VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12.17. Lietuvybė ateina per teatrą

Petras Bielskis

Vaikas ateina į mokyklą ir prasideda metodiškai motyvuotas visai naujų reiškinių pažinimo kelias. Ryškūs trys lygiai: žinių kaupimas arba naujų pasaulių suvokimas bei fizinis ir dvasinis ugdymas. Įveikti pirmuosius du etapus mokykla padeda sudarydama geras sąlygas: modernios laboratorijos, elektronine aparatūra, sportui pritaikyti aikštynai, erdvios fizinių žaidimų ir gimnastikos įranga aprūpintos salės.

Deja apie dėmesį dvasiniam ugdymui to nepasakysi. Viena efektyviausių humanizavimo arba ugdymo formų yra vaidinimas.

Vaidinimas, kaip žmogaus kultūros ir dvasios dalis. Kiek Lietuvos mokyklų gali pasigirti amfiteatrinėmis salėmis, grimo kambariais, padoriomis akustinėmis repeticijų patalpomis, apšvietimo techniką, spec. efektų aparatūra, sceninių rūbų sandėliais. Užsienio mokyklose vaikų teatrams skiriama net filmavimo bei atgaminimo aparatūra. Tokiu būdu jie savo darbus gali matyti iš šalies, keisti ir taisyti, mokytis iš klaidų arba propaguoti kas gražaus ir gero atrasta.

Vaidinimas glūdi žmogaus prigimtyje, tai visatautinio bendravimo pagrindas nuo neolito laikų (o tikriausiai nuo dar seniau), ir mūsų nepriklausomybė atėjo per teatrą. Prisiminkime ilgus ir tamsius spaudos draudimo metus. Neturėjome rašto, bet vaidinimą turėjome ir susikalbėdavome ar guosdavomės vaidindami.

Tuo labiau vaidinimas arba žaidimas reikšmingas kaip būdas ugdant naują asmenybę, pakeliant vaiką į žmogaus, asmenybės lygmenį. Mokyklinis arba vaikų teatras Lietuvoje irgi turi senas ir geras tradicijas. Vanda Zaborskaitė ieškodama lietuvių teatro pradžios žvalgosi po viduramžius. Jos žvilgsnis užkliūva už Vilniaus jėzuitų akademijos jaunų žmonių ugdymo formų. Dar viduramžiais jėzuitų pedagogai naudojosi vaidinimu, kaip mokymo priemone. Ji rašo, kad “mokyklinis jėzuitų teatras iš pradžių buvo laikomas didaktinės programos dalimi. Mokyklinių vaidinimų metu studentai buvo pratinami bendrauti su žiūrovais, lavinti atmintį, dikciją, įtvirtinti lotynų kalbos žinias, apmąstyti religines, moralines vertybes. Mokinių vaidinimais prasidėdavo ir baigdavosi mokslo metai”. Įsidėmėtina, kad Jėzuitai ko gero tik Lietuvoje leido vaidinti bažnyčiose. Tai rodo, kad Lietuvoje teatras dar toli iki viduramžių buvo mūsų kultūrinė savastis. Taigi, mes turime didžiulį kultūros paveldą. Mokyklinis teatras mūsuose yra paveldėtas arba prigimtinis.

Apie mokyklinį teatrą yra rašę daug mūsų mokslininkų ir pedagogų. Bene didžiausią patirtį ir išmanymą yra užrašęs Juozas Geniušas (1892). Jo veikalai “Dramatizacija ir inscenavimas” arba “Ryškusis skaitymas” iki šiol yra nepralenkiami ir visiems lengvai suvokiami bei prieinami. Tik gaila, kad mūsų teatrologai labiau linkę dairytis po užsienius, o nemato kas guli čia pat, po nosimi.

Mokytojai skundžiasi, kad daugėja sunkiai valdomų vaikų.

Vaidybiniai žaidimai, teatro pamokos, mokykliniai spektakliai yra puikiausias gelbėjimosi ratas visai švietimo sistemai. Mokykla, kurioje veikia teatras yra visapusiškai kitokia, kitoks klimatas, kita elgesio ir bendravimo kultūra, kitoks interesų ratas. Teatras mokykloje kaip sintetinė dailės, choro, muzikos dalis turėtų būti privalomas, nes tai efektyviausias instrumentas formuoti asmenybę. Žaisdami teatrą mokytojai prisijaukina vaiką. Tokia forma labai veiksminga sunkiau sukalbamiems ar judriems vaikams. Jauną žmogų ugdo ne drausmė, įstatymai, taisyklės.

