VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

08.26. Visais atžvilgiais įspūdingas leidinys

Arnoldas Piročkinas

 Šių metų liepos pabaigoje mūsų visuomenė gavo leidinį: „Ignotas Domeika – geologas, mineralogas, kelių inžinierius“ (Mokslinis redaktorius Algimantas Grigelis. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2017. – 726 p.). Knyga įspūdinga visais atžvilgiais: tiek joje atskleidžiama asmenybe, tiek savo apimtimi. Lietuvos istorijoje nemaža iškilių veikėjų, bet, kiek galiu spręsti, tokio masto veikalo iki šiol nėra sulaukęs nė vienas.

Už tai, kad lietuvių istoriografija praturtėjo leidiniu, vertu pasigėrėjimo ar net pasididžiavimo, galime dėkoti jo sudarytojui ir moksliniam redaktoriui akademikui prof. habil. dr. Algimantui Grigeliui. Jis ne tik sutelkė 29 įvairių tautų ir specialybių autorius, bet ir pats vienas ar su kolegomis, mano skaičiavimu, pateikė 153 puslapius tekstų. Dalis jų sudaro ištisus skyrius, kaip pavyzdžiui, „Ignas Domeika – didysis XIX a. švietėjas ir humanistas“ (p.13–108), „Emigracija, studijos ir veikla Paryžiuje“ (p. 262–284) ir kt. Knyga gausiai iliustruota. Suskaičiavau 80 iliustracijų su nuoroda, jog tai A. Grigelio darytų fotografijų įvairiuose kraštuose faksimilės. O ir faksimilės, turinčios kitų šaltinių nuorodas, atrinktos sudarytojo. Galime būti tikri, kad visų autorių rašiniai daugiau ar mažiau redaguoti, tikslinti ar papildyti jo: tai neišvengiama sudarytojo ir mokslinio radaktoriaus dalia, skaitytojų ir kritikų kažkaip nepastebima. Visą šį sunkų ir sudėtingą darbą A. Grigeliui įveikti padėjo turtinga patirtis, įgyta sudarant ir redaguojant 2002 m. rugsėjo 10 – 12 d. Vilniuje vykusios tarptautinės mokslinės konferencijos darbų knygą „Ignotas Domeika, 1802–1889 * Ignacy Domeyko, 1802–1889“ (Vilnius, 2002, 354 p.), ir paskui beveik kasmet skelbiant straipsnius apie šį senojo Vilniaus universiteto auklėtinį.

Knygos viršelis

Dauguma A. Grigelio talkininkų, pateikusių knygai tekstų ir nuotraukų, yra iš Lietuvos. Iš jų penki jau negalėjo išvysti šio leidinio su savo rašiniais. Palyginti nemaža knygoje dalyvauja lenkų mokslininkų. Vertingus rašinius joje paskelbė krokuviškiai mokslininkai: mineralogė dr. Ieva Košovska (Ewa Koszowska), prof. habil. dr. Andžejus Paulo (Andrzej Paulo), prof. medicinos mokslų dr.Zdzislavas Janas Rynas (Zdzisław Jan Ryn), mineralogė dr. Ana Volska (Anna Wolska) ir varšuviškis prof. habil. dr. Zbignevas Vujcikas (Zbignew Wójcik).

Užsimojus kuo plačiau nušviesti Ignoto Domeikos biografiją, neišvengiamai reikėjo apibūdinti ir jo gyvenimą Čilėje. Kas čia galėjo geriau talkininkauti, jei ne šio krašto žmonės. Sudarytojui ypač pravertė, sakykim, I. Domeikos provaikaitės Paz Domeyko (Domeyko Lea–Plaz, Paz Maria), dabar gyvenančios Australijoje, ir kalnų inžinierius Javjero R. Jofrė ( Javier Jofré R.) straipsniai. Apie I. Domeikos santykį su Baltarusija ir baltasrusių kultūra rašo Jankos Kupalos literatūros instituto Minske darbuotoja Tatjana Machnač (Tatiana Makhnach).

Taigi, vien tik išvardijus knygos autorius nelietuvius, jau galima suvokti, kad I. Domeika – tai asmenybė, kuri rūpi kelioms tautoms. Tą nuostatą labai aiškiai yra išreiškęs sudarytojas A. Grigelis įvadiniame skyriuje „Ilgėjosi mūsų miškų ir plačiųjų laukų“: „Tai lenkas, gimęs Didžiojoje Lietuvoje (?), vadinęs save lietuviu (litvinu), šlovingas baltarusių žemės sūnus, Čilės nacionalinis herojus“. Autorius, čia pat jį sugretinęs su Adomu Mickevičiumi, dar pabrėžia: „Jų neįmanoma pasisavinti kokiai nors vienai tautai“ (p. 9).

