VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

09.26. „Poezijos pavasaris“ Selengos pakrantėse

Jonas Staliulionis

Laikas, plasnodamas vėjo sparnais, nunešė toli... Pasenau, neprigirdžiu, ir akys jau lyg pro rūką žiūri į Dzūkijos pušynus, bet vis dar gerai prisimenu tolimas rekrūto vasaras Buriatijoj, ant Selengos krantų. Mat vieną naktį, po vairavimo pratybų grįžęs iš tankadromo į raudonų plytų kareivines, statytas dar caro laikais, ant savo „dembelskos“ spintelės radau knygą. Tai buvo 1965 metų „Poezijos pavasaris“. Lietuva – pirmoji ir vienintelė iš visų Sovietų Sąjungos okupuotų valstybių surengė poezijos šventę ir išleido knygą. Mes, lietuviai, nutremti į atšiaurią buriatų žemę, didžiavomės savo tautos kultūra ir gėrėjomės gražiai išleista knyga. Mat kultūros naujienos iš Lietuvos ne visada pasiekdavo mus, vargstančius Užbaikalės poligonuose už aštuonių tūkstančių kilometrų.

Pirmiausia akį patraukė garsaus dailininko Stasio Krasausko talentingai nutupdyta poezijos paukštė ir dailiu merginos braižu užrašyti šilti žodžiai: „Jonai, prisimink, kaip mes kadaise Stakliškėse skaitėme Pauliaus Širvio, Janinos Degutytės, Violetos Palčinskaitės ir kitų poetų eilėraščius ir pasimėgauk naujausia lietuvių poezija“. Gyvenimas iš gimnazistiškų metų miestelio atskrido į Buriatiją, o merginos žodžiai dilgtelėjo širdin, šiurpuliukais nubėgo per nugarą ir knygos jau negalėjau paleisti iš rankų.

Prisėdęs Selengos pakrantėje, atsiversdavau tai Janiną Degutytę:

 

Tu ant gaublio mažas lopinėlis,

Žalgirio šarvų plieninis žvynas,

Pirčiupio liepsnos ir kraujo gūsis,

Ežerų dangaus lašelis žydras.

 

Tai Antaną Miškinį:

 

Ar stebėjot, kaip žydi žemčiūgai

Ir žiedelį kukliausią kviečio?

Ir kaip motinos akys nudžiugę,

O jos ašaroj saulė šviečia.

 

Tai Marcelijų Martinaitį:

 

Nušvilpė jau nuputojo, nuskardėjo

Valsai, rogių skambalai ir juokas,

Vis dažniau dabar klausausi vėjo,

Vis dažniau ant stalo guli Blokas.

 

Skaitydamas eilėraščius, pažvelgdavau į kitoje upės pusėje stūksančius kalnus ir prisimindavau Guostelės pakrantes. Mūsų, per karą gimusių, partizaninio karo vaikų ryšys su gimtine buvo labai stiprus. Nežinau, kas pasidarė, bet vėlesnėse kartose tas ryšys gerokai išblėso. Daugelis dėl sotesnio duonos kąsnio tik lekia ir lekia į airijas, anglijas ar norvegijas. O merginos net savo pavardes darko. Skaitau literatūrinę spaudą ir stebiuosi iš kur pas mus tiek  „cibarauskių“ atsirado. Negi  toms jaunoms mergužėlėms niekas nei mokyklose, nei universitetuose neįkvėpė meilės savo kalbai.

Mergina, atsiuntusi į rekrūtus „Poezijos pavasarį“, gerai žinojo mano potraukį eiliuotam žodžiui. Mat Nikitos Chruščiovo „atšilimo“ laikais jos mažame kambarėlyje už iki pusės balta perkeline užuolaida pridengto lango kelerius metus buvome įnikę į naujausią lietuvių poeziją, visiškai nepanašią į septynmetėje „iškaltas“ stalininių poetų „medines“ eiles. Komunistinių eiliakalių sukurptos šiukšlės ilgam užteršė ne vieno mano kartos žmogaus sielą. O Vacio Reimerio dar pradžios mokykloje atmintinai išmoktas „patriotinis“ posmelis:

 

Daug aukų mes tėvynei sudėjom,

Bet mes šiandien kaip niekad tvirti,

Mes su Lenino didžio idėjom,

Mes su Stalino žodžiais širdy–

ir šiandien kirba mintyse.

