VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

10.03. Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Gimtojo krašto pėdos

Aleksandras Šidlauskas

Vos tiktai aukštaitis pažvelgia į dangų, tuojau pat jis ieško baltų drobulių, kurios jam primintų gimtuosius ežerus, rudeninius atolus ir ramių upių sietuvas. Pro Radviliškiją vasaromis plaukia ir plaukia vakariai debesų tumulai, kurių šešėlius nušienautomis lankomis gainiojasi kaimo vaikiščiai. O senatvės ilgesio dienomis kiekvienam sukyla praeities buities ir būties vaizdiniai, skaitytų knygų puslapiai, turistinių kelionių gamtovaizdiniai paveikslai. Čia vaikščiota, ten poilsiauta, čia mokytasi, ten ant piliakalnio kopta, čia atlaiduose melstasi, ten pirmą kartą dalyvauta Dainų šventėje. Tiktai įprasmintoje kasdienybėje galima giliau susivokti ir gimtąjį kraštą pažinti. Gyvieji praėjusių dienų prisiminimai – tai didis dvasios kraitis, o istorijos bilsmas į duris verčia vėl versti vadovėlių ir žinynų puslapius, kad vėlei naujau ir prasmingiau atsiskleistų didysis tautos kultūros paveldas, kad kiekviena regėta ar naujai pamatoma koplytėlė primintų senolių kūrybingumo valandas. Žmogus išsaugo savo patyrimus, o muziejų eksponatai prakalba savita šneka tam, kad niekas nebūtų pamiršta. Gyventi šiandien – tai mokytis iš būto gyvenimo ir galvoti apie rytojaus darbus. Vakarykščia diena tarsi garsiai ištartas gražus lietuviškas žodis. 

Vlado Kalvaičio knygos "Sustiprinto režimo barakas" viršelis

Vėl norisi kalbėti apie savo tėviškę, kuri augino ir mokė, saugojo ir globojo. Vėl ketinu pavaikščioti po gimtąjį Radviliškio rajoną, tą derlingą žemę, kurioje gerai dera dobilai ir kviečiai, cukriniai runkeliai ir apyniai. Iš čia literatūros keliais į gyvenimą išėjo Jonas Marcinkevičius, Vytautas Bložė ir Jonas Linkevičius. Ir kaip neprisiminti ir nepaminėti garsiąsias šeimas, kurių vaikai pasiekė kultūros ir meno erdves. Tai Aldona ir Aurelija Ragauskaitės, Arvydas ir Aloyzas Každailiai, Balys ir Jonas Buračai, Stasys, Algirdas ir Romualdas Budriai, Vaclovas ir Vytautas Balčiūnai, Česlovas ir Vitalis Mazūrai. Be to, minėtini talentingi gydytojai ir pedagogai, inžinieriai ir miškininkai, visų neišvardinti. Nemažą jų dalį reikia pagerbti už tai, kad tapo darbščiais kraštotyrininkais, kartu su moksleiviais rinkę ir kaupę tautosakos, kalbos, etnografijos duomenis, rašę kraštotyrines monografijas. Keturios apimlios knygos apie Baisogalos, Grinkiškio, Šiaulėnų ir Šeduvos kraštus yra kiekvienoje rajono bibliotekoje ir mokykloje. Jomis ypač yra susidomėję tie, kurie pradeda rašyti gimtojo kaimo, miestelio ar parapijos istorijas. Štai neseniai panevėžietis mokytojas Povilas Kleinauskas, keletą metų lasiojęs duomenis iš įvairiausių šaltinių, parašė knygą apie savo gimtąjį Aukštųjų Levikainių kaimą „Jei prabiltų pušis“. Gaila, kad Radviliškio miestas dar neturi savo istorines apybraižos ar mokslinės monografijos.

Etnologė Emilija Brajinskienė

Kalba apie gimtąjį kraštą, tai kalba apie gamtą ir žmones, apie jų kūrybinius darbus, tai mintys apie tų žmonių gyvenseną ir jauseną, tai gausūs kalbos ir tautosakos turtai, tai duomenys apie amatininkystę ir gražiadirbius tautodailininkus. Nemažai yra žmonių, rašančių savo gyvenimo prisiminimus, tai ypač būdinga tremtiniams. Radviliškėnas Vladas Kalvaitis, gyvenantis Tytuvėnuose, išleido prozos knygą „Sustiprinto rėžimo barakas“ (568 pls.), kuri pelnė pastarųjų metų Jono Marcinkevičiaus premiją. Tai tikra sovietinių metų tremties enciklopedija, vaizdus lagerio, žmonių naikinimo mašinos, paveikslas. Autorius talentinga ranka aprašė tremtinio buitį, parodė iškrypėlišką partokratinę ideologiją, kai socializmo vardan buvo tremiamos ir žudomos mažosios tautos, vienu ar kitu būdu pasipriešinusios brutualiai, prievartinei priespaudai.

