VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

01.06. Likimas, nukeltas nuo knygų lentynėlės

Prof. Ona Voverienė

Prof. Ona Voverienė

Užgimti niekieno nepastebėtam

iš kartos į kartą

tarp likimo antakių – dilemos ženklas,

lakštingalos suokia – ne gieda,

jų melodijos poetiniai rimai,

per kuriuos atranda siela praregėjimą,

vanduo ir duona

ant dvasinio altoriaus staltiesės,

narvo paukšti,

aš žinau, kodėl tu apgiedojai tyla

savo pavasarius.

Stacy Lee (Steisi Ly)

Retai tenka pamatyti išvykusiųjų iš Lietuvos kūrybą. Dažniausiai jie išvyksta ir išnyksta. Kaip dykumų žolė, be šaknų, blaškoma vėjų... Praeina per pasaulį ir gyvenimą... be vardo ir be pėdsako. Kur daugiau moka... Kur sriuba riebesnė ir aukso trupinys didesnis. Stasė Piliūtė (Stacy Lee) – įdomi išimtis iš taisyklės. Tai – žmogus, palikęs Tėvynę pašauktas Likimo, kurį ji pati nusikėlė nuo knygų lentynėlės.

Stasė Piliūtė gimė 1959 m. rugpjūčio 13 d Valkininkų parapijoje Kuršių kaime, gražioje katalikiškoje šeimoje, kurioje buvo gerbiamos lietuviškos tradicijos, švenčiamos visos religinės ir valstybinės šventės. Stasiutės tėvelis buvo kaimo siuvėjas ir šviesuolis, prenumeravo net kelis laikraščius: „Šviesos kelias“, „Pavasario šnekos“ „Pastogė“, „Rudens aidai“, mėgo skaityti knygas, kai namuose esančios buvo jo perskaitytos visos, dukrelės Stasiutė ir vyresnėlė Elenutė (dabar Elena Glavickienė) knygų parnešdavo iš Daržininkų bibliotekos, jas pakeisdavo. Tėvelis skaitymo aistra užkrėtė ir abi savo dukreles. Tačiau apylinkėje įkūrus kolchozą, tėvelis, palikęs savo amatą turėjo dirbti kolchoze. Dirbo fermoje, labai anksti keldavosi, namo grįždavo vėlai vakare. Alinantis darbas ir sunkios darbo sąlygos pakirto tėvelio sveikatą, ir jis mirė 1971 metais. Motina liko su keturiais nepilnamečiais vaikais. Kaip pati savo autobiografijoje rašė Stasiutė: „Retkarčiais mane mama nusivesdavo pas kaimynus „pasikieminėti“. Per atvertas prieangio duris patekdavom tiesiai į virtuvę su didele krosnimi kampe ir ilgais suolais prie sienų, išklijuotų laikraščiais, pageltusiais nuo laiko. Kažkodėl mano akys tuose laikraščiuose visuomet susirasdavo tolimus kraštus su nepažįstama gamta, karūnuotomis palmėmis, egzotiška augalija ir bekraščiais vandenimis. Bežiūrint į visas tas bespalves grožybes, nesuprantamas graudulys kaustydavo mane nuo galvos iki kojų, lyg tai būčiau palaidojusi kažką brangaus...“

Stacy Lee (Steisi Ly)

Dar tada kolchozai nebuvo stiprūs, teko mergaitėms gyventi internatuose ir pačioms kabintis į gyvenimą. “Internatinės mokyklos su kasdienišku šurmuliu, smegenis veriančiais skambučiais, griežtom dienotvarkėm, prausyklos čiaupų lediniu vandeniu buvo juodžiausios mano gyvenimo akimirkos. Kiekviena diena man tapo nepakenčiamai atgrasia ir depresiška, netgi pats miestas su svetima kalba mano sielai buvo nesuvokiamas dalykas... Pasidariau sarkastiškai grubi ne tik sau, bet ir kitiems“, - rašo savo autobiografijoje poetė. Kažin kaip būtų baigusios jaunos mergaitės tokios nuotaikos... Jeigu – ne stebuklas. „Benardant ankštoje mokyklos bibliotekoje po lentynas, užtikau aptriušusiais viršeliais seną knygą, iš kurios į mane žvelgė 19 amžiaus barzdotas poetas. Bandžiau skaityti, tačiau ji buvo parašyta anglų kalba, kurią aš supratau labai menkai“, - rašo poetė. Ir tai paskatino ją mokytis anglų kalbos, dar ir dar kartą grįžti prie Henrio Longfelou (Henry Wadsweorth Longfelow,1807-1882) poezijos. Iš knygos puslapių į ją bylojo „liūdnai melodinga, švelni, didaktinė nuotaika. Atrodė lyg tai poetas kalbėtų su manimi iš savo gilios praeities telepatija... Jaučiausi atsidūrusi kitoje dimensijoje. Įkyrus skambutis mane sugrąžino atgal į šaltą realybę. Norėjosi verkti iš apmaudo, dedant tą knygą atgal ant lentynos. Prisilietimas prie jos ir buvo tas stebuklingas „šiaudelis“, išgelbėjęs nuo nevilties. Poezija tapo man deguonimi“, savęs ieškojimu „poetikos žvaigždynuose“. Gyvenimas kardinaliai pasikeitė, įgijo tikslą jame matant savo gyvenimo prasmę, įgavo spalvas. Stasiutė po internato įsidarbino Vilniuje, ištekėjo, baigė mokslus, sulaukė sūnelio, labai daug skaitė, daugiausia poeziją. Pradėjus Lietuvoje pūsti gorbačioviškiesiems Persitvarkymo vėjams, kartu su savo bičiule aktore Halina Darvydiene ir savo vyru organizavo mitingus ir rinko parašus prieš žmogaus teisių pažeidinėjimus Lietuvoje. Iki Lietuvos Sąjūdžio pradžios buvo surinkta per 1200 Lietuvos žmonių parašų. 1989 metais kartu su šeima išvyko gyventi į Šiaurės Ameriką, apsigyveno Floridoje. Savo vaikystės svajonių krašte... su nepažįstama gamta, karūnuotomis palmėmis, egzotiška augalija ir bekraščiais vandenimis... Ir, svarbiausia, visiškai šalia tos vietos (Meno valstijos), kurioje gyveno ir kūrė vienas žymiausių Amerikos poetų Henry Longfelou, pakreipęs jos likimą šviesos ir laimės linkme. Su jo kūryba, jo eilėraščiais ir jį pasaulio mastu išgarsinusia epine poema „Hiavatos giesmė“ ( The Song of Hiawatha“) jau niekada poetė nesiskyrė.

