VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

12.09. Lietuvos ir Baltarusijos literatūrinius ryšius reikia plėtoti

Vytautas Žeimantas

Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Minske, leidybos namuose "Zviazda"

Neseniai vėl teko viešėti Minske. Šį kartą buvau pakviestas dalyvauti nacionalinio dienraščio baltarusių kalba "Zviazda" (Žvaigždė)  redakcijoje įvykusioje "apvalaus stalo" diskusijoje "Baltarusija-Lietuva: literatūriniai horizontai". Ją surengė leidybos namai "Zviazda", leidžiantys ne tik laikraštį "Zviazda", bet ir kultūros ir literatūros savaitraštį "Litaratura i mastactvo" (Literatūra ir menas), žurnalus: moterims "Alesia",  vaikams Biarozka (Berželis), satyros "Vožyk" (Ežiukas). Čia leidžiamos ir knygos baltarusių bei kitomis kalbomis.

Jeronimas Laucius, baltarusių leidyklos  „Adukacija i vychovanije“  direktorius Nikolajus Supranovičius ir Vytautas Žeimantas Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. 2014 m.

Baltarusius atstovavo leidyklos "Adukacija i vychavanne" (Švietimas ir auklėjimas) direktorius Nikolajus Supranovičius, leidyklos "Mastackaja litaratura" (Meninė literatūra) direktorius Aleksandras Badakas, vaikų žurnalo "Viasolka" (Vaivorykštė) vyr. redaktorius, rašytojas Vladimiras Lipskis, literatūros žurnalo "Polymia" atsakingoji sekretorė, poetė, literatūrologė Julija Aleičenka, Baltarusijos dailininkų sąjungos pirmininko pavaduotojas Jurijus Chmyrovas.

Pokalbyje dalyvavo ir grupė Minske gyvenančių lietuvių, tarp jų Minsko lietuvių susivienijimo "Vytis" pirmininkas Alfredas Keršys,  Baltarusijos valstybinio pedagoginio universiteto lietuvių kalbos dėstytojos Rima Radygina ir Jurgita Puzonaitė (jos Minske veda ir lietuvių kalbos kursus), žurnalistės Viktorija Lukošiūtė ir Ana Keršys, kiti mūsų tėvynainiai. 

Vytautas Žeimantas ir „Zviazdos“ redaktoriaus pavaduotoja Olga Medvedeva Minsko tarptautinėje knygų mugėje. 2013 m

Iš Lietuvos buvome tryse: Lietuvos pasiuntinybės Baltarusijoje kultūros atašė Mindaugas Gabrėnas, rašytojas ir leidėjas Jeronimas Laucius ir šių eilučių autorius.  

Gardino dramblys

Akstiną surengti tokį pokalbį davė Vilniuje leidžiamas vaikų žurnalas "Žvaigždutė", kurio vienas numeris visas buvo paskirtas  baltarusių literatūrai.

Neslėpsiu, su malonumu iš rašytojo ir leidėjo Jeronimo Lauciaus priėmiau kvietimą dalyvauti jo sumanytame projekte  – jo redaguojamo vaikų žurnalo „Žvaigždutė“ vieną šių metų numerį paskirti Baltarusijai, jos kultūrai, literatūrai.

Baltarusija dabar, nors tai ir gana keistai skamba, yra labai arti ir tuo pačiu labai toli. Nors buvo laikai, kai mes savo noru buvome vienoje valstybėje – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir valdėme didelę dalį Europos.  Buvome kartu ir ne sava valia, kai Lietuvą ir Baltarusiją buvo okupavusi carinė Rusija, kai buvome sovietinės respublikos.

Dabar Lietuva ir Baltarusija – dvi laisvos, nepriklausomos valstybės, kurias skiria beveik 677 km ilgio siena. Rašau – skiria, nes ši siena nepanaši į sienas su Latvija ar Lenkija, pro kurias gali bet kada važiuoti po beveik visą Europą ir tolėliau. Šiai sienai kirsti reikia specialių vizų. Nors pastaruoju metu ir šios sienos režimas palengvėjo: į Baltarusiją jau galima važiuoti be vizų, jei iš Vilniaus skrendi lėktuvu Minską, ar važiuoji turistinėn kelionėn į Gardiną ar Balstogės (Belovėžo) girą. Tikėkimės, kad ateityje ir šį siena bus atviresnė, kaip ir turėtų būti tarp kaimynų. 

Vytautas Žeimantas (centre) su baltarusių rašytojais Genadijumi Paškovu (kairėje) ir  Georgijumi Marčiuku Minske, 2011 m

Baltarusių poetės Alaizos Paškevič – Ciotkos memorialinė lenta Vilniuje

Pirmą sykį važiavau į Baltarusiją kai buvau šeštoje klasėje. Auklėtoja surengė visai klasei ekskursiją į Gardiną. Patiko senasis miestas, bet didžiausią įspūdį man vaikui padarė Gardino zoologijos sode pamatytas dramblys.  Kauno zoologijos sodas dramblio neturėjo.  Gyvą milžiną mačiau pirmą kartą gyvenime. Stovėjau prie jo išsižiojęs ilgai, auklėtoja vos sugebėjo mane nuo jo atitraukti. Dramblys man padarė žymiai didesnį įspūdį net už senąją Gardino pilį, kurią statė ir joje kurį laiką gyveno Vytautas Didysis.  

