Kultūra
12.12. Lietuvos ir Baltarusijos literatūrinius ryšius reikia plėtoti Tęsinys. Pradžia Nr.277-9
Vytautas Žeimantas
Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys
Vertimai, vertimai
Šie žodžiai per diskusiją Minske skambėjo M. Gabrėno, V. Lipskio, A. Badako, N. Supranovičiaus, kitų kalbėtojų lūpose. Kalbos barjeras - akivaizdus, nors gyvename šalia jau daug šimtų metų. Reikalingi vertėjai, profesionalūs, kūrybingi. Reikalinga ir informacija, kas naujo išėjo pas kaimynus, ką vertėtų išversti. Tokios sistemos nėra, tačiau yra nemažai asmeninių iniciatyvų.
Antai J. Lauciaus knyga „Tavo sėkmės kelias" buvo išleista Minske leidykloje „Počatkovaja škola" (Pradinė mokykla). Ji taip pat, kaip ir Lietuvoje, atrado savo skaitytoją, yra išleisti keli pakartotini leidimai.
Leidykla „Adukacija i vychavanne" išleido J. Lauciaus parašytas psichologinės tematikos knygas: „Atsisveikinu su depresija", „Laiškai iš Vasaros 5", „Jei Tau pasaulis šaltas - sušildyk jį" ir kt.
J. Lauciaus knygą „Jei Tau sunku", kurios Lietuvoje nuo 1992 metų išėjo net 5 leidimai, išleido Minsko leidykla „Četyre četverti" (Keturi ketvirčiai). Šios leidyklos direktorė Lilijana Ancuch noriai bendrauja su Lietuvos autoriais.
Pažinimo kelias – baltarusių kalba
Diskusijoje Minske kalbėjau ir apie savo vertimus, nes supratau, kad norint gilintis į lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius reikia, mažų mažiausia, pramokti skaityti baltarusių kalba. Mokėjau lenkų ir rusų, baltarusių kaimyninių slavų tautų kalbas. Be to, baltarusių kalboje yra daug lietuviškų skolinių. Šimtmečiai pragyventi vienoje valstybėje neliko be pėdsakų. Apie tai rašė ir Vilniuje dirbantis baltarusių kunigas ir švietėjas Adomas Stankevičius, paskelbęs plačią studiją "Lituanizmai baltarusių kalboje", kurią jis dalimis skelbė Vilniuje leistame žurnale „Kolosse“ (Varpos) per daugelį numerių - 1938 Nr.2, 3, 4, 1939 Nr. 1, 2, 3.
Renkant medžiagą straipsniams baltarusiška tematika, teko nemažai bendrauti su kaimynais. Jei ko nors nerasdavau mūsų archyvuose ar bibliotekų senų leidinių skyriuose, kreipdavausi į kolegas Minske. Susirašinėjau su Lidzija Arabei, Alesiu Karliukevičiumi, Vladislavu Mačiulskiu, Georgijumi Marčiuku, SergejumiTrachimionoku, Uladzimiru Ruliu, kitais rašytojais, Baltarusijos enciklopedijos, nacionalinės bibliotekos darbuotojais. Prašiau, kad jie man rašytų baltarusiškai.
Todėl savarankiškai pramokti skaityti baltarusiškai nebuvo labai sunku, nors ir dabar dažnokai tenka atsiversti žodynus.
Beje, pirmoji mano perskaityta baltarusiška knyga buvo rašytojos Lidzijos Arabei istorinis romanas „Ant meilės ugnies“, kurio pagrindinė herojė garsi baltarusių poetė Alaiza Paškevič-Ciotka ilgą laiką gyveno ir kūrė Vilniuje.
Greitai pajutau norą ir versti iš baltarusių kalbos. Iš pradžių didelės apimties darbų nesiėmiau. Verčiau baltarusių rašytojų Lidzijos Arabei ir Georgijaus Marčiuko miniatiūras, Volgos Karatkevič ir Alesiaus Karliukevičiaus pasakas, Maksimo Tanko ir Maksimo Hareckio prisiminimus. 2015 metais užbaigiau ir didesnės apimties knygos vertimą: Jeronimo Lauciaus vadovaujama leidykla „Trys žvaigždutės“ išleido lietuvių kalba Alesiaus Karliukevičiaus apysaką vaikams „Šuburšuno nuotykiai“.
