VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

12.17. Advente Vilniuje Lietuvos atgimimui

Zinaida Indrikonienė

Pasitinkant Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-metį, tenka lankytis įvairiuose istoriniuose, kultūriniuose, muzikiniuose renginiuose, išgirsti, pamatyti, o ir patirti daugybę įspūdžių, kyla daug minčių, prisiminimų, pamąstymų. Įsimintinas 2017 m. gruodžio 4 d. Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Didžiojoje salėje, salėje kurioje 1906 m. lapkričio 6 d. buvo  atlikta pirmoji lietuviška opera – Miko Petrausko „Birutė“, vykęs šventinis koncertas – „Dainuok, širdie, gyvenimą“ – skirtas gyvenimo negandų nugairintiems žmonėms, kuriame ryškiai ir nuotaikingai pasireiškė solistai Silvija Beatričė Petkevičiūtė (sopranas), Giedra Julija Tutkutė (arfa) – mokytoja D.Šlyžienė, Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazija, solistai iš LNOBT Eugenijus Chrebtovas (baritonas), Mindaugas Žemaitis (baritonas), Vilija Mikštaitė (mezzo-sopranas), Andrius Pleškūnas (viola) subtiliai interpretavęs Franzo Schuberto – Ave Marija ir Leo Delibes – Taika /violos solo iš baleto „Kopelija“/ – čia iš karto imponavo A.Pleškūno mistiškai lyriškai viola pagrota šio programinio muzikinio numerio įžanga, o patį violos solo A.Pleškūnas atliko iškilmingai dainingai – labai plačios amplitudės melodika, apačios, treliai ir aukštos viršūnės skambėjo pavasariškai raiškiai, švariai, šviesiai – visumoje imponavo išraiškinga dinamika, šventiškai pakilus – mintinai iš širdies – romantinis atlikimas, o ir muzikalus ansambliškumas su vargonais akompanavusia doc. Jarūne Barkauskaite. Šį 2017 m. gruodžio 4 d. LNOBT solisto Andriaus Pleškūno (viola) atlikimą Vilniuje Lietuvos Nacionalinėje Filharmonijoje lydėjo ilgi dvasiškai pakylėtų klausytojų aplodismentai.

2017 m. gruodžio 4 d. Vilnius, Lietuvos Nacionalinė Filharmonija.  A.Pleškūnas atlieka Fr.Schubert – Ave Marija ir L.Delibes – Taika, /violos solo iš baleto „Kopelija“/, akompanuoja Jarūnė Barkauskaitė (vargonai)

A.Pleškūnas senelio Julijono Pleškūno tėviškėje – Vilkalotas, Šv. Jono Krikštytojo katalikų Dievinė. 1990 m.

Norisi priminti, kad tą pačią gruodžio 4-ą dieną, tik 1925 metų, įvyko pirmas profesionalaus baleto atgimusioje Lietuvoje spektaklis – Leo Delibes „Kopelija“, bet, deja, Vilnių okupavus svetimiems, jis vyko Kaune. Senovinėje Lietuvoje profesionali lietuvių baleto trupė suburta iš aplinkinių kaimų gyvavo Gardino teatre nuo 1770 metų, bet mirus Antanui Tyzenhauzui 1785 metais, po 15-os metų gyvavimo, buvo padovanota Varšuvos teatrui.

O po šio 2017 m. gruodžio 4 dienos koncerto Vilniuje, Lietuvos Nacionalinėje Filharmonijoje, Andriui Pleškūnui klausiančiai pasakiau: „Kas čia... kad tavo atlikime jautėsi kokia tai senovinė paslaptinga lietuviška vilnietiška dvasia? Sakyk kokios čia sąsajos?“ ir išgirdau atsakymą: „Mano Mamos dailininkės Janinos Marijos Mačiokaitės-Pleškūnienės (1920-2010) močiutė buvo Ieva Protasevičiūtė-Mačiokienė, o mano senelio Julijono Pleškūno tėviškė yra į rytus nuo Vilniaus, dar už didžiulio Naručio ežero ­– Vilkalotas su Šv. Jono Krikštytojo katalikų Dievine ir netoliese esančiu Pleškūnų kaimu, kur šalimais srovena Gulbijos upė, tekanti į Dysną, o Dysna į Dauguvą – tai senovinė etnografinė Rytų Lietuva, kur gyventojai iki 1920 metų liepos 12 dienos taikos sutarties su Tarybų Rusija – pagal kurią ir Gardinas ir Naručio ežeras, Vilnius Lietuvos sostinė, 5,5 km Dauguvos pakrantės priskirta Lietuvos valstybei – taigi iki šios sutarties Dysnos ir Vileikos apskričių gyventojai siuntė delegacijas pas Rapolą Skipitį  - tuometinį (1920-1922) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, prašydami jungti prie Lietuvos... Ačiū Dievui kad dabar esame Vilniuje“.

 

Atgal