Kultūra
08.19. Liaudies kultūros lobių ieškantys...
Dr. Janina Morkūnienė
Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyrius 2017 m. vasario 22 d. buvo surengęs prof. habil. dr. Irenos Reginos Merkienės seminarą tema „Lietuvos istorijos instituto lauko tyrimų kasdienybė XX a. antrojoje pusėje (Lietuva, Baltarusija, Latvija, Lenkija).“ Jo metu buvo glaustai apžvelgtas instituto vykdytų etnografinių lauko tyrimų organizavimas, tematika, darbo metodika, dalyvių profesinės veiklos ir buities sąlygos. Profesorė ekspedicijose dalyvavo nuo 1959 metų, taigi turėjo ką pasakyti.
Susitikimas ir pokalbis įvyko profesorei ką tik peržengus 80-ojo gimtadienio slenkstį. Savo kilme ji miestietė. Gimė Kaune, savanorio, 1919-1920 m. nepriklausomybės kovų dalyvio Vinco Tamošiūno šeimoje. Tačiau jos vaikystės vasaros prabėgo mamos Uršulės Lažauskaitės tėviškėje Klangių kaime, prie Veliuonos, prie Nemuno pas dėdę Petrą ir tetą Liudoviką Jokubauskus. Tas glaudus ryšys su kaimu išliko ir vėliau, turėjo įtakos renkantis etnologo profesiją.
Baigusi 1960 metais Vilniaus universitetą ir atėjusi dirbti į Lietuvos istorijos institutą, čia sparčiai brendo kaip mokslininkė – 1966 metais apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją, 1993 m. humanitarinių mokslų habilituoto daktaro disertaciją, 1995 m. tapo profesore, nes greta mokslinio tiriamojo darbo 1991 – 2006 m. dėstė etnologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Ypač sėkmingi buvo 2006 metai. Tais metais ji buvo išrinkta Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademike, o jos atlikti mokslo darbai įvertinti valstybine mokslo premija.
I. R. Merkienė su naščiais Lakajos kaime. Švenčionių rj. 1976 m. birželis. J.Laniauskaitės–Morkūnienės nuotr.
Sveikinimai po seminaro. Andriaus Merkio nuotr.
Mokslo problemomis domisi iki pat šių dienų. Jos mokslinių tyrimų laukas platus: tai ir Lietuvos geografinis, etninis ir kultūrinis tapatumas, etninės kultūros istorija, migracijos ir kultūros santykis, krikščionybės raiška kaimo kultūroje, etnologinių tyrimų metodika. Ta tematika parašė knygų, daugybę mokslinių straipsnių, skaitė pranešimus daugelyje mokslinių konferencijų Lietuvoje ir užsienyje.
Be mokslinio darbo I. R. Merkienė aktyviai reiškėsi ir meninėje saviveikloje: buvo Lietuvos mokslų akademijos folklorinio ansamblio pirmininkė, to paties ansamblio pirmojo koncertinių tautinių drabužių (su etnografinių regionų specifika) komplekto kūrėja. Drabužius tada siūdinosi patys ansambliečiai. Vėliau su Marija Miliuviene konsultavo Angelę Eleną Dauknienę kūrusią ansambliui naujus koncertinius drabužius. I.R. Merkienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos garbės narė, popieriaus karpinių liaudies meistrė. Jos karpiniai buvo eksponuojami parodose Lietuvoje ir užsienyje. Penkerius metus (1992 – 1997 m.) I.R. Merkienė vadovavo Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriui. Ji buvo reikli vadovė ne tik skyriaus darbuotojams, bet ir savo doktorantams. Tuo metu buvo pradėta leisti „Lietuvos etnologijos“ knygų serija. Jai teko būti šių leidinių redakcinės kolegijos pirmininke.
O ką besakyti apie habil. dr. I.R. Merkienės vadovaujamas etnografines ekspedicijas po Lietuvą, Lenkiją, Latviją, Baltarusiją! Iš jų parsivežta tūkstančiai aprašų, piešinių, brėžinių, nuotraukų!
