VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

12.17. Lietuvos ir Baltarusijos literatūrinius ryšius reikia plėtoti

Vytautas Žeimantas

Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys

Pabaiga

Pora žodžių... apie santuokas

Kartą žurnalo „Gairės“ redaktorius Algis Kusta, interviu su manimi, paklausė, kokių netikėtumų man pačiam radau dirbdamas baltarusių tematika? Atsakiau, kad labiausiai nustebino santuokos.

Štai jauna baltarusė Alaiza Paškevič nuvažiuoja į Peterburgą, susipažįsta su lietuvių studentu, būsimuoju inžinieriumi Steponu Kairiu. Vilniuje 1912 m. jie susituokia. Dabar A. Paškevič mes žinome Ciotkos vardu kaip vieną iš garsiausių baltarusių poečių. O jos vyrą S. Kairį – kaip Lietuvos nepriklausomybės kūrėją, Vasario 16 Akto signatarą.

Kita istorija irgi prasidėjo Peterburge. 1903 m. čia susituokė lietuvaitė bajoraitė Marija Ivanauskaitė ir baltarusis Vaclovas Lastauskas. Šeima apsigyvena Vilniuje. Vėliau M. Lastauskienė kartu su seserimi Sofija, pasirašinėdama slapyvardžiu Lazdynų Pelėda, tampa žinoma lietuvių rašytoja. O V. Lastauskas tampa garsiu Baltarusijos politiku, žymiu baltarusių istoriku, etnografu, publicistu ir literatūrologu.  

Trečia istorija prasidėjo ir baigėsi Vilniuje. Jauna lietuvaitė Ona Miciūtė išteka už baltarusio Jankos Šutovičiaus. Greitai ji tampa viena iš garsiausių to meto Vilnijos poečių. Jis – baltarusiškų laikraščių redaktoriumi, publicistu, baltarusių muziejaus direktoriumi. Pasikeitus valdžiai J. Šutovičius apšaukiamas „liaudies priešu“, nuteisiamas penkiolikai metų. Jo žmonai siūloma viešai atsiriboti nuo vyro, jį pasmerkti. Ji kategoriškai atsisako, todėl pašalinama iš Lietuvos SSR rašytojų sąjungos, jos kūryba ilgam neskelbiama, todėl ir dabar mažai žinoma. Ji rašo į stalčių ir sulaukia vyro, sugrįžtančio iš gulagų. Abu tyliai mirė Vilniuje beveik vienu metu – apie 1973 metus. Lietuvos rašytojų sąjunga galėtų atstatyti padarytą skriaudą ir grąžinti O. Maciūtės pavardę į savo narių sąrašus. Deja, to dar nepadarė.

Knyga apie baltarusių švietėjus, kūrusius Lietuvoje

Taip jau dažniausiai nutinka, kad atskiri straipsniai, turintys bendrą leitmotyvą, tarsi prašosi sudedami į atskirą knygą. Taip nutiko ir man, kai gerokai padirbėjau, tirdamas baltarusių rašytojų, žurnalistų, leidėjų ir švietėjų pėdsakus Lietuvoje.

Tada supratau ir kitką – rašyti apie tokius Vilniuje kūrusius baltarusių klasikus, kaip Janka Kupala ar Jokubas Kolasas, man nederėtų, nes jų kūrybą tyrė ir tiria dideli literatūrologijos institutai, jų vardais pavadinti muziejai. Mano trigrašis čia liktų tik mažu varioku. Kitas dalykas – mažiau žinomi, bet ne mažiau įdomūs baltarusių kūrėjai, veikę Lietuvoje. Pastarųjų irgi daug, todėl į naująją knygą įsileidau tik tuos, kurie atitiko knygos stuburą, išreikštą žodžiais „Kunigas, kūrėjas, baltarusių tautinio atgimimo šauklys“.

Taip pasielgiau, nes atkreipiau dėmesį, kad prasidėjusiame baltarusių tautiniame atgimime, kaimynų tautiškos spaudos, literatūros stiprėjime didelę įtaką turėjo baltarusiai katalikų kunigai. Antroji išvada, kuri netruko susiformuoti – dauguma šių patriotiškai nusiteikusių kunigų buvo kilę iš Vilnijos krašto. Trečioji išvada – praktiškai visi jie buvo baigę Vilniaus kunigų seminariją, be tiesioginių kunigystės pareigų, kai nuoširdžiai, net per didelį lenkų pasipriešinimą, diegė baltarusių kalbą į bažnyčios gyvenimą, jie aktyviai bendradarbiavo baltarusiškoje spaudoje, leido ir redagavo laikraščius, žurnalus, užsiėmė grožine kūryba.

