.
Sukilusi Čiurlionio istorinė sąmonė skleidėsi Lietuvos gamtos ir tėviškės dainų sąskambiais. Ypatingas Lietuvos perdavimo momentas greta istorinių duomenų įtvirtino įtaigų didžiojo kunigaikščio Ringaudo sureikšminimą. Paveiksle Ringaudas perdavęs valdžią stovi ranka parimęs ant kardo, tuo įtaigoja valingą krašto gynybos dvasią. Karaliaus tema – Čiurlionio fenomenas aktualus ir šiandien. Paveikslo vaizdinis akcentas sutelktas į karūnomis vainikuotus valdovus sužavi, įtaiga veikia tautos jausmus ir sąmonę. 2013 metais išleista „Lietuvos istorija“ pateikė paveikslą „Pasaka. Karaliai“ kaip vieną žymiausių Čiurlionio kūrinių. Karalių įamžinimo atodangojeatgyja tautos praeities suvokimas į širdį įstringa daug giliau, nei kada girdėtas pasakojimas. Lietuvos istorijos verčių aukštuma karalių vaizdas yra žinia, kuri pasiųsta visam pasauliui. Tai itin jautrus momentas, kuris idėjine prasme žymi tautinės valstybės su istoriniu karalystės titulu tvirtina Lietuvą lygia tarp lygiųjų. Sukilusilaisvės dvasia užvaldokiekvieno lietuvio protą ir širdį, gyvybinė dvasios jėga įtaigoja su praeities valdovų įvaizdžiupriglusti prie laisvės lūkesčių kaip saulėtekio spindėjimo. Todėl paveikslo idėja, bylojanti neblankstantį Šviesiojo karaliaus Mindaugo iškilumą, neblėsta.
Paveikslo vaizdinis turinys skelbia, jog mūsų kraštas ir mūsų istorija gyva su ypatingu Ringaudo ir jo sūnaus Mindaugo valdžios perdavimo momentu. Lietuvos valstybės pakilumo momentas – mūsų garbės reikalas, kuriuo galime didžiuotis.Čiurlioniškos kūrybos vizijų atgarsis suskamba tarsi maldos žodžiai. Poetas Bernardas Brazdžionis, iškeldamas didžiojo kūrėjo autoritetą, poetine įtaiga istorinį įvykį susiejo su tautos likimu: „Uždėjote karaliaus titulo karūną,/ Ne man uždėjot, Lietuvai, su ja, / Nenuimta, lietuvis šimtmečiais tebūna / Ar švies diena, ar naktys siaustų ją“. Literatūrologės Viktorijos Daujotytės retorikoje: „Mindaugas, Karalius Mindaugas, yra Lietuvos istorijos ir likimo mazgas. Jis suriša praeitį tiek, kiek jos įmanoma aprėpti, savo laiką, siunčia žinias į mūsų laikus“. XX a. pabaigoje atgimusi didžioji šventė ir įkvėpė retorinei prakalbai.
Karaliau, tu nurodei kelią
Kas rytą brėkštanti padangė skelbia – Lietuva gyva! Gyva gimtoji žemė ir dvasia, atbunda pievos ir miškai, kaimai ir miestai, – Laisvė sveikina ir teikia garbę būti Lietuvos padangėj.
– Kur spindi viršūnė Lietuvos, garbė? Iš kur tauta stiprybę semia? Aš klausiu amžių ir girdžiu jų balsą – mes siekiam to, ką Mindaugas karalius Lietuvos turėjo. Senieji metraščiai mus informuoja, amžių žinią saugo kaip Mindaugui karaliui Tėvynė Lietuva rūpėjo. Kovų ir negandų grėsmėje reikėjo spręsti – ar būti Lietuvai vienai, ar su kitom tautom Europoje gyvent kartu.
Karaliau, tu nurodei kelią: tautos galybę kūrei, atskyrei riterių planus klastingus nuo santarvės idėjų ir kraštui ateitį padovanojai. Garbė! Tautos Didžiojoj knygoj auksu įrašyta – tūkstantis du šimtai penkiasdešimt tretieji metai – karalius Mindaugas ir karalystė Lietuva.
Nors ir daug Lietuvą, Tėvynę mūsų, vargino priešai, nors ir daug netiesos prišnekėjo – valstybės šlovė gyva. Šlovė karaliaus Mindaugo karūnai aukso! Ją saugo širdyje Tėvynė Lietuva.
Tie pamatai valstybinei stiprybei per galią, garbę karalystės, vienybei telkia visą baltų žemę. Dabar aštuntą šimtmetį karalių šlovina tauta, prie Vorutos pilies, prie katedros pirmosios pamatų vis telkiasi Lietuva pašlovinti karalių Lietuvos.
Atgal
.jpg)
(1).png)