Taip pat ir kitų čia įdėtų straipsnių autoriai vieningai sutaria, kad I. Domeika susijęs su keliomis tautomis, tarp kurių ryški vieta skiriama ir lietuvių tautai. Tuo atžvilgiu ypač svarbūs lenkų mokslininko Zbignevo Vujciko svarstymai (p. 122–125). Štai keli jo teiginiai dėl I. Domeikos lietuviškumo. „Domeikų šeima, - sako jis, - save vadino lietuviais, Lietuvą – savo tėvyne. Tai buvo įprasta lietuvių bajorams net iki XX a. pradžios“ (p. 122); „...gyvendamas Prūsijoje, Saksonijoje, Prancūzijoje ir Čilėje, jis visuomet pabrėždavo savo lietuvybę, Lietuvą vadino savo tėvyne“ (p. 124); „Domeika, Mickevičius ir kiti Vilniaus filaretai dažnai pasivadindavo lenkais. Tačiau tai vis dėlto nebuvo prieštaravimas ir tautinis atsivertimas. Terminas lenkas šiuo atveju buvo vartojamas kaip Abiejų Tautų valstybės piliečio sinonimas, o jie buvo tos valstybės bajorai“ (p. 125). Toks pripažinimas duoda tam tikrą argumentą lietuviams kiek ne kiek savintis (tik ne uzurpuoti !) šį mokslininką.

Vis dėlto, atidžiau pasvarsčius tokių asmenybių kaip I. Domeika ar net A. Mickevičius, lietuviškumo problemą (jų lietuviškumas šiek tiek skiriasi), neatsiranda svaresnių argumentų vieną vadinti „lietuvių mokslininku“, o antrąjį - „lietuvių poetu“. Jiems netinka nė pažyminys „baltarusių“. Mano supratimu, atskirai paimta gimtoji šalis, kilmė net tautybė negali būti prielaida rašytoją, menininką ar mokslininką priskirti kuriai tautai: pagrindinį sprendimą gauname nustatę, kiek ši asmenybė yra įsiliejusi į tos ar kitos tautos kultūrą. Kretoje gimęs El Grekas (tikr. pavardė Domenikas Teotokopulis, 1541–1614) yra ispanų tapytojas, Feliksas Mendelsonas–Bartoldis (Mendelssohn–Bartholdy, 1809–1847) žydų kilmės, bet vokiečių kompozitorius, nelietuviškos kilmės Jonas Bretkūnas (1536–1602) žymiausias XVI a. lietuvių rašytojas. Lietuvių kultūros istorijoje rastume gal šimtą asmenų, kurie, būdami ne lietuviai, yra lietuvių savastis.

Tad bene kartais ar ne per atkakliai darome lietuvių veikėjais žymius žmones, kaip ir I. Domeiką, kurie organiškai yra įaugę į kitų tautų gyvenimą ir praradę betarpišką ryšį su lietuvių tauta. Šia proga man ateina į galvą latvių elgesys. Jau seniai žinojau, kad estų rašytojas August Gailit, kurio romaną „Tomas Nipernadis“, išverstą 1938 m. H. Korsakienės, skaičiau kažkurioj gimnazijos klasėje, yra ne estas. Dabar, atsiminęs šį faktą, pasižiūrėjau į JAV leistą „Lietuvių enciklopediją“(t. 6, p. 465), kur radau, kad tai estų rašytojas, kurio tėvas latvis architektas, o motina – vokietė. Kilo mintis, kaip jį tautiniu atžvilgiu apibūdina patys latviai. 1983 m. išleistame tome „Latvju padomju enciklopedija“ šis rašytojas, kadangi emigrantas, visai neminimas. Tada pasižiūrėjau į „buržuazinį“ enciklopedinį žodyną – „Latviešu konversacijas vardnica“. Piektais sejums. – Riga: A. Gulbja apgadyba, 1930-1931. – P. 9481–9482). Čia straipsnyje šio rašytojo pavardė parašyta latviškai – Gailits Augusts, lietuviškai būtų Gailytis Augustas. Pasirodo , „Lietuvių enciklopedjos“ sttraipsnis yra šio latviško straipsnio santrauka. Nepaisant to, kad A. Gailytis savo literatūrinės veiklos pradžioje yra bendradarbiavęs ir latvių spaudoje, o tik nuo 1917 m. perėjo į estų literatūrą, minėtame žodyne jis taip pat yra laikomas tik estų rašytoju. Jo latviai nesisavina: nesako, kad jis estų ir latvių rašytojas. Tad gal ir I. Domeikos priklausomybę vertėtų palikti spręsti lenkams ir čiliečiams: lietuviams šiose dalybose priklauso palyginti ne tokia didelė dalis, kad galėtume jį laikyti lietuvių mokslininku.