Vis prisimenu kaip aš, Vaitkūnų pradžios mokyklos trečiokas, kaukšėdamas klumpėmis, 1953 metais lipau ant scenos, padarytos iš daržinės durų. Žengdamas jaudinausi, kad tik neužmirščiau žodžių. Menu ir keleriais metais už mane vyresnį poetą Joną Strielkūną: „Tokios eilės ne tik nieko nedavė, bet ir gadino mane kaip žmogų ir kaip literatą“. Panašių eilių ir mano galvoje yra užsilikusių. Prisimenu jas ir galvoju, ar tokius eilėraščius kuriančius poetus motinos savo  pienu žindė, ar jau nuo lopšio vien Lenino ir Stalino citatom maitino?

Keletą naujausių lietuvių poezijos knygų įsigijau ir aš. Mat per 1961 metų moksleivių vasaros atostogas dirbau melioracijoje. Su savo kaimo vaikinais velėnavau Sudvariškėse į Alšią įtekančio bevardžio upelio šlaitus. Per vasarą uždirbau aštuoniasdešimt rublių, jaučiausi turtingas ir Jiezne nusipirkau ne tik batus, kelnes, megztinį, bet ir Pauliaus Širvio „Beržų lopšinę“, Justino Marcinkevičiaus „Dvidešimtą pavasarį“, jo išverstą Sergejaus Jesenino „Baltoji obelų pūga“, Janinos Degutytės „Dienos– dovanos“, „1961 metų Pirmąją knygą“ ir dar keletą. Pradėjau nuo P. Širvio. Mat patraukė mano prigimčiai artimas jo poezijos pasaulis. Keletą eilėraščių išmokau atmintinai ir tylią vienatvės valandą, vaikščiodamas Guostelės pakrantėmis, pats sau padeklamuodavau:

 

Iš visur aš matau šitą langą.

Užsimerkiu – sužiūra jinai.

Ten matau aš nuskendusį dangų

Ir save, nuskandintą tenai.

 

Į sielos gelmes prasiskverbiantys poeto posmai buvo tokie gražūs ir šilti, kad taip ir norėjosi pakuždėti į ausį mielai merginai, bet vis neišdrįsdavau. Kuklios buvo ir mūsų mergaitės su uniforminėmis suknutėmis, su dantų milteliais nubalintais audekliniais bateliais, su baltomis puskojinėmis, su į uodegytę surištais plaukais. Visi per karą gimę partizaninio karo vaikai buvo  kuklūs ir nedrąsūs. Bet vieną vakarą, po šokių palydėjęs merginą, įsidrąsinau ir, atsirėmęs į kiemo vartelius, pradėjau:

 

Gaubė tylą sidabro drobulė,

Uodas baidė palėpėj kregždes,

Kibiruos tu nešeis po mėnulį

Ir po kojomis laistei žvaigždes.

 

Susijaudinęs drebančiu balsu užbaigiau posmelį ir nutilau.

– Kaip gražu: – net rankomis suplojo mergina, – na, o kaip toliau, sakyk toliau.

Na, o toliau bus dar gražiau, – ir ėmiau į ausį šnabždėti:

 

Bals, išbals mėnesienų drobulės,

Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.

Iš versmės man atneški mėnulį

Ir supilki stiklinėn žvaigždes.

 

Rudenį, atvėsus orams, dažnai susėsdavome jos kambarėlyje ir atsiversdavome „Beržų lopšinę“.

Dainos P. Širvio žodžiais „Neklauskint meilės vardo“, „Ir pražydo linai“, „Aš lauksiu prie Vilniaus“ ir kitos dažnai skambėdavo per radiją. O kaimo vakarėliuose po šokio į kiemą atsivėsinti išėjusios merginos prie rūtų darželio tvoros užtraukdavo:

 

Nelaimei ir laimei tave pažinau,

Mergaite iš tolimo sodžiaus?...

Ką skyrė likimas tikrai nežinau,

Ką paslėpei tu savo žodžiuos?

 

Nors autoriaus pavardės ir nežinojo, bet po keletą dainos posmelių mokėjo daugelis jaunesnių žmonių, Juk ne pavardė buvo svarbiausia, bet eilės. Patiko, jaudino, tai ir dainavo.