Lietuvos baltarusistų asociacija
Lietuvių-baltarusių literatūrinių ryšių tyrinėjimui talkino ir Vilniuje 1991 metais įkurta Lietuvos baltarusistų asociacija, kurios nariu tapau su dideliu noru. Iš pradžių asociacijai vadovavo žinoma vertėja iš baltarusių kalbos, rašytoja, daktarė Alma Lapinskienė, dabar – docentė, daktarė Lilija Plyhavka, Lietuvos edukologijos universiteto Baltarusių kalbos, literatūros ir etnokultūros centro vadovė. Asociacijos nariai – mokslininkai humanitarai, literatūrologai, kalbininkai, rašytojai, žurnalistai, tautosakininkai, tyrinėjantys lietuvių ir baltarusių kalbų, literatūrų, tautosakos sąsajas, vertėjai, verčiantys iš lietuvių į baltarusių ir iš baltarusių į lietuvių kalbą, istorikai, tyrinėjantys bendrus istorijos puslapius, kultūrologai, rašantys apie baltarusių kultūrą Lietuvoje ir abiejų tautų kultūrinius ryšius. Asociacijos tikslas – skatinti baltarusistinius tyrinėjimus, aktyvinti abiejų tautų kultūrinius ryšius. Tuos tikslus turiu ir aš.
Netrukus mano veiklą pastebėjo baltarusiai. 2010 metais pakvietė stoti ir į Baltarusijos rašytojų sąjungą. Tapau antruoju lietuviu, po kolegos Jeronimo Lauciaus, priimtu į šią garbingą rašytojų šeimą.
Baltarusijos rašytojų suvažiavime – ir lietuviški motyvai
2011 metais Minske įvyko eilinis Baltarusijos rašytojų sąjungos suvažiavimas, kuriame jau teko dalyvauti kaip pilnateisiam nariui. Iš Lietuvos į suvažiavimą dar atvyko rašytojas ir leidėjas Jeronimas Laucius bei vilnietis poetas, vertėjas Jurijus Kobrinas, atstovavęs ir Tarptautinę rusakalbių rašytojų federaciją.
Vytautas Žeimantas (antras iš kairės) su kolegomis iš Lietuvos baltarusistų asociacijos. Vilnius, 2012 metai
Susirinkimą pradėjęs Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininkas Nikolajus Čerginecas jau žinomas Lietuvos skaitytojui. Jo detektyvus „Tardymas tęsiamas“ ir „Krabo finalas“ į lietuvių kalbą yra išvertęs Algirdas Banevičius. O televizijos žiūrovai turbūt dar prisimena majorą Vetrovą, populiaraus televizijos serialo herojų, į ekraną patekusį iš N. Čergineco nuotykių romanų.
N. Čerginecas savo ataskaitinį pranešimą pradėjo skaityti baltarusių kalba, tuo sukeldamas didelį salės pritarimą. Diskusijose kalbėję rašytojai ir suvažiavime dalyvavę net trijų ministerijų vadovai irgi šnekėjo baltarusiškai. Baltarusių kalbos, baltarusių literatūros problemos buvo ir daugelio kalbėtojų lūpose. Šalyje dabar yra dvi oficialios valstybinės kalbos – baltarusių ir rusų. Tačiau rašytojų susirūpinimas suprantamas, jie nori, kad baltarusių kalba būtų daugiau leidžiama knygų, kad jos pasiektų visas, net tolimiausias bibliotekas, knygynus.
Problemos pas kaimynus tokios pačios kaip ir mūsiškės. Rašytojai norėtų didesnių knygų tiražų, didesnių honorarų, ieškojo kelių kaip knyga sudominti jaunimą, populiarinti bibliotekas, kaip sumažinti interneto įtaką.