Žurnalas "Žvaigždutė"

"Tikiuosi, kad ir šis „Žvaigždutės" numeris bus visiems paskata ieškoti glaudesnių kūrybinių, bendražmogiškųjų ryšių su mūsų artimiausiais kaimynais, jų kūrėjais. O su Baltarusija mus sieja ilgametė kultūrinė, leidybinė veikla. To bendravimo vaisiai - keliasdešimt mano autorinių knygų, išleistų baltarusių, rusų kalba. Kiekvienoje knygoje regėdamas užrašą „versta iš lietuvių kalbos" jaučiu pasididžiavimą, kad Lietuvos vardas sklinda kaimyninėje valstybėje ir ne tik joje," - straipsnyje "Draugauti - vadinasi, duoti ir gauti", rašė žurnalo „Žvaigždutė" vyr. redaktorius Jeronimas Laucius.

Šiame žurnalo numeryje apžvalginį straipsnį "Lietuva - Baltarusija: su kaimynais reikia draugauti" paskelbiau ir aš. Šalia buvo paskelbti ir mano vertimai iš baltarusių kalbos: Aleksandro Karliukevičiaus ir Volgos Karatkevič pasakos, Alaizos Paškevič - Ciotkos literatūrinės miniatiūros. Trumpai pristačiau ir verstus baltarusių rašytojus.

Nuo "Žvaigždutės" žurnalo ir prasidėjo mūsų diskusija. "Draugaudami mes praturtiname vieni kitus, dalinamės savo idėjomis, ieškome naujų kūrybinių kelių. Net mūsų skirtingumai gali būti idėjų generatoriais", - sakė Jeronimas Laucius.

Baltarusių laikraštis „Zviazda“

Neaukšta, trapi, jauna mergina. Veidas gražus, bet be šypsenos. Rankose ji laiko ilgą dūdelę. Mergina susikaupusi pučią į dūdelę, bet iš jos - nei garso. Tačiau atsiranda kažkas apvalaus, permatomai blizgančio, gaudančio ir ryškiai atspindinčio net silpniausius šviesos blyksnius, sudarančio kažką nuostabaus, nežemiško...

Šis vaizdas, nors praėjo jau beveik keturiasdešimt metų, man įsiminė labai ryškiai. Įsiminė ir kolegų žurnalistų iš „Tiesos“ nustebimo šūksniai, kai mes tarsi užburti žiūrėjome į subtiliai sukurtus gaminius, kurie žaidė ne tik su šviesos spinduliais, bet ir mūsų vaizduote. O buvome mes palyginus nedideliame Baltarusijos miestelyje Beriozovkoje, „Nemuno“ stiklo fabrike, kuriame baltarusių meistrai darė stebuklus iš paprasto stiklo.

Grįžęs į Vilnių, „Tiesoje“ paskelbiau straipsnį „Saulė stiklo laše“, kuriame rašiau ne tik apie stiklo fabriką, bet ir apie Baltarusijos laikraščio „Zviazda“  redakcijos žurnalistus, pakvietusius mus arčiau susipažinti su Baltarusija.

Įsiminė ir „Zviazdos“ surengta kelionė į Žodiną. Kai drebančiomis iš susijaudinimo rankomis kartu su baltarusių kolega Anatolijumi Miasnikovu lipome į 110 tonų galinčio vežti milžino „Belazo“ kabiną, esančią trečio namo aukšto lygyje. Vėliau buvo „Belazų“ paieškos Lietuvoje ir džiaugsmas juos suradus prie Vilniaus, karjere, talkinant naujoms Vilniaus mikrorajonų statyboms.  Ir straipsnis „Tiesoje“  „Galiūnas ant ratų“.

Aš paminėjau tik du adresus, kur mus buvo pakvietę „Zviazdos“ žurnalistai. Per dešimt metų, kuriuos dirbau „Tiesoje“, su kolegomis iš „Zviazdos“ apvažiavau daug Baltarusijos miestų ir gyvenviečių. Rašiau apie Novo Polocko naftininkus, „Minsko“ šaldytuvų gamintojus, Lydos aludarius, Naručio ežero grožį... Rašiau apie Balstogės stumbrus, kurių dėka atsigavo stumbrų populiacija ir Lietuvoje.

Tada artimai susipažinau su „Zviazdos“ redaktoriumi Arkadijumi Toustiku, jo pavaduotoja Raisa  Samusenkova, žurnalistais  Mikalajumi Filimonovu, Ivanu Navumeno, Volga Peseckaja, Міkalajumi Šloma, Uladzimiru Narkevičiu, Dmitriju Novikovu, Міkalajumi Аmelčenka, kitais..