Lietuvos istorijos instituto etnografinės ekspedicijos pradėtos vykdyti nuo 1951 metų. Ir tai, ką etnografai-etnologai surinko per XX a. antrąją pusę – XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžią privalu itin saugoti! Tai etnografų-etnologų surinktas materialinės ir dvasinės kultūros „aukso lobis“ – didžiulis, neįkainojamas Lietuvos istorijos instituto archyvo turtas, kurio vertė ilgainiui vis didės. Juk vyresnieji ir jaunesnieji kolegos savo monografijoms ir straipsniams panaudojo tik dalelę savo surinktos medžiagos. Ateity etnologai naujai vertins ir nagrinės šį autentišką paveldą, kurs naujas kaimo kultūros koncepcijas, darys išvadas, pasinaudodami naujai surastais senais archyviniais duomenimis. Iš paveldo visada yra ir bus ko mokytis!
Visos etnologų ekspedicijos nepamirštamos ir ypatingos. Šiame rašinyje norėčiau atkreipti dėmesį į prof. Irenos Reginos Merkienės vadovautas ekspedicijas, vykusias XX a. 8-9 dešimtmečiais. Jos buvo savitos, skyrėsi nuo kitų. Taupydama Lietuvos mokslų akademijos paskirtą benziną ir ekspedicijų dalyvių laiką, I. R. Merkienė su savo komanda niekada negrįždavo į tą pačią nakvynės vietą. Taip suplanuodavo kelionės maršrutą, kad visada važiuodavome pirmyn ir pirmyn. Todėl niekada iš anksto nežinojome, kur gausime nakvynę. Pastarosios pradėdavome ieškoti vėlai, jau beveik temstant, kai buvo nebegalima trukdyti žinių pateikėjų. Nakvodavome pradinėse mokyklose (jų tada kaime buvo daug), vidurinių mokyklų koridoriuose tarp kibirų ir bakelių su dažais ir glaistais (vasarą klasės buvo remontuojamos) arba klasėse tarp suolų, klojimų, daržinių šalinėse ant šieno (tai jau buvo gerai!). Tekdavo nakvoti ir lauke po atviru dangumi ant sudedamų lovelių, įlindus į miegmaišius. Vakarais virdavomės vakarienę, padainuodavome. Buvome jauni ir apyjauniai, linksmi, dirbom su entuziazmu. Norėjom kuo daugiau surasti senovinių rakandų, etnografinių daiktų, senus laikus prisimenančių žmonių (respondentų) ir užrašyti jų pasakojimus. Patogumų neurėjome, apie juos net negalvojome. Taip keliavome ne tik po Lietuvą, bet ir Baltarusiją (ten stengėmės lankytis lietuvių gyvenamose ar gyventose vietovėse ir aprašyti tenykščių žmonių buitį, rakandus, užrašyti praeities prisiminimus).
Mūsų ekspedicijų vadovė buvo labai rūpestinga. Ji pirmoji atsikeldavo, gamino sumuštinius, virė arbatą. Kartais nuo apsinuodijimų gydė mus visus ąžuoliukų žievelių nuovirais arba veždavo į ligoninę valyti (plauti) skrandžius... Teko gabenti į ligoninę ir anuomet moksleivį, ekspedicijos dailininką Rimą Driežį (dabartinį Lėlės teatro muziejaus direktorių), kai jį ištiko apendicito priepuolis. Pačią Reginą taip pat reikėjo vežti į ligoninę, nes, skubėdama sunešti daiktus į nakvynės vietą, giliai prasikirto antakį.
Visais ekspedicijų džiaugsmais ir nepatogumais su mumis, etnografais, dalinosi mūsų ištikimi talkininkai jauni dailininkai ir architektai. Pabrėžiu i š t i k i m i, nes kai kurie jų (T. Jankauskaitė, M. Puzinaitė, R. Pilkaitė–Butrimienė, minėtas R. Driežis, K. Musteikis, A. Skarbaliūtė, J. Strašunskas, K. Aleknavičius, A. Preikša ir daugelis kitų metai iš metų važiuodavo su mumis savo atostogų metu. Jie mėgo šį darbą, suprato, kaip svarbu išsaugoti paveldą ateities kartoms. Tuo pačiu jie sėmėsi žinių, brandino savo kūrybinio darbo idėjas. Jie dabar žinomi savo srities specialistai.