Jos kambarėlyje ruošdavomės raiškiojo skaitymo konkursams: ir klasės, ir mokyklos, ir... Vienas kitam po kelis kartus deklamuodavom savo eilėraštį, o paskui išklausydavome pastabų, pasiūlymų, patarimų ir, žinoma, kritikos. Ar tokios pratybos pakėlė mūsų, kaip skaitovų, lygį, nežinau, bet meilę poezijai įpūtė. Kartais ir dabar, po daugelio metų, vaizduotėje sublykščioja to mažo namelio langas, žybteli nuo stiklo atsimušęs saulės zuikutis, ir krūtinę sušildo gražiausio P.Širvio eilėraščio posmelis:

 

Bet lojo šuneliai nulojo

Vaikystę piemens kepure.

Bauboja paklydus žaloji

Žvaigždėto rudens vakare.

 

„Poezijos pavasaryje“ perskaitęs iš vadovėlių ir literatūrinės spaudos žinomus poetus, atsiverčiau jaunuosius. Mane visada traukdavo pradedantieji rašytojai, poetai. Patikdavo jų šiltas ir nuoširdus žodis.

Skiltyje „Nauji vardai“ – trijų jaunų poetų Remigijaus Gražio, Vido Marcinkevičiaus ir Sigito Gedos eilėraščiai bei vyresnių kolegų į literatūrinį kelią lydintis žodelis. Pastarąjį poetą jau buvau matęs ir girdėjęs. Mat S.Geda 1963 metų rudenį „Tauro“ bendrabutyje surengė savo poezijos skaitymus. Atbėgau ir aš, ką tik pradėjęs krimsti filologiją, iš „Stuokynės“ išgirsti keistų, kaip tada jas vadino, dzūkelio eilių. Nors ir atidžiai klausiausi, bet nedaug ką supratau. O dabar po dviejų metų Selengos pakrantėje atidžiai susikaupęs po kelis kartus skaičiau kiekvieną eilėraštį ir suradau įdomių eilučių:

 

Mūkia karvės Europoj

šalto spalio vakarais,

o po kaimus vokietukai

su terbom ir skudurais.

 

Ir ne tik šitos, bet ir daugelis kitų, tačiau visų neišcituosi. S.Gedos poezijoje susipina ledynų, baudžiavų, karų ir marų sunešti klodai. Bet eilėraščiai ne istoriniai. O štai tradicinė Remigijaus Gražio poezija labai artima mano prigimčiai. Dvi eilutės dar iš priešrekrūtinių laikų: „Man tavo vardą švilpavo varnėnai, Remigijau,nejaugi sugrįžai“,– sukosi ant galo liežuvio ir priminė tuos duVilniuje linksmai ir smagiai praleistus studentiškus mėnesius. Dabar iš „Poezijos pavasario“ atėjo nauji:

 

Ir lis kaip lijo gal prieš milijoną metų,

Kažkas tą lietų pirmąkart matys.

Diena lyg pilnos ašarų laimingos akys...

Tokia niekinga rodosi mirtis.

 

O Vido Marcinkevičiaus pavardę berods pirmą kartą perskaičiau „Poezijos pavasaryje“. Gal kada „Po bačka“ ir buvom susėdę vienas šalia kito, bet...Neprisiminiau ir jo eilėraščių spaudoje. O gal jų nė nebuvo. Ir poezijos paukštė į knygą atnešė vos du, bet gerus:

 

Per tas naktis iškrinta sniegas keistas,

Bet nesulaukia ryto.

Sapne plasnos kažkam jo vaizdas

Anksti pakilę kiemsargiai jį trypia.

 

Vartant „Poezijos pavasarį“, į akis krito juodais rėmeliais apvedžiota poeto Kazio Borutos pavardė, kai 1963 metų rudenį mane vežė į rekrūtus, poetas buvo gyvas, gyveno Vilniuje. Žinia apie jo mirtį pasiekė gerokai pavėlavusi, tik 1965 metų vasarą.Tada aš aptrintoje užrašų knygelėje ir suradau jo gražų trumputį eilėraštį:

 

Praėjo vasara, ateis niūrus ruduo,

ir kaip sidabras kris balta šalna,

o tu užmik ir nieko nesapnuok

praeina metai kaip viena diena.

 

Eilėraštį į užrašų knygelę įrašiau 1961 metais, kaip mes buvom susidomėję naujausia lietuvių poezija. Iš kokios knygos ar žurnalo eiles nusirašiau, nepasižymėjau, tai ir nežinojau.Bet tada man svarbiausia buvo pats eilėraštis. O eilės buvo tikrai geros. Todėl sėdėdamas ant Selengos krantų vis skaitydavau ir laukiau 1966 metų „dembelsko“ rudens. Mat labai buvau pasiilgęs tėviškės, universiteto, o labiausiai spausdinto lietuviško žodžio.

 

Atgal