Vaidindamas, bendraudamas, jausdamas, vaikas suvokia net blogą turinį, vaikas tobulėja. Juk kai mokinys apsimeta piktu vilku, jis puikiai supranta, kad vilkas elgiasi negerai, ir jam nieko papildomai aiškinti nereikia. Išvengiame sausos ir vaikui atgrasios didaktikos. Tas supratimas atsispaudžia jo sąmonėje kaip vertybių matrica.

Teatro vadovas veda paskui save grupę nutrūktgalvių, o tie eidami palaipsniui atranda save, pajunta savo įgimtus gebėjimus. Nė vienas fizikas ar istorikas, be dramos integracijos deja, to padaryti negali.

Mokyklinis teatras kelia sau bent du uždavinius – bendrakultūrinį ir pedagoginį. Mokytojas ( teatro vadovas) žaidimo pagalba stengiasi surasti ir atskleisti įgimtus vaiko gebėjimus. Atskleisti, tik jokiu būdu ne ugdyti. Teatrinis ugdymas jau yra specialių teatrinių mokyklų uždavinys.

Žodis yra materialus. Vaikas, kalbėdamas kad ir kito vardu, pamato ir savo dvasios bėdas, išmoksta atjausti kitą, pratinasi valdyti dėmesį, girdėti ir įsiklausyti į kito vargą, mato ne priešą, o žmogų, panašų į save. Galiausiai pašaukia vardu, o vardas išskiria iš minios. Tik tada pamato, kad už žmogaus yra dar kažkas, didesnis ir protingesnis už jį, kad jį globoja angelas. Vaikui reikia padėti susivokti, padėti atpažinti savo prigimtį. Žmogų reikia kurti visomis galiomis. Ypač svarbu nepražiopsoti laiko ir progos į tą savikūros procesą įtraukti jauną žmogų.

Savu laiku Klaipėdos universiteto programose veikė mokyklinio teatro režisūros ir pedagogikos bei lituanistikos specialybės modelis (profesoriaus Vytauto Jakelaičio nuopelnas ir palikimas). Tai buvo viena paklausiausių ir patraukliausių mokytojo specialybių. Per kelias dešimtis metų absolventai pasklido po Lietuvą, ir dabar daugelyje Lietuvos mokyklų mes turime unikalų Mokyklinį teatrą. Deja, tokia valstybiškai svarbi idėja, išbandyta idėja rimto Švietimo ministerijos dėmesio, jos vystymo ir plėtros taip ir nesulaukė. Atrodo, kad mokyklos vis mažiau dėmesio skiria mokykliniam teatrui. Lietuvoje daugybė mokyklų, kurios iš viso neturi teatro mokytojų. Aš manau jeigu mokykla neturėtų fizikos ar lietuvių kalbos mokytojo, verstųsi per galvą, kol atrastų, o teatras paliktas, geriausiu atveju, savieigai. Jei kas nori tegu krebžda kokioj katilinėje ar po laiptais. Užvaldo didžiulis nerimas, nes fizinis auklėjimas visiškai išstūmė dvasinį ugdymą. Neilgai trukus tokios klaidos pavirs piktžaizdėmis.

Džiugina, kad prof. V. Jakelaičio mokiniai dar vis nepasiduoda, dar vis gyvi ir gyvybingi. Klaipėdos universitetas, nors prispaustas bedieviškai (mokyklinio teatro režisūra jau išstumta iš bendrų programų), bet dar juda. Metai iš metų Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto dekanas prof. Rimantas Balsys skatina ir remia Mokyklinių teatrų festivalį “Aitvarai”. Šiais metais dr. Jūratės Grigaitienės sukviesti suskrido dar penki “aitvarai”. Būdavo teatrinė vaikų šventė trukdavo kelias dienas.

Šių metų, kad ir penki teatrai, pakelia nemaža pedagoginių ir kūrybinių problemų, o gal tik pasvarstymų. Pavyzdžiui, žiaurumas vaikų kūryboje? Būta sunkiai suderinamų požiūrių. Vilniaus jėzuitų gimnazija suvaidino P. Lysander, S. Osten „Medėjos vaikai“, suprantama adaptuotą ar perdirbtą klasikinę dramą.

Režisierė Vida Lipskytė panaudojo daug įdomių teatrinių formų: veikia choras, draikosi tiuliai, klasikinės kaukės, nuolat eina „užkadrinis“ tekstas... Daugiau vystoma tėvų nesantaikos ar šeimos griovimo tema,. Kai motina kenčia arba pristinga veiksmo įsisupa į baltus tiulius ir tūno. Pats įvaizdis įdomus, bet centre tada lieka vieni vaikai. Tuo labiau, kad ir tėvas, pasakodamas epizodą apie vartininką, kuris sulaužytomis kojomis, viena ranka įsitvėręs skersinio, kita atmušinėja įvarčius, akcentuoja kraštutinio negailestingumo ar dvasinio kietumo vertybes. Vaikų aplinkoje nėra gailesčio. Visu aštrumu iškyla savižudybės paskatos.