Ką mums, dalyviams, davė etnografinės ekspedicijos?
Visų pirma – mes sutikome ir pažinome daug nuostabių žmonių, vyrų ir moterų, kurie buvo gimę dar XIX a. 8-to dešimtmečio viduryje ir kiek vėliau. Tai buvo ūkininkai, įvairių specialybių amatininkai: audėjai, mezgėjai, siuvėjai, medžio drožėjai, kalviai, račiai, rimoriai, odininkai, kailiadirbiai, klumpdirbiai, baldžiai, liaudies menininkai ir kt. Mes su jais kalbėjome apie paprastus dalykus – apie jų buities ir ūkio reikalus, apie jų amatus. Bet su kokia meile jie apie tai pasakojo ir rodė senus daiktus! Tai buvo jų ir jų tėvų, senelių gyvenimas. Jie bandė mums tą gyvenimą atskleisti kaip kas mokėjo. Mes likome be galo jiems dėkingi už suteiktas žinias, o jie mums dėkojo, kad juos aplankėme ir išklausėme. Žinių pateikėjai pasijusdavo prisidėję prie paveldo išsaugojimo. Labai šiltai mus išlydėdavo, dažnai prieš tai pavaišinę ar net pavalgydinę.
Antra. Mes įvairiai fiksavome tai, ką pamatėme ir išgirdome Vieni užrašydavo pasakojimus pagal pateiktus klausimus ir nufotografuodavo objektus bei pačius žinių pateikėjus. Kiti – nupiešdavo ir nubraižydavo, padarydami etnografinių objektų projekcijas, įvairius tiems žmonėms brangius, kartais su meile saugomus ar net slepiamus skrynių dugne daiktus. Man yra parodę slepiamus, į maršką suvyniotus, šorus (išeiginius pakinktus), šalinėje šiene paslėptus važelius ar bričkas. Jutome žinių pateikėjų gerumą, taurumą ir supratingumą.
Trečia. Etnologai muziejams nurodė daugelį adresų su vertingais etnografiniais objektais, o muziejų darbuotojai juos parsivežė ir saugo fonduose arba pateikia ekspozicijose.
Ketvirta. Iš arti susipažinome su Lietuvos etniniu įvairumu, savitumu: žmonių gyvenimu, jų socialiniais skirtumais, gyvomis tarmėmis, kaimų ir gyvenviečių struktūra, architektūra, sodybų išdėstymu. Su dideliu susidomėjimu vaikščiojome po vienkiemius, po kupetinius ar gatvinius kaimus, grožėjomės vienoj gatvės pusėje išrikiuotais klojimais, kurių stogai siekė kone žemę, o kitoje gatvės pusėje tankiai sustatytomis kaimo gryčiomis, įvairių tipų tvartais su diendaržiais, įvairiais gyvulių šėrimo rykais. Ir visa tai etnologai ir dailininkai fiksavo, kartografavo tankiu tinklu, kad būtų galima nustatyti etnografinių realijų paplitimo arealus.
Rytų Aukštaitijoje savo akimis matėme per gatvinį kaimą vakare piemens pargenamas karvių bandas. Įspūdis didžiulis: pasijutome lyg gyventume XIX amžiuje.
Penkta. Etnologo darbas suteikė galimybę tiesiogiai pamatyti, pažinti Lietuvos regionų gamtos savitumą, įspūdingus jos gamtos ir istorijos paminklus.
Didelė etnologų laimė dirbti prasmingą darbą ir kartu iš arti pažinti gimtąjį kraštą, jo žmones ir jų būtovę. Taigi visada malonu prisiminti etnografinių ekspedicijų dienas, praleistas kartu su prof. habil. dr. Irena Regina Merkiene ir kitais kolegomis.
Atgal
.jpg)
(1).png)