Apskritai kiekvieno žymaus asmens, išėjusio sudėtingą gyvenimo kelią, priklausomybę vienai ar kitai tautai reikėtų spręsti labai individualiai, atsižvelgiant į dominuojančius dalykus. Netgi kraštiečiai A. Mickevičius ir I. Domeika, nepaisant to, kad jie vadinosi ar vadinami „lietuviais“, tuo atžvilgiu ne visai sutampa. Tai išryškėtų, jei būtų rašoma jų gretinamoji charakteristika. Taigi pristatomoji knyga visos I. Domeikos problematikos neišsėmė. Liko nenušviesti I. Domeikos kalinimo mėnesiai, dalyvavimas 1830–1831 m. sukilime. Tai sakome ne kaip priekaištą: žymių, ypač veiklių asmenybių gyvenimas ir darbai beveik neišsemiama sritis. Šios nepaliestos temos – tai tik paakinimas būsimiems tyrėjams ieškoti savų įžvalgų.

Toliau nesiimame atpasakoti ir išnagrinėti knygoje „Ignotas Domeika“ esančių skyrių ir poskyrių turinio. Rodos, tai nelabai prasminga: šiaip ar taip, kas susidomės šia knyga ir kam ji pasirodys reikalinga, negalės vadovautis referuojamais tekstais. Užteks gal nurodos, kad visi autoriai rūpestingai atliko savo darbą. Rašinių visuma pateikia mums ryškų kilnaus žmogaus, įžymaus mokslininko asmeninio gyvenimo ir visuomeninės, mokslinės veiklos vaizdą. Čia verta pastebėti, kad, kaip ir daugeliui kolektyvinių monografijų, šiam veikalui būdingas kai kurių faktų ir epizodų pakartojimas. Jeigu tą medžiagą būtų apdorojęs vienas autorius, to gal būtų išvengta. Tačiau, antra vertus, dėl to nederėtų priekaištauti. Tikriausiai atsiras knygos skaitytojų, kuriems rūpės tik koks konkretus, apibrėžtas I. Domeikos gyvenimo laikotarpis ar veiklos aspektas. Jam toks medžiagos pasikartojimas bus gana pravartus. Taigi pasitvirtina pasakymas: nėra to blogio, kuris neišeitų į gera.

Keletas pastabų dėl kalbos dalykų

Mūsų laikais, net ir paskelbtais šiemet lietuvių kalbos kultūros metais, pasidarė nemadinga kalbėti apie leidinių kalbos gerumą ar ydingumą. Eidamas prieš madą, būdamas nuo jos atsilikęs, vis dėlto ryžtuosi išsišokti kaip Pilypas iš kanapių.Visų pirma noriu pasidžiaugti, jog knygoje svetimvardžiai lietuvinami. Originaliosios jų formos įrašomos pirmą kartą skliausteliuose. Jos taip pat įrašytos ir rodyklėse. Įrašomos ne tik asmenų pavardės ir vardai, bet ir miestų bei kitų vietovardžių, mokslo įstaigų pavadinimai. Jei kartais tekste tėra tik lietuviškas variantas, tai originalą randi „Vietovardžių rodyklėje“ (p. 682 – 692). Šitoks svetimvardžių pateikimas rodo tikrą moksliškumą ir palengvina jų vartojimą visokio išsilavinimo lietuviams. Garbė moksliniam redaktoriui, kad jis, nepabūgęs, jog mūsų „modernistai“ jį gali apšaukti“ atsilikėliu, taip sutvarkė svetimvardžių pateikimą šiame leidinyje. Kas be ko, „Asmenvardžių rodyklėje“ esama tam tikrų paklydimų, pvz.: prie pavardės ir vardo Jackiewicz, Mieczysław nurodytas skaitmuo 217, bet kiek kartų skaičiau tą puslapį, o nurodytos pavardės neradau. Pasirodo, šis skaitmuo rodo ne puslapį, bet „Literatūros apie I. Domeiką“ numerį.

