Kultūra
12.05. Jurgitos Vaidilaitės tapyba Klaipėdos „Rūtų galerijoje“
Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Vos prieš kelis mėnesius tapytoja Jurgita Vaidilaitė surengė savo tapybos darbų parodą „Kitos realybės nuojauta“ Vilniaus „Pylimo galerijoje“, o dabar jos tapyba eksponuojama Klaipėdos „Rūtų galerijoje“. Apie tai kalbuosi su Jurgitos tėvu menotyrininku Albertu Vaidila.
Parodos atidarymo metu
„Lietuvos aidas“ jau ne kartą yra spausdinęs recenzijas, puikius atsiliepimus apie Jurgitos Vaidilaitės kūrybą. Kaip klaipėdiečiai „susirado“ dailininkę?
Manau, kad pirmiausia reikia pasakyti, jog parodų galerijos paprastai būtent pačios susiranda ir pakviečia dailininką, kuris galėtų sudominti žiūrovą, dailės mėgėją, kolekcionierių. Čia svarbus komercinis aspektas: tiek galerija, tiek ir dailininkas yra suinteresuoti, kad parodos lankytojas ateitų ne tik patenkinti žingeidumą, pasimėgauti darbais, bet ir panorėtų įsigyti patikusį kūrinį. Šiandien susirasti pageidaujamą dailininką ne problema – dauguma jų internete turi savo tinklapius su darbų pavyzdžiais, todėl galerijos darbuotojai gali dailininkui pasakyti, kurių darbų pageidauja. Žinoma, dailininkas savo ruožtu irgi gali pasiūlyti, kas jo manymu yra vertinga, bet galerijos savininkas ir jo komanda geriau pažįsta meno rinką ir žino, kokie darbai patinka lankytojams. Taip atsitiko ir su Jurgitos darbais - į vieną ir kitą galeriją ji buvo pakviesta. Norėčiau pažymėti gausų klaipėdiečių atsilankymą į parodos atidarymą „Rūtų galerijoje“, žymaus menotyrininko Petro Šmito išsamų darbų aptarimą, puikų darbų įvertinimą.
Kuo paroda skiriasi nuo neseniai surengtos Vilniuje? Dažnai kalbant apie kūrybą, žiniasklaidoje tapo populiarus žodis „kitoks“, („kitoks pokalbis“, „kitoks gyvenimas“, „kitokia kėdė“ ir pan.). Tai mada, ar iš tikrųjų atsirado daug kitokių dalykų?
Paroda Klaipėdoje buvo formuojama pagal tai, kas Jurgitos laikmenoje patiko klaipėdiečiams. Yra darbų, kurie buvo eksponuoti Vilniuje, o dauguma paveikslų parodose dar niekur neeksponuoti. Taigi galima būtų pasakyti, kad prasiplėtė tematika. Kūrybiniai principai per keletą mėnesių negali esmingai pasikeisti. Paveiksluose formuojamas fantastinių vizijų, mito, mistinių nuojautų, pasakiškos erdvės pasaulis, kur nėra blogio nuojautos, o vyrauja šviesos, tiesos, gėrio harmonijos vaizdai. Tai kitas pasaulis ar kita realybė, kurio atitikmens nerasime šiame, mūsų jutiniame, regimame pasaulyje. Todėl ir parodos pavadinimas išliko nepakitęs – „Kitos realybės nuojauta“. Tai gal ryškiau būtų galima pastebėti kalbant apie kurį nors konkretų paveikslą. Kai dėl žodžio „kitoks“ paplitimo, tai man regis atspindi daugumos žmonių norą gyventi geriau, dvasingesnio gyvenimo ilgesys.
Sugrįžkime prie Jurgitos, jos nuojautų pasaulio. Ką galėtumėt pasakyti – iš kokio šaltinio pasisemiama dvasinio peno?
Intuityvus kito pasaulio suvokimas ir perteikimas kūryboje atitinkama ženklų sistema, sakyčiau, didžiąja dalimi yra paveldėtas, užkoduotas žmogaus prigimtyje. Tačiau žmogus, turintis kūrėjo talentą, gali padėti jam išsiveržti ir subujoti.
„Švelnus prisiminimas“
„Mėlynas žvilgsnis“
Jurgita Klaipėdoje
Dvasingumo mes galime pasisemti ne tik iš nuojautų, bet ir iš realaus gyvenimo. Juk ir dieviškojo rojaus, kuriame buvo apgyvendinti Adomasi ir Ieva, atitikmuo yra Izraelio rytinėje dalyje buvusiose Edeno soduose. Apie tai minima Biblijoje. Jurgita yra susipažinusi tiek su Senuoju, tiek ir su Naujuoju testamentu. Be to, ir pati Jurgita yra nutapiusi paveikslą „Edeno sodai“, kuris dvelkia optimizmu, jame vyrauja šviesi giedra nuotaika.
Ačiū už pokalbį.
Atgal
.jpg)