Ir dar vienas panašumas – ir lietuvių, ir baltarusių katalikų kunigų aktyvumas, ideologinis ir organizacinis šio patriotinio judėjimo vadovavimas. Savus lietuvius kunigus švietėjus mes gerai žinome, o kaimynų  - nelabai. Todėl, manau, straipsniai apie Lietuvoje gyvenusius ir kūrusius baltarusių rašytojus kunigus bus įdomūs, nes papildys Lietuvos literatūrologiją. 

Tokių kunigų radau devynis. Tai Adomas Stankevičius (1892 -1949), Stanislavas Hliakauskis  (Stasiuk z-nad Niomna, 1896- 1941), Aleksandras Astramovičius  (Ziazulia, 1878 – 1921), Janas Semaškevičius  (Bylina, 1883 -1956), Vincentas Hadliauskis  (V. Skalimanauskis, 1888 – 1942), Juozapas Hermanovičius (Vincuk Advažny, 1890- 1987), Konstantinas Stepovičius  (Kazimieras Svajakas, 1890 – 1926), Viktoras Šutovičius (1890 – 1960) ir Vladislovas Taločka (1887 – 1942).

Beje, jie visi palaikė draugiškus santykius su šalia gyvenančiais lietuviais, mūsų organizacijomis, spauda. Tokį bendradarbiavimą  galima apibūdinti ir vienu sakiniu: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės fenomenas.

Čia noriu padėkoti leidyklos „Trys žvaigždutės“ dizainerei Jelenai Malinovskajai, sumaketavusiai šią knygą, ir leidyklos direktoriui Jeronimui Lauciui, geranoriškai man padėjusiam.

Kai kolegos baltarusiai sužinojo, kad baigiu šią knygą, net dvi Minsko leidyklos pasiūlė ją išleisti baltarusių kalba.

Maironis – baltarusiškai? Taip!

Diskusijoje Minske buvo ne tik kalbama, bet ir deklamuojama. Buvo miela klausytis poetės Julijos Aleičenkos, kuri baltarusių kalba padeklamavo keletą jos išverstų Maironio eilėraščių. Šis jaunos poetės pasirodymas turi ir savo istoriją. 2016 metais, Baltarusijos rašytojų suvažiavimo pertraukos metu irgi buvo surengtas „apvalus stalas" lietuvių-baltarusių literatūrinių ryšių tema.

Diskusijoje dalyvavo ir Baltarusijos akademikas, literatūrologas, rašytojas Adamas Maldzis. Man buvo ypač įdomu su juo arčiau susipažinti, nes žinojau, kad A. Maldzis aktyviai tyrinėjo ir lietuvių-baltarusių santykius, kartu su Alma Lapinskiene parašė knygą "Lietuvių ir baltarusių literatūriniai ryšiai", kuri Minske baltarusių kalba pasirodė 1988 metais, o Vilniuje lietuvių kalba - 1989 metais.

Baltarusiai šiam pokalbiui buvo gerai pasiruošę. Tačiau labiausiai nustebino trys jaunos baltarusių poetės: Jana Javič, Julija Aleičanka  ir Valerija Radunj-Sarotnik. Kiekviena iš jų išvertė į baltarusių kalbą po tris Maironio eilėraščius ir juos perskaitė.

Jos ne tik sužavėjo, bet ir užvedė ant kelio Vilniuje išleisti knygą, kurioje Maironis lygiagrečiai skambėtų lietuvių ir baltarusių kalbomis. Džiaugiuosi, kad šiam mano sumanymui pritarė ir visos trys poetės, apsiėmusios dar išversti Maironio eilėraščių į baltarusių kalbą. Ir štai, mano džiaugsmui, išgirdau naujus Maironio vertimus.

