Kultūra

11.28. Galina Orlova: Aš maskviečiui – lietuvė, lietuviui aš – rusė

Arnoldas Piročkinas

Tai buvo šių metų spalio pradžioje. Bene 8 d. skimbtelėjo telefonas, ir ragelyje išgirdau, kad skambina buvusi mano studentė Galina Orlova. Turėjau prisipažinti, kad studentės tokia pavarde neprisimenu. Pasirodo, studijų metais skambintoja turėjusi mergautinę pavardę – Rybalko. Buvo praėję ar ne 40 metų nuo to laiko, kai Vilniaus universiteto rusų kalbos ir literatūros specialybės grupei, kurioje buvo ir Galina Rybalko, dėsčiau elementarų lietuvių kalbos kursą, privalomą baigusiems nelietuviškas vidurines mokyklas. Tada išaiškėjo skambintojos tikslas: išleidusi savo eilėraščių rinkinį ir norinti vieną knygutę man įteikti. Buvau sujaudintas: po keturių dešimtmečių prisiminė rusistams ne ypač patrauklios lietuvių kalbos dėstytoją!

Su nuoširdžiausiu džiaugsmu ir dėkingumu priėmiau iš Galinos Orlovos rankų jos eilėraščių knygą „Moj krest, moj žrebij, moj kapriz“ (Mano kryžius, mano burtas, mano kaprizas), kurią išleido leidykla „Algarvė“ 2017 metais. Tik baigiantis antram mėnesiui, kai ji buvo įteikta, ryžausi pradėti kurpti šį atsiliepimą. Tiek laiko prireikė ne vien knygai perskaityti, bet ir tam, kad sukaupčiau drąsą imtis tokio darbo. Šiaip ar taip sakykim, nesu literatūros mokslo specialistas, palyginti visai menkai pažįstu rusų literatūrą, jos poeziją. O ir lietuvių lyrika man baigiasi mano kartos poetų Justino Marcinkevičiaus, Janinos Degutytės ar Algimanto Baltakio kūryba. Nieko nepadarysi: specializacija yra specializacija. Šioks toks kalbininkas toli gražu neprilygsta bent šiokiam tokiam literatūrologui. Man iš atminties niekada neišnyksta XIX a. vidurio rusų parodijinio herojaus Kozmos (Kuzmos) Prutkovo aforizmas: „Negalima aprėpti to, kas neaprėpiama.“

Knygos viršelis

Apie rusų poeziją rašyti keblu net dėl techninių priežasčių. Kiek procentų Lietuvos žmonių, turinčių iki 40 m., šiandien moka rusų kalbą? O kaip kalbėti apie rusų poeziją be originalių citatų? Net ne visos redakcijos ar leidyklos gali tas citatas išspausdinti rusišku šriftu. Tenka originalų raidyną keisti lietuvišku. Tai ir bus daroma šiame rašinyje. Nemokantiems rusų kalbos šalia cituojamo rusiško teksto pateiksime lietuvišką vertimą, nors jis tolygus visomis spalvomis žaižaruojančios akvarelės nespalvotai fotografijos kopijai.

Ir vis dėlto, nepaisant šių ir kitų prieštaringų minčių, nugalėjo apsisprendimas, kad šiuo atveju būtų prasmingiau nesivadovauti paplitusiu pasakymu, jog tyla – gera byla. Šią G. Orlovos poezijos knygą laikau labai žymiu mūsų šalies kultūros reiškiniu, simptomingu įvykiu. Tik reikia bijoti, kad dabar, kai Lietuvos „vakarietiškieji“ intelektualai stengiasi uzurpuoti kultūrinį gyvenimą ir stropiai ignoruoja lietuvių kalbos savitumą bei galimybes, nei autorės, nei jos knygos kritikai „nepastebės“. Mūsų spaudos „flagmanai“, vairuojami „vakariečių“ kapitonų, mieliau skirs Amerikos ar Anglijos aktoriaus seksualiniams nuotykiams arba mūsų kriminalinio pasaulio asui, negu vertam dėmesio kultūros dalykui.