Knygos "Margieji paukščiai" viršelis

Kaupėsi jos eilėraščiai... 2005 metais, viešėjusi Floridoje jos bičiulė varėniškė Jolanta parvežė iš Floridos ir įteikė Elenutei, Stasiutės perduotą sąsiuvinį su jos eilėraščių kopijomis. Tie eilėraščiai buvo išspausdinti išeivijos spaudoje „Dirvoje“ 1999-2004 metais. Elenutė pasirūpino, kad jie būtų perspausdinti Varėnos krašto bendruomenės laikraštyje „Giružis“ 2005 -2007 metais. Vėliau, jau Elenutės pastangomis, tie eilėraščiai buvo perspausdinti pirmojoje Sacy Lee eilėraščių knygoje „Neapraudoto ilgesio skausmas“ (2010). Eilėraščių rinkinys buvo gražiai sutiktas Varėnos viešojoje bibliotekoje. Jos eilėraščių pasirodė šio krašto kūrėjų leidiniuose „Merkio lieptai“ (2007) ir „Linguojantys Merkio lieptai“ (2013). Po Stacy Lee eilėraščių rinkinio „Neapraudoto ilgesio skausmas“ (2010) pasirodė dar šeši jos poezijos rinkiniai: „Vakaras prie Įlankos“, „Vilties vynas“ „Poems“ (anglų kalba); „Mėnesienos žirgai“ „Laikmečio jūromis“ ir „Margieji paukščiai“ (2016), kurių vieną iš strofų iškėliau į straipsnio pradžią.

Pirmųjų šešių Stacy Lee knygų matyti neteko. Skaičiau tik jos pačios savo poezijos ir kitų vertinimus. Pati poetė apie savo poeziją rašė: „Poetinis žodis ir tėviškės švelnus gamtovaizdis yra du neatsiejami brangūs motyvai, lydintys mane nuo ankstyvos vaikystės. Metams bėgant, laikas vis dažniau pasisavina prisiminimų nuotrupas, keičia gimtųjų laukų peizažą, tačiau poezijos veidas pasilieka nesenstančiai žavus savo dievybe. Poezija yra raktas į sielos buveinę. Ir jeigu jūs, mieli poezijos gerbėjai, beskaitydami mano eiles, atrasite jose dalelę savo išgyvenimų nenustebkite: rimuodama jas aš galvoju apie kiekvieną iš jūsų asmeniškai. Aš žvelgiu į akimirką per jūsų sielos langą“.

Kaip savo laiške rašo Stasiutės sesuo Elenutė, (Elena Piliūtė-Glavickienė) „Skaitytojui S.Lee kūryba yra tarytum dovanų kraitis, - dosni temų motyvais, turtinga meniškais žodžiais. Poetės eilėraščiuose gausu atsiminimų, susijusių su artimais žmonėmis“ senolis, „besižegnojantis pavargusia ranka prie stalo“, kaimo sodyboje su motina praleisti savaitgaliai, sapne sutiktas tėvas, „jaunas ir gražus, lyg iš jaunystės nuotraukų“, sesuo – „širdžiai artimas žmogus“. Skaitant jos eilėraščius prieš akis iškyla tėviškės vaizdai: „viržiais kvepiantys gimti šilojai“, Šalčia, vingiuojanti „rudens margaspalvėm alėjom“, „Kuršių sodžius ant kalvos smėlėtos“. 28 metai, praleisti svetur, neužslopino jos meilės ir ilgesio tėviškės pušims „garbanotom viršūnėm“, žaviems rugpjūčio saulėlydžiams, Dzūkijos rudenims – „liūdniems ir melancholiškiems“.