Vytautas Žeimantas su Baltarusijos rašytojų sąjungos pirmininku Nikolajumi Čerginecu. Minskas, 2010 metai

 Lietuvių rašytojai Jeronimas Laucius (trečias iš kairės) ir Vytautas Žeimantas (pirmas dešinėje) su baltarusių, čekų ir sirų rašytojais. Minskas, 2016 metai

 Leidybos namuose „Zviazda“ po „apvalaus stalo“ (iš kairės)Vytautas Žeimantas, Julija Aleičanka,  Jeronimas Laucius, Jana Javič, Adamas Maldzis ir Valerija Radunj (Sarotnik). 2016 metai

Baltarusių laikraštis „Naša niva“ ėjo Vilniuje 1906-1915 metais

Pranciškaus Skorinos memorialinė lenta Vilniuje

Vilniuje mano lūkesčius papildė daktarė, literatūrologė Alma Lapinskienė, kuri ne tik aktyviai domisi lietuvių-baltarusių literatūriniais ryšiais, bet ir verčia knygas iš baltarusių kalbos. Ji rado keletą Maironio eilėraščių vertimų į baltarusių kalbą, kuriuos dar 1984 metais atliko poetas Rihoras Baradulinas. 

Todėl dabar tikiuosi, kad turėsime naują knygą, kurioje mūsų Maironis prabils ir baltarusiškai.

"Tai, kad iš karto po šios diskusijos pasirašiau su leidykla "Adukacija I vychavanne" naują sutartį dėl mano knygos „Prie tvenkinio" išleidimo, rodo, kad kūrybinis bendradarbiavimas tęsiasi," - grįždamas į Vilnių sakė Jeronimas Laucius. - Bendravimo ryšius stiprina ir tai, kad nuo 2009 metų esu Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, dalyvauju rašytojų suvažiavimuose, atrandu daug naujų kūrybinių idėjų".

Kas dabar yra Vilnius baltarusiams?

Manau, kad dabar Vilnius baltarusiams yra didelių ir širdžiai malonių sentimentų miestas. Džiugu, kad vėl Vilniuje pradėjo veikti F. Skorinos baltarusių gimnazija, kurioje jaunieji baltarusiai gali mokytis savo gimtąją kalba. Pradėtos leisti baltarusiškos knygos, laikraštis „Runj“.    

Dabar įdomu pasivaikščioti po senąjį Vilnių su kokiu nors senu vilniečiu baltarusiu. Mieste yra gatvių, pavadintų baltarusių rašytojų, švietėjų vardais – J. Kupalos, J. Kolaso,  A. Paškevič-Ciotkos, P. Skorinos ...

Daug miesto gatvių pavadintos Baltarusijos miestų ir miestelių, ežerų vardais - yra Minsko, Polocko, Lydos, Gardino, Naugarduko, Vitebsko, Kenos, Ašmenos, Naručio gatvės. Prie stoties yra Gudų gatvė, šalia Vilniaus, Nemėžyje – Baltarusių gatvė. Iš viso Vilniuje 23 gatvės turi baltarusiškus vardus.

Įdomu pasidairyti ir į pastatus, kuriuose anksčiau buvo baltarusiškos redakcijos, leidyklos, mokyklos, muziejus, kur gyveno ir kūrė garsiausi baltarusių rašytojai. Vieni iš jų jau su memorialinėmis lentomis. Pavyzdžiui, namas Didžiojoje g. 19/2, kur dirbo pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygų spaustuvininkas  baltarusis Pranciškus Skorina.

Name Aušros vartų g. 7 ilgą laiką (1919-1944) veikė Vilniaus baltarusių gimnazija.  Ant šio namo yra dvi memorialinės lentos. Viena buvusiam gimnazijos mokytojui ir baltarusių rašytojui Maksimui Hareckiui, kita jo mokinei garsiai baltarusių poetei Natalijai Arsenevai.

Yra lenta ir prie namo Vilniaus g. 14, kur buvo baltarusių laikraščio „Naša niva“ redakcija, o redaktoriumi dirbo garsus baltarusių klasikas poetas Janka Kupala.

Visai neseniai, lapkrityje Vilniuje, Trakų gatvės pradžioje iškilmingai buvo atidengta memorialinė lenta, skirta baltarusių klasikui Jokubui Kolasui.

Kiti senojo Vilniaus namai, menantys garsių baltarusių kūrėjų žingsnius, dar laukia įprasminimo. Reikia sugražinti istorinę teisybę.

Ir dar pagalvojau – Vilniuje iškilo garsaus ukrainiečio Taraso Ševčenkos paminklas, dabar galėtų vilniečiai paminklu pagerbti ir garsųjį baltarusių kūrėją Janką Kupalą, kuris Vilniuje ilgai gyveno, čia išleido pirmąsias savo knygas, redagavo baltarusių laikraštį „Naša niva“, pelnytai dabar vadinamą baltarusių tautinio atgimimo švyturiu. Nuo to Vilnius tik praturtėtų. 

 

 

Atgal