Rusiška knygos antraštė taip pat gali suklaidinti, kad leidinys priklauso tik rusų literatūrai. Iš tikrųjų joje sudėta 330 originalių autorės rusiškų eilėraščių, bet toliau, pabaigoje, eina skyrelis lietuviška antrašte „Vilniaus varpai“ su 24 eilėraščiais lietuvių kalba. Paskutiniame skyrelyje „Stichi i perevody“ (Eilėraščiai ir vertimai) yra dar trys lietuviški dalykai. Čia randamas vilniškio rusų poeto Jurijaus Kobrino eilėraščio „Karštis“ vertimas į lietuvių kalbą ir dviejų lietuvių poetų po vieną eilėraštį vertimai. Knygoje abu vertimai priskirti Maironiui. Iš tikrųjų eilėraščio „Taip niekas tavęs nemylės“ vertimas teisingai nurodo originalo autorių. Tačiau jam priskirtas eilėraštis „Ilgu širdžiai“ priklauso Jurgiui Baltrušaičiui. Vertėjos čia dėl tam tikrų aplinkybių apsirikta. Kai pradėjom aiškintis, ji pati ir nustatė apsirikimą. Taigi turime tokią G. Orlovos lietuvišką skrynią.

Šiame paskutiniame skyrelyje dar yra vienas autorės originalus eilėraštis „Sonet“ ukrainiečių kalba ir šeši eilėraščiai – prancūzų kalba. Taigi mūsų autorė sugeba kurti eilėraščius keturiomis kalbomis – gimtąja rusų, jai artima ukrainiečių, Vilniaus aplinkoje išmokta lietuvių ir elegantiškąja prancūzų. Lietuvių kalba sukurti eilėraščiai ir vertimai į ją bei iš jos leidžia G. Orlovą, jeigu ir ne visai, tai bent tam tikru mastu įjungti į lietuvių literatūros srautą. Prancūzai ir ukrainiečiai to tikriausiai nedarys. Geriausia bus, jeigu vertins tai kaip neįprastą įdomybę . Tačiau lietuviai neturėtų būti išdidūs – G. Orlovos lietuviškus kūrinius galėtų priimti į savo literatūrą: rasti joje kad ir kuklią vietelę. Jie to tikrai verti.

Kaip sakyta, rusiškieji eilėraščiai užima absoliučiai didžiąją knygos dalį. Jie suskirstyti į keturis poskyrius.Pirmieji trys poskyriai sudaryti pagal datas: 1997 – 2000, 2001 – 2007 ir 2008 – 2016, o ketvirtasis pagal strofikos savitumą – „Įvairių metų katrenai“, t.y. ketureiliai, kurie eina savarankiškais kūriniais.

Skaitydamas šiuos eilėraščius, iš karto pajunti, kad jų autorė nuosekliai laikosi klasikinės rusų poezijos tradicijos. Jai visiškai svetimos dabartinės modernistinės ar postmodernistinės tendencijos, kur, anot Maironio satyros „Mūzos pavojuje“, nėra „Nei ritmo, nei rimo, nei prozos geros! / Poezijos, girdžiat, nei lašo!..“ Aš drįsčiau pasakyti dar griežčiau: kitas „modernus“ eilėraštis net vemti verčia.

G. Orlovos eilėraščiai, sakyčiau, artimi savo mintimi ir skambesiu rusų poetų plejados nuo Valerijaus Briusovo iki Sergejaus Jesenino kūrybai. Štai eilėraščio „Nastroenie“ (Nuotaika) eilutės „Poprivykla... ne noju... molču... / Ne zovu, ne žaleju, ne plaču“ (Apsipratau... nedejuoju... tyliu.../ Ne šaukiuos, neapgailestauju, neverkiu) skamba visai jeseniniškai.

Tuo pavyzdžiu anaiptol nemėginama įrodyti, jog mūsų poetė yra didžiųjų rusų poetų epigonė, akla jų kūrybos kopijuotoja. Kalbame apie vaisingą ir veiksmingą poetinę mokyklą, kuri, suprantama, įspaudė jos poezijai neišdildomų bruožų.

Mūsų poetė nesivaiko savo kūrinių raiškos įvairovės. Tačiau vis dėlto vienu atveju ji įstengė realizuoti labai sudėtingą, didelio meistriškumo reikalaujančios formos kūrinį. Tas kūrinys – tai „Venok sonetov“ (Sonetų vainikas). Visai nedaug poetų yra ryžęsi sukurti sonetų vainiką. Pavyzdžiui, Julius Janonis 1913 m. pradėjo „Sonetų vainiką“, bet, sukūręs tik tris sonetus, toliau darbo netęsė (žr. Julius Janonis. Raštai. Pirmas tomas. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – ( p.164 – 166, 383) vainikas liko nebaigtas. Sonetų vainiką yra sukūręs Eduardas Mieželaitis (žr. Pavėluoti sonetai. Vilnius,1977).

