VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12.05. Likimo glėby tyro jausmo atminimas

Genovaitė Žukauskaitė,

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, lituanistė

"Rašau aš aiškiai, paprastai,

Visiems suprantama kalba,

Kaip ošia skambantys šilai,

Kaip žiba rytmečio rasa."

Tai visos Vaclovo Volkaus poezijos moto. Klasikinė eilėdara persipynusi autoriaus pasaulyje su gamtos padiktuotais muzikos akordais, jautraus žmogaus sieloje pagimdė norą eiliuoti taip, kad mintis ir jausmus suprastų visi, kuriems norima atiduoti tai, ką geriausio savyje esi sukūręs ir išsaugojęs. Kaip sako autorius "poezijos posmai ... pažadėjo upeliais šnekėti, rugiais pražydėti, vakarėj padangėj žaras palydėti, meilę dainuoti". Juk paprastam žmogui tas dainuojantis rimas posmeliais lydėtas poeto arimas". Vos ne kiekvienam V.Volkaus eilėraščiui gali sukurti muziką, nes kiekvienas posmas skamba kaip muzika, atkeliavusi iš gimtinės "su Beržanka, tokiu, su alksnynais šlaite ir malūnu senu". Juk ten prabėgo poeto vaikystė "tarp smėlynų, šilų, ašarėle skruostu". Iš tenai metų upelis neša autoriaus dienas ir dainas "ant sidabrinių pečių iki rudens sutemų", kaip ir kiekvieną žmogų, nepraradusį ryšio su gimtinės slenksčiu, su senolių kapais, su motulės daina, pasėjusia  "godas nuo kūdikio lopšinės lig meilės paskutinės". O juk buvo ir gyvena daugelio širdyje ir toji pirmutinė. Todėl autorius ir nešiojasi troškimą "dainuoti jaunystę nemarią, jos polėkius aro sparnais, ištryškusius meilės jausmais". Ir kai "jaunystė nuplasnos... ji pasiilgs tyros dainos ir džiaugsmo paslapčių". Ir tada, kai „tylios mėnesienos... gęsta su žvaigždžių pyne“, „prabudęs meilės ilgesys ir vėl ne kartą „žiedus barstys, ir liks daina, kažkas dainuota“, nes ji „ne kartą buvo dovanota“. Todėl akordų skambesį, kaip sako autorius, širdis kartos. Ir vis tai, kaip „skambantys metų upeliai“ (taip vadinasi ir vienas poeto eilėraščių rinkinys) nešis į ateitį tos kartos, kurios neprarado ryšio su gimtuoju kraštu, kuriame „žali laukai ir varpų šnaresys“, kuriame „su vasaros žiedais jos šnekas per naktis“, nes „toj pynėj mūs namai smiltelėje gyvi. Nors jos maži delnai, bet dideli širdy“. Meilė Tėvynei, jos gamtai, žmonėms skamba kaip priesakas poeto poezijoje.

„Jei kas man atimtų Tėvynę,

Nutremtų toli už kalnų

Gyventi šalia svetimų,

Paimčiau tėvų sau žydrynę,

Paimčiau, mielieji, jos viską, -

Jos saulę, jos žaismą žvaigždžių,

Saulėlydžius, austus žarų,

Ir dangų, kur Baltijoj tviska.

Paimčiau aš josios kilimą

Žaliųjų miškų, ežerų,

Ir giesmę skambių vyturių,

Pragydusių viršum arimo.

Jos grožį palikčiau tik sau,

Kaip priesaiką savo vaikams.“

Sonetu išlieja savo jausmus autorius, o eilėraštis „Mano šalis – Lietuva“ nuskamba patvirtinimui:

„Džiaugsmo ir vargo pintą vainiką

Širdys dalinas su ja.