Teko suvažiavime kalbėti ir man. Kalbėjau apie lietuvių ir baltarusių literatūrinius ryšius, kurie nuo seno buvo stiprūs. Kalbėjau ir apie sunkumus, atsirandančius verčiant iš baltarusių į lietuvių kalbą ar atvirkščiai. Juk iki šiol, nei mes, nei kaimynai neturi Lietuvių – baltarusių ir Baltarusių – lietuvių žodynų. O versti iš kaimynų kūrybos yra ką.
Vytautas Žeimantas su Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininku Nikolajumi Čerginecu. Minskas, 2010 metai
Vytautas Žeimantas kalba Baltarusijos rašytojų suvažiavime. Minskas, 2011 metai
Apie prastą situaciją vertėjų, dirbančių su lietuvių ir baltarusių kalbomis, kalbėjo ir toks faktas: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, vykdydama meninio vertimo konkursą „Noriu versti 2011“, kažkodėl buvo pamiršusi baltarusių kalbą. Konkurso dalyviai galėjo rinktis net 23 kalbų tekstus, artimų ir tolimų Lietuvos kaimynų, net senosios graikų, hebrajų, islandų, kinų, korėjiečių ir panašiai. Tačiau artimiausių kaimynų - baltarusių kalbos tarp jų nebuvo. Man paaiškino, kad organizatoriai ne prieš baltarusių kalbą, o jos neįtraukė, nes nėra ekspertų, galinčių vertinti vertimo kokybę. Štai iki ko nusiritome... Suvažiavime pasiūliau imtis iniciatyvos, ir mūsų ministerijų ar universitetų lygyje susitarti ir pasikeisti keliais gabiais, literatūrinių gabumų turinčiais studentais. Tada po kelių metų mes turėsime lietuvių, gerai žinančių baltarusių kalbą ir atvirkščiai.
Suvažiavime geru žodžiu paminėjau ir Vilnių, kuriame vis daugiau atsiranda memorialinių lentų, skirtų baltarusių šviesuoliams, rašytojams.
Manau, kad kolegoms baltarusiams kalba suvažiavime patiko. Didžiąją jos dalį atskiru straipsniu paskelbė (2011 10 28) rašytojų savaitraštis „Litaratura i mastactvo“ (Literatūra ir menas).
Suvažiavime buvo miela vėl sutikti žmones, su kuriais jau teko susipažinti Vilniuje. Su leidyklos „Mastackaja litaratura“ (Grožinė literatūra) direktoriumi Vladislavu Mačiulskiu, noriai leidusiu ir lietuvių autorių knygas. Vėl pabendrauti su rašytoju Sergejumi Trachimionoku, kuris buvo sumanęs savo naują romaną pradėti nuo jo herojaus nuotykių Vilniuje, o miesto beveik nežinojo. Tada teko jį supažindinti su Vilniaus subtilybėmis. O vėliau perskaityti ir romaną, kuriame Vilnių jis vaizdavo tikrai su geru žinojimu ir geranoriškai. Tai džiugino.
Baltarusių klasiko Maksimo Hareckio memorialinė lenta Vilniuje
Vienos suvažiavimo pertraukos metu patekau į seno bičiulio Dmitrijaus Novikovo glėbį. Bendravom su juo, dar kai dirbo „Zviazdoje“. Dabar tapo rašytoju. Vėl iškilo malonūs prisiminimai, ir abu neišlaikę nuėjome į seną adresą – į „Zviazdos“ redakciją ieškoti mielos praeities pėdsakų.
Suvažiavime baltarusiai labai domėjosi ir lietuvių kūryba. Kolega Jeronimas Laucius per pastaruosius metus Minske baltarusių kalba jau buvo išleidęs apie dešimt knygų. Suvažiavimo metu jis sėkmingai vedė derybas ir dėl naujų vertimų.
2016 metais Minske įvykęs kitas eilinis Baltarusijos rašytojų suvažiavimas irgi suteikė daug naujų kūrybinių minčių, išplėtė draugų ratą, naujų vertimų iš baltarusių kalbos galimybę.
(Bus daugiau)
Atgal
.jpg)