Kuo ypatinga ši poezijos atmaina? Kaip rodo jos pavadinimas, tai sonetų ciklas, kurio dalys sudaro tam tikrą sistemą – pynę. Todėl ji ir vadinama vainiku. Šis vainikas susideda iš 15 sonetų. Kaip žinome, sonetas turi 14 eilučių, tad sonetų vainike negali būti nei mažiau, nei daugiau kaip 210 eilučių. Sonetai jame susiję labai glaudžiu dvigubu ryšiu. Visų pirma kiekvieno soneto paskutinė eilutė pakartojama kaip pirmoji sekančio soneto eilutė. Suprantama, tik pirmojo soneto pirmoji eilutė nėra pakartota. Tad susidaro tokia eilučių seka: ...a / a...b / b...c / c...d ir t.t Antrasis ryšys kyla iš to, kad pirmųjų 14 sonetų pirmosios eilutės (taigi jų 14) nuoseklia tvarka sudaro paskutinį, 15-ąjį sonetą, kuris yra tarsi prasmingas savo pirmtakų apibendrinimas. Vadinasi, visame 15 sonetų vainike negali būti nė vienos atsitiktinės, prasme nesusijusios eilutės.

G.Orlovos „sonetų vainikas“, drįstu spręsti, išlaiko visus šio tipo kūriniams keliamus reikalavimus.Vargu ar kas drįstų pasakyti, kad jos vainikas primityvus.Viskas skamba natūraliai, sklandžiai ir prasmingai. Šį kūrinį galėtume laikyti poetės kūrybos, publikuotos aptariamoje knygoje, kvintesencija, pagrindinės temos apibendrinimu. Verta apgailestauti, kad dėl jo didelės apimties neįmanomas pacituoti.

Rinkinio pagrindinę temą galėtume nusakyti kaip autorės širdyje ir galvoje glūdinčių emocijų išpažintį. Kiek toji išpažintis realiai atspindi pačios kūrėjos gyvenimą, kas čia ryžtųsi pasakyti. Visiškai įmanoma kūryboje, kad tokio literatūrinio herojaus, įvardijamo įvardžiais „tu“ ir „jūs“, nė nebūta: tai tik poetės išmonė, svaja ar tikriausiu atveju transformacija. Tačiau palikime šią mįslę spręsti smalsesniems skaitytojams, kaip paliekame nuošalyje klausimą, ar, sakykim, Šekspyro gyvenime buvo tikroji Dezdemona, o tarp Gėtės mylėtų moterų – Margarita. Mums svarbiau, kad šios temos kūriniai, tokie gausūs G. Orlovos rinktinėje, mus traukia ir žavi.

Jų patrauklumą ir žavesį, sakyčiau, lemia tai, kad eilėraščiai žaismingi. O žaismingumas kyla iš to, kad visuose eilėraščiuose grakščiai siejami priešingi dalykai: kontrastiškos nuotaikos, prieštaraujantys santykiai, poelgiai ir sprendimai. Tam pristatomos poezijos ryškiam bruožui iliustruoti parinkau vieną eilėraštį lotyniška antrašte „Corvo rarior albo“ (Retesnis už baltą varną):

Poznatj dobro i zlo Pažinti gėrį ir blogį

Zapretnogo ploda. Uždrausto vaisiaus.

Dikovinnyj cvetok Nuostabų žiedą

Najti sredi bolota Rasti pelkėje,

I govoritj: „Vsegda!“ – Ir sakyti: „Visada!“ –

I dumatj: „Nikogda...“, Ir galvoti: „Niekada...“,

I obvinitj sebja, Ir kaltinti save,

Čtob opravdatj kogo-to. Kad pateisintum kažką kitą.

Ljubitj bezumno Vas – Mylėt beprotiškai Jus –

I bytj vdali ot Vas, Ir būt toli nuo Jūsų,

Časami vspominatj – Valandas prisiminti –

I zabyvatj mgnovenno, Ir užmiršti akimirksniu,

Sredj muzyki doždja Grojant lietaus muzikai,

Rasslyšatj grustnyj valjs, Išgirsti liūdną valsą,

Samozabvenno lgatj – Atkakliai meluoti –

I kajatjsja smirenno... Ir nuolankiai gailėtis...