Amžiną grožį čia man paliko

Mano šalis – Lietuva.“

O toj šaly kultūros lobiai, kuriuos visiems paliko literatūros klasikai M.Daukša, Maironis, Žemaitė, Mykolaitis – Putinas, S.Nėris. Jų mintys, jų meilė Tėvynei, gimtajai kalbai persipina ir su V.Volkaus troškimu, atėjusiu iš protėvių siekių, kerojusių sodybose prie Šventosios, Neries, kur „daugel amžių kalbame lietuviška kalba“, kur „laisvę, būtį gynėme, darbų vainiką pynėme su pakelta galva“. Todėl autorius prisako visiems: „Mylėk gimtą žodį kalbos nuo lopšio ligi pabaigos, kol plaka širdis... su savo kalba nesipyk – joj tavo dvasia. Įterpk į tą kalbą, jos gramatiką tik keletą svetimų raidžių ir nepajusi, kaip svetimybės vis labiau užvaldo tautos savastį, kaip patį didžiausią turtą. Autorius net ir poezijos pajust negali „beprasmių žodžių rezginys, nes autoriui poezija – „tai Maironis ir Nėris, aiški, suprantama, kur būtis prabyla nuostabiais garsais“. Ir net tada, „kada širdy nakties tamsa, esi man dangiška šviesa, kai žemės vaikščioju keliais“ – prisipažįsta autorius.

Tačiau Tėvynei, tėvų palikimas, įaugę į sielą ošiančiais beržais, vyturio daina, erelio sparnais, augintais jaunystėje, susitiko ir su kasdiene būtimi, kur „gyvenimas buvo nedoras, ant niekšybių juodų pasikoręs“. Vaclovas Volkus ir vėl atsigręžia į Maironį, į jo eilėraštį „Kai kam“, labai tinkantį ir šiais laikais, ir pratęsia klasiko išsakytą kritiką:

„Kai kam išnyko ta riba

Tarp to, kas galima ir ne, -

Gyvent šalia žmonių

Su vilko iškištais dantim,

Su lapės šypsena pirmyn

Prie valdiškų lovių.“

Vaclovas Volkus kategoriškas ne tik straipsniuose, rašydamas apie socialinę neteisybę. Jis ir poezijos posmuose aštriu žodžiu muša gyvenimo blogį, neleidžiantį tautai klestėti:

„Štai kas tautai atsitiko,

Kai dvasingumo nebeliko...

Velnias rankas trina

Ir apkurtę, ir nematom,

Apsivogę pilis statom, -

Nieks nepasodina.“

Rašo poetas eilėraštyje „Mūsų laikmetis“

Autorius negali susitaikyti su epocha, kuriama ant melo ir gobšumo pamatų:

„Daug buvo melo, daug gobšumo

Iš prižadėto gėrio rūmo

Teliko pažadai.

Už tai kai kas ir praturtėjo,

Net milijonus susidėjo...

Tie pažadai – jų aitvarai“

Todėl ir poezijoje autorius pasigenda pilietinės drąsos:

„Jie vengia parašyti tiesą,

Paskleist šaly slopintą šviesą

Visiems suvokiama kalba

Nutyli jie tautybę, melą

Ir padarytą kraštui žalą...

Kur jų pilietinė drąsa?“

Klausia autorius. O eilėse „Ne viską išmokau“, prisipažįsta:

„Neišmokau veidmainiauti,

Nutylėti – naudą gauti

Nešvarios veiklos būdu.“

Dora, sąžinė, tautos likimas skatina poetą ir daugelio straipsnių autorių tarti kaip maldą, kaip ištikimybę tautos vertybėms žodžius:

„Lenkiuos prieš tuos, kas laisvę gynė,

Kas buvo didvyriais dėl jos,

Kas garbę aukštino Tėvynės

Nesiekę žemiškos naudos.“

Dvylika poezijos ir dvi publicistikos su autobiografiniais daviniais knygų guli bibliotekų lentynose ar kai kurių asmeninėse bibliotekose. Vaclovas Volkus į jas sutalpino daugiau kaip pusantro tūkstančio eilėraščių, kuriuose daug nuoširdumo, gilios minties ir lengvos melodingos ritmikos. Dabar jaunimas sulindo į kompiuterius, ne kiekvienas pasigenda knygos. Bėgs metai, ir ateity tos knygos išlįs iš lentynų kaip pranašai skelbdamos, kokiame dvasiniam lopšyje gyveno žmonija. Ir Vaclovo Volkaus poezijos sparnai pakels ne vieną į ateities skrydį.

Atgal