Apskritai galima pripažinti, kad leidinio kalba gera. Lietuvių kalbos redaktorės smarkiai padirbėta. Tačiau verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie , matyt, jau yra taip įsiėdę į vartoseną, kad ir autoriams, ir redaktorei rodosi esą visai tinkami vartoti bendrinėje kalboje. Gal iš tikrųjų jie jau dėl įsigalėjusios vartosenos pateisinami? Pavyzdžiui, nuo 1904 m. Jonas Jablonskis, o paskui ir jo mokiniai Juozas Balčikonis, Pranas Skardžius, Antanas Salys, o po karo „Kalbos praktikos patarimų“ autoriai skyrė žodį „atmintis“ nuo žodžių „atminimas, prisiminimas“. Paskutiniais keliais dešimtmečiais „atmintis“ vis labiau įsigali vietoj „atminimo“. Ši tendencija ryški ir mūsų nagrinėjamoje knygoje. Pavyzdžiui, rašoma: „...veda mus Domeikos atminties keliais“ (p. 21). Gal čia ne visai skambėtų nė žodis atminimo, tad bene tiktų kiek paredaguoti tekstą: „veda keliais, menančiais Domeiką“. O žodis „atmintis“, kuris reiškia žmogaus ir kitų gyvųjų padarų bei mašinų sugebėjimą įsiminti ir atkurti įsimintą dalyką, čia jokiu būdu netinka. O pakaitalas „atminimas“ visiškai tinka tokiu atveju: „...užsakytų kas nors atminčiai“ (p. 45, t.y. atminimui). Kai nelieka atmintį turinčio žmogaus, gyvūno ar mašinos, nelieka nė jų atminties: galima kalbėti, kad išlieka tik atminimas.

Mūsų publicistai, ypač sporto komentatoriai, baigia užmiršti, kad su daugiaskaitiniais daiktavardžiais (metai, durys, akiniai...) vartotini dauginiai skaitvardžiai vieni (vieneri) – devyneri,-ios. Jų keitimas paprastaisiais kiekiniais skaitvardžiais labai senas reiškinys, kilęs, matyt, dėl slavų kalbų poveikio. Negalima pritarti, kai knygoje randi tokį atvejį: „dviem [= dvejais] metais“ (p. 165).

Jau gal šimtas metų su viršum, kai kalbininkai aiškina įvardžio tūlas, -a tikrąją reikšmę: „ reiškia dažnas, ne vienas, daug kas...“ (A. Salys. Raštai. I. Bendrinė kalba. – Roma, 1970. – P. 447). Šis įvardis nevartotinas įvardžio kažkoks (kažin koks) reikšme. Tad jis visiškai netinka sakyti prie pavardės ar vardo, kaip štai sakinyje: „atsiuntė tūlam (=kažkokiam ) Choakimui“ (p. 45). Prie bendrinių daiktavardžių, reiškiančių asmenis, gali būti vartojamas ir tūlas reikšme „dažnas“: tūla (t.y. dažna, ne viena) tarnautoja po darbo užsuka į parduotuvę. Tačiau šis įvardis netiks, kai galvoje turimas tik vienas asmuo: tūla (= kažkokia, kažkuri) tarnautoja paliko atvirą langą.

Ši knyga padalyviu gresiant (p. 496) su šaknyje parašyta nosine raide „ę“ duoda papildomą argumentą ponui doc. Antanui Smetonai, teigiančiam, jog apskritai nereikia nosinių raidžių. Iš tikrųjų daug kas taip ir neįstengia išmokti kelių dešimčių žodžių su nosinėmis šaknyse. Pavyzdžiui, ir tokios šaunios laidos „Duokim garo!“ transliuotojai per LRT pirmąjį kanalą prideda nereikalingą nosinę raidei a žodyje drasko. Ar netiktų pritaikyti kadaise Josifo Stalino pareikštą principą “Nėra žmogaus, nėra ir problemos“ mūsų rašybai: nebus nosinių - nebus ir rašybos sunkumų.Įveikę vieną rašybos sunkumą, kalbos lengvintojai tada galėtų atakuoti ir kitus kliuvinius, kol lietuvių kalbos rašyba taptų rašybos lengvumo čempione. Kam rašyti skirtingai vienodai skambančias galūnes žodžiuose valiai ir pelei? Kam skirti žodžiuose lūpa ir lupa šaknies balsius, jei kontekstas nurodo, kas turima galvoje? Kalbos lengvinimo perspektyvos didžiausios.

Paliestieji kalbos trūkumai būdingi visai dabartinei vartosenai. Aptariamoji knyga duoda progos juos priminti visuomenei.            

***

Baigiant šią knygos apžvalgą, galima pasakyti, kad veikalas „Ignotas Domeika“ svariai praturtino lietuvių istoriografiją. Tiems, kurie ateityje nagrinės Lietuvos XIX a. pirmosios pusės raidą, ši knyga bus didelė paspirtis ir paskata. Už tai būsimieji tyrėjai bus tikrai dėkingi jos sudarytojui Algimantui Grigeliui ir autoriams net tuo atveju, jei jų nuomonės kuo ne kuo nesutaptų.

Atgal