Radviliškio rajonas garsus geležinkeliečiais, buvusia dvarų kultūra, kuria taip rūpestingai globoja ir saugo garsusis to krašto paminklosaugininkas Egidijus Prascevičius. Kas pabuvojo Burbiškio dvare ir grožėjosi Kleboniškių kaimo atkurtomis sodybvietėmis bei gausiomis ekspozicijomis, tas tikrai stebėjosi minėto kultūrininko darbštumu, energija ir kruopštumu. Tokius žmones, deja, išaugina ne kiekvienas rajonas.

Tuotarp dar ne vienas kaimas ir miestelis laukia kraštotyrininko rankos, kuri suskubtų surinkti visą etniką, kurią išsaugojo senoliai; nepamirština, kad jų vis mažėja ir mažėja. Nors visus buvusius dvarus atstatyti ir atkurti praktiškai beveik neįmanoma, tačiau pasikniausti archyvuose ir bibliotekų fonduose – pravartus reikalas. Nemažai svarstyta, ką daryti su nykstančia Diktariškio dvarviete. Svarstymai lieka svarstymais, o vežimas, regis, tebestovi toje pačioje vietoje įstrigęs. Esu radviliškėnas, todėl itin man rūpi, kad paskubomis būtų saugomas kiekvienas rajono tarmės žodis, darbų ir švenčių papročiai, kad gausėtų muziejų eksponatai, kad prisiminimus rašytų ar juos užrašytų ne tik tremtiniai, bet ir visi kultūrininkai. Laiškai ir fotoalbumai, eilėraščiai ir patarlės, asmeniniai dokumentai, pagaliau verpimo rateliai, rankšluostinės, pjaustiniai, karpiniai ar drožiniai rastų savo vietą muziejuose. Beveik kiekviename rajono centre jau veikia Krašto muziejai, bet mano žemės gentainiai vis dar muistosi, krapšto galvas. Tegul keičiasi merai ir savivaldybių tarybų nariai, bet tegul niekados nesikeičia noras po savęs palikti išsaugotą tėvų palikimą. Pavyzdžių toli nereikia ieškoti. Susipažinkime su šeduvės etnologės Emilijos Brajinskienės darbais ir nustebsime, kiek gali padaryti vienas žmogus. Duok, Dieve, po tokį žmogų nors kas antrame trečiame kaime ir miestelyje. Ir dar vienas pavyzdys. Į Grinkiškio vidurinę mokyklą seniai atvyko dirbti mokytojai lituanistai Audra ir Klemas Indrikai, ką tik gavę aukštojo mokslo diplomus. Audra šiauliškė, o Klemas iš Židikų. Visą gyvenimą, iki pat pensijos, dirbo mano gimtojoje mokykloje. Nors būdami ne to krašto kilimo, bet šiedu pedagogai su moksleiviais sukaupė aprašė ir apibendrino dviejų Grinkiškio ir Pašušvio parapijų šnektą, tautosaką, kalbos vardyną, laimėję dešimtis diplomų respublikiniuose moksleivių konkursuose. Šiedu mokytojai, regis, toje kraštotyrinėje filologinėje veikloje padarė turbūt daugiau negu visi radviliškėnai lituanistai.

Diktariškio dvaras

Turtinga yra Radviliškio krašto istorija. Čia ryškų pėdsaką paliko 1863 m. sukilėliai, čia išsivingiavo knygnešių takai ir slaptatakiai, čia veikė ne viena daraktorinė mokykla, o po Pirmojo pasaulinio karo kovos su bermontininkais – ryškus Nepriklausomybės laikų puslapis. Partizanų pėdsakus galima surasti Spirgiškio, Mažuolių, Balandiškių, Baisogalos miškuose, o Minaičių kaimas tapo vienu labiausiai turistų lankomiausių objektų. Čia 1949 metais vyko garsusis partizanų suvažiavimas, paskelbęs savo tolesnių kovų ir laisvės Deklaraciją.

Vieni keliauninkai stabteli Šeduvos „Užuovėjoje“, kiti džiaugiasi susipažinę su Baisogalos dvaru ir po palikimu. Vieni užkopia į Vaitiekūnų piliakalnį, kad išgirstų senovės laikų padavimą ir atsigaivintų Šušvės vandenimis, kiti tuotarp ieško Šiaulės kalno, kad pajustų buvusių kovų su kryžiuočiais dvasią ir pamąstytų, o galbūt šičia vyko garsusis Saulės mūšis (XIII a.)

Istoriją atgaivinti ir ją įamžinti galima įvairiais būdais. Tikiu, kad artimiausiu metu Viešajai bibliotekai bus suteiktas asmenį įamžinantis vardas. Tad tegul patys bibliotekininkai nusprendžia, kas šio vardo yra vertas – Silvestras Baltramaitis, Jonas Marcinkevičius ar Vladas Žukas. Taip pat tikiu, kad anksčiau ar vėliau galėsime aplankyti naująjį Krašto muziejų, galėsime įsigyti Radviliškijos enciklopediją, kad bus parengtas ir išleistas žymiųjų šios žemės žmonių biografinis Žinynas. Jeigu tuo netikėčiau, apie tai nekalbėčiau.

 

Atgal