Gal tai nėra pats gerasis rinkinio eilėraštis, bet jame ryškiausiai iškyla poetės polinkis juos konstruoti kaip priešybių junginius. Vienas kitas eilėraštis yra nukrypęs nuo intymių jausmų išpažinimo

ir antitezių raiškos. Tačiau jų nedaug. Be kelių kitų eilėraščių su įpintais lietuviškais elementais – žodžiais, vietovardžiais ir pan., eilėraštis „Vilniaus etiudas“ visas autorės skiriamas gimtajam miestui pašlovinti.

Mane labai stebino ir žavėjo turtinga ir lanksti G. Orlovos rusiškų eilėraščių kalba, bet apie ją tegul kalba specialistai. Geriau man eiti prie lietuviškų poetės eilėraščių.

Lietuviškasis poetės poezijos pluoštas negausus, bet jis, iš esmės imant, pasižymi tomis pačiomis formaliosiomis ypatybėmis ir iš dalies ta pačia tematika kaip ir rusiškoji dalis. Lietuviškasis skyrius pradedamas eilėraščiu-deklaracija apie savo santykį su Lietuva. Ši deklaracija tokia sugestyvi ir prasminga, atspindinti tam tikrus poslinkius Lietuvoje baigiantis trečiajam atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiui, jog, rodos, verta nesigailėti jam vietos laikraštyje ir jį pateikti skaitytojui visą.

KOL ESU

Netašyti kelmai ir šviesuoliai išprusę,

Jums sakau ir visiems, kol esu, kol gyva:

Aš maskviečiui – lietuvė, lietuviui aš – rusė.

Taip aš rusė, bet mano šalis – Lietuva.

Mano meilės šis kraštas tikrai nusipelno,

Tiek praeita kartu, išgyventa kartu...

Aš į Katedros aikštę kaip Dievui ant delno

Savo sielą nešu, savo širdį metu.

Gyvenu ir džiaugiuos, atsidavusi laikui,

Nors tam laikui tas pats, kuo buvai, kuo tapai,

Ir žinau: kai manęs nebebus, mano vaikui

Dar skambės ir skambės mano Vilniaus varpai.

Vargu ar derėtų aiškinti įžvalgiam skaitytojui šio eilėraščio nepaprastai gilią ir jaudinančią mintį, išreikštą ypač gražia lietuvių kalba. Nori nenori, net baimindamasis, kad būsiu apkaltintas piktnaudžiaująs citavimu, pacituoju dar vieną eilėraštį, išreiškiantį tokį brangintiną jausmą mūsų gimtinei:

MANO APSAUGA

Gana! Maskviečiai, europiečiai,

Tiek su sparnais, tiek su ragais...

Ne jums žiedų baltieji skėčiai

Čia švelniai kvepia po langais.

Žiūriu į švytintį erškėtį,

Ryte pražydusį vos vos,

Ir negaliu jumis tikėti.

Nelieskit mano Lietuvos!

[....................................]

Nenoriu jūsų etiketų,

Meluoja jūsų pažadai.

Mane nuo Putino raketų

Apsaugos putino žiedai.

Ak, rodos, imk ir surašyk visus tuos 24 lietuviškus eilėraščius: kiekvienas toks subtilus, sklandus, skambus, virpinantis širdį ir žadinantis migdomą protą. Jie verčia stebėtis! Stebėtis, kad žmogus, kurio gimtoji ir mokslo kalba kita, sugeba taip įsijausti į svetimą kalbą ir kitos tautos būklę, jog jo kūriniai teka kaip skaidrieji, surinkę tyrų šaltinių vandenis upeliai. Ir reikia apgailestauti, kad tais eilėraščiais gėrėsis tiek maža Lietuvos žmonių. Ir reikia baimintis, kad net ne visi, juos paskaitę, įstengs tinkamai įvertinti jų reikšmę. Juk visuomenė, dešimtmečiais maitinama poezijos surogatais, ima gręžtis nuo tikros poezijos.

G. Orlovos knygos apžvalgą norėčiau baigti taip pat jos eilėraščiu, tarsi apibendrinančiu visą jos kūrybą:

ŽODIS

Noriu tarti žodį apie Žodį.

Skambant žodžiui, Žodį aš girdžiu.

Primena šalikeliai kryžiuoti:

Žodis – tai, kas buvo iš pradžių.

Žmonės, žvėrys, paukščiai, žuvys, žolės,

Meilė, neapykanta, viltis –

Tik po to, kai nuskambėjo Žodis.

Žodyje – gimimas ir mirtis.

Saulė besileidžianti už kalno,

Paukščių Takas, kuriame šviesu...