Kaip paaugliams vaidinti vaikus? Nepakanka, o gal ir negalima naudotis tik infantilumo spalva. Būtina surasti vaikiškos elgsenos, vertinimo ženklus. Pastabumas turi padiktuoti vaikiškų veiksmų atranką.

Vienplaniškumą ir kietą, demonstratyvų grubumą galima prisegti ir Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centro jaunimo teatrui „SM art“. Režisierius Laimonas Dirškus turi gerą teatrinę nuovoką ir profesinį teatro supratimą, pasirenka modernią G. Labanauskaitės „Vienaveiksmę internacionalinę pjesę“. Bet sceninės kalbos modernumas ir pasibaigia tik vulgaroka leksika ir pabrėžtinu grubumu, jei napasakyti, žiaurumu. Riksmas visiems ant visų arba snukių įkyrus daužymas vargu bau yra iš meninių priemonių arsenalo. Šių dienų jaunimas ir konfliktams spręsti turi sudėtingesnės patirties ir gilesnio suvokimo.

Gana originaliai ir dabartiškai žinomą S. Šaltenio pjesę pavadinę „Andrius ir jo karvė“ sužaidė Vilniaus Žirmūnų vaikų ir jaunimo klubas. Režisierės Rasos Ercmonienės-Varnės vaikų teatro veikla žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijos jaunimo klubuose. Žinoma ir laukiama. Ir šis vaidinimas labai jau mokyklinis, laisvas, žaidybiškas. Kiti sako, kad nelabai žaidybiškas, o man atrodo, kad susirinko grupė paauglių ir sužaidė Saulių Šaltenį. Kaip kam nusisekė ar ne visai nusisekė, bet jie scenoje dūko. Ir neapsimetė profesionalais, nekūrė charakterių, o pasirodė tokiais, kokie yra .Prisimeni ilgą kaip smilgą Kaminską, apdribusį plaukais ir, ko gero tikro senelio, lezgine kepure. Ir šaunus vaikėzas Andrius! Kodėl jis išsirinko tokią mažą mergytę?

Galėjo nusižiūrėti į kino filmą, bet ne jis pasirinko mažą, bet pačią simpatiškiausią iš visų aplinkinių. Čia ir yra žaidimas.

Karvė – rodos tokio įvaizdžio ir nesugalvotum. Anemiška, abejinga, vienos akys. Veiksmingai panaudoti visi dalyviai masinėse scenose, taip išvengta primadonystės, visi reikalingi, reikšmingi ir lygūs.

Į liaudies sakmes netikėtai atsigręžė Jonavos R. Samulevičiaus progimnazijos režisierė Inga Šviesaitė. Jų teatras pasirašė sau mitologinę pjesę „Velnio sėkla“. Čia slypi aruodų aruodai: ir būta, ir nebūta, tikra ir išgalvota, gal seniai seniai, o gal dabar. Menine prasme įdomiai sujungta plastika, judantys paveikslai ir žodis. Gal judesys galėtų būti tikslingesnis, bet režisierius žino geriau. Tik va, kipšiuko pyktis per daug fiziologinis. Atrodo, kad reikėtų pasirausti atmintyje ar patirtyje ir surasti kaip panašiose situacijose elgiasi žmonės. Pykčio ženklas toliau gali būti sustiprintas, sukarikatūrintas pagal kuriančiųjų santykį į vaizduojamą objektą ar situaciją.

„Mažąjį princą“ pagal S. Egziuperi suvaidino Klaipėdos universiteto Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto Lietuvių filologijos ir režisūros studijų IV kurso studentai (kurso vadovė dr. Jūratė Grigaitienė). Studentai yra studentai ir jų negalima lyginti prie vaikų ar jaunimo teatrų. Jie dažnai atlieka specialias pedagogų užduotis. Neretai pedagogai tyčia daro blogai, kad studentas suvoktų kas yra gerai ir kuo jie skiriasi vienas nuo kito. Žinoma, kalbu juokais, bet greta privalomai gerų dalykų tokiame spektaklyje reikėtų mokytis vaidinti ne tik siužetą, bet mokėti vaizdu reikšti būsenas. Pavyzdžiui, princo scena su lape. Kaip suvaidinti emocinę sąvoką „prisijaukinti“. Lapė ten sako: „Prisijaukink mane“. Reikia išmokti vaidinti arba teatru išreikšti liūdesį, vienatvę ir, kaip jau kalbėjome, net pyktį.

Suaugusieji, duokime vaikams teatrą.

 

Atgal