Ypač susidraugavau su Anatolijumi Miasnikovu, vėliau tapusiu rašytoju. Kartu su juo lietuvių ir baltarusių kalbomis rengėme  rubriką „Lietuva – Baltarusija“. „Zviazdos“ laikraštyje pradėjau vesti rubriką „Naviny Lity“ (Lietuvos naujienos). 1984 metais išėjau iš „Tiesos“, nutrūko ir ryšiai su „Zviazda“. Ilgam nutrūko, bet ne visam laikui. 2012 metais būdamas Minske, užėjau į „Zviazdos“ redakciją, tikėjausi surasti senų draugų. Suradau ne tik juos. Iš redakcijos  laikraščio redaktoriaus Uladzimiro Narkevičiaus dėka išėjau jau „Zviazdos“ specialiuoju korespondentu Lietuvoje. Mūsų bendradarbiavimui aktyviai talkino ir naujasis „Zviazdos“ redaktorius, rašytojas Alesius Karliukevičius.

Kalbant apie „Zviazda“ galima pasakyti, kad likimo ratas susijungė, aš vėl buvau tarp draugų.

Baigiant šį skyrelį, atskriejo ir dar viena mintis – rašiau „Zviazdoje“, lietuviškai - „Žvaigždėje“, vėliau jau rašiau „Žvaigždutėje“. Tai tik gražus sutapimas? O gal tai Dievo pirštas?

Baltarusių rašytojai, švietėjai Lietuvoje

Pradėjęs bendrauti su „Zviazdos“ kolegomis, susidomėjau lietuvių ir baltarusių kūrybiniais ryšiais. Savo tyrimus pradėjau  nuo XIX-XX amžių sandūros, nuo laiko, kai prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, suklestėjo jų literatūra gimtąją kalba. Čia ypač išsiskyrė Vilnius, kuriame pagal seną Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradiciją, gyveno nemažai baltarusių. Todėl būtent iš Vilniaus ir prasidėjo baltarusių tautinis atgimimas, kuriam svarbią reikšmę turėjo spauda, leidžiama baltarusių kalba. Todėl ir dabar, diskusijoje Minske, daug gerų žodžių buvo skirta Vilniui.

Vilniuje 1905 metais išėjo pirmasis laikraštis baltarusių kalba „Naša dolia". Beje, jį spausdino lietuviška Martyno Kuktos spaustuvė, veikusi Vilniuje iki 1924 metų. Kai caro valdžia šį laikraštį uždarė, redaktorių pasodino į Lukiškių kalėjimą, baltarusių šviesuoliai pradėjo Vilniuje leisti laikraštį „Naša niva", kuris ėjo iki Pirmojo pasaulinio karo ir sugebėjo stipriai konsoliduoti baltarusių tautą. Abiejuose laikraščiuose dirbo Alaiza Paškevič - Ciotka, broliai Janas ir Antonas Luckevičiai, beje, abu gimę Šiauliuose, ir Ivanas Lucevičius, būsimasis garsusis Janka Kupala. Laikraščiuose bendradarbiavo Vilniaus baltarusių inteligentijos žiedas - rašytojai Zmitrokas Biadulia, Maksimas Bohdanovičius, Maksimas Hareckis, Konstancija Bujlo ir kiti. Visi jie vėliau tapo garsūs baltarusių tautinio atgimimo, baltarusių kultūros, spaudos veikėjais, rašytojais.

Be to, Vilniuje iki 1939 metų ėjo daug baltarusiškos spaudos. Savo kartotekoje jau turiu apie keturiasdešimt pavadinimų baltarusiškų laikraščių ir žurnalų, ėjusių  įvairiu laiku Vilniuje, tiesa, keletas jų ėjo ir Kaune. Baltarusiai Vilniuje turėjo savo gimnaziją, leidyklą, muziejų, mokslo draugiją, veikė politinė partija -  Baltarusių Liaudies Hramada, turėjusi savo atstovų net Lenkijos Seime. Nuo 1918 metų Kaune veikė Gudų reikalų ministerija, kurios ministrais buvo Juozapas Voronko, Domininkas Siemaško, Ernestas Galvanauskas.

Įdomu ir tai, kad tuomet savo literatūrinį kelią busimieji garsiausi baltarusių klasikai Janka Kupala, Jakubas Kolosas ir Maksimas Tankas irgi pradėjo Vilniuje. Čia gyveno, kūrė ir daug kitų baltarusių poetų, rašytojų, švietėjų – Janka Bylina, Kazimieras Svajakas, Aleksandras Ziazulia, Zoska Veras, Natalija Arsenjeva... Kiekvienas jų – įdomi ir dėkinga tema, pilna literatūrinių atradimų. Bet tai jau praeitis. O kokia dabartis?

 

(Bus daugiau)

Atgal