Mane pasiekusioje Stacy Lee eilėraščių knygoje „Margieji paukščiai“ (Čikaga, 2016) – 44 eilėraščiai. Dauguma jų – tai autorės jausmų gama, jos sielos virpesių atvaizdai. Kaip ir H.Longfelou, taip ir S.Lee poezija – melodinga, filosofinė, alegorinė ir didaktinė. Joje žmogaus gyvenimo prasmės, meilės, išsiskyrimo, džiaugsmo ir netekties motyvai, žmogaus gyvenimo tobulinimo atspindžiai, kaip ir ankstesniuose jos poezijos rinkiniuose, vaikystės ir tėviškės atsiminimai, gėrio ir blogio priešprieša, dažniausiai per asmeninių išgyvenimų prizmę. Eilėraštyje „Ant kranto plataus“ poetė rašė: „nutolino laikas mus / vieną nuo kito, negrįžtamai / svetimėja žvaigždė, kurią / tau žadėjau prisegt prie krūtinės, /lyg žiedlapį rožės, /ilgėsiuos vėliau, ne dabar;/ gimtoji pastogė tenais,/ kur mano širdis.

Iš jos poezijos atrodo, kad S.Lee gyvenimas Floridoje susiklostė sėkmingai: gyveno savo svajonių krašte – „Kiekvieną dieną priešais langus man linguoja karūnuotos palmės, o miesto pakrašty banguoja bekraščiai įlankos vandenys... Kartą spintos lentynoje visai atsitiktinai užtikau gipsinį, lėkštės dydžio bareljefą. Nušluosčiau nuo jo dulkes, nustebau: į mane žiūrėjo 19 amžiaus barzdotas poetas. Po apačia puikavosi kukli graviūra Henry Wadsworth Longfellow. Niekas man negalėjo paaiškinti, iš kur jis atsirado pas mus spintoje. Atrodo, lyg tai jis būtų kantriai laukęs manęs Seminolės miestelyje po ilgų nesimatymo metų. Šis susitikimas man buvo tiek pat reikšmingas, kaip ir tas pirmasis ankštoje mokyklos bibliotekoje. Tą pačią dieną intensyviai pradėjau ieškoti savo eilėraščių pirmojo rinkinio išleidimo“, - rašo poetė savo autobiografijoje. Kai vienas po kito pradėjo rodytis jos eilėraščių rinkiniai, ji savo sielos būseną palygino su pavasariu, kuris ateina iš lėto,/nepažadinęs naktų žvaigždėtų tylumos / išsidabinęs / žiedlapiais margais.... / jaunystės neramios... ir išlieka

Tu – amžinai many,

o aš tavy, pavasari,

kur beklajotumėm, kokiuos kraštuos

mes besurastumėm

būties vylingą pasaką,

tu – visuomet toks pats manuos

sapnuos

(Odė pavasariui)

Toks pat, kaip ir „Odė pavasariui“ žavus ir prasmingas visas poetės eilėraščių ciklas „Odė rugpjūčiui“, su rugiagėlių žydrais žiedais“, „Odė rugsėjui“, dažnam „ant delno sėjančiam gedulingą sielvartą“, „Odė žiemužei“ linkinčiai „Man neužmiršti / tavo snaigių valso / skaidriuos šešėliuose nakties“. O jos eilėraštis „Gimtasis žodis“ drąsiai galiu teigti, vienas gražiausių visoje Lietuvos poezijos istorijoje. Neabejoju, kai jis pasklis Lietuvoje, jis taps visų lietuvių literatūros chrestomatijų puošmena:

Gimtasis žodi, mano gyslomis srovena

tavo kraujas

su neišsenkama lakštingalos giesme,

įaugusia širdin,

tarsi pavasarinis šauksmas,

per amžių nuotolius,

per kryžkalnius vilties.

Žibalinė lempa, poetės nupirkta sendaikčių turguje, jai vėl, kaip ir ankstesniuose jos poezijos rinkiniuose, primena „Žiemos vakarus, tėvuką, / beskaitantį pigius laikraščius / blankioje šviesoje“; ‚,senolį, lyg pasakų gnomą, / medinėse rogėse, / apšerkšniję jo kailiniai / ir kepurė dvelkė gruodžio / kalėdine nuotaika, manifestacija“(Žibalinė lempa) .Tokiais pat prisiminimais poetės kūryboje ataidi Lietuvos rugsėjo vėjai; „Rugsėjo vėjai, /juodasparniai vėjai,/ nesmerkite manęs už tai,/ kad jūsų širdį sužeidžiau / sapnais išsižadėjimo, / kad jūsų meilę iškeičiau / į vasaros žvaigždes“ (Rugsėjo vėjai). Labiausiai poetė svetimoje šalyje ilgisi tėviškės pušų, jų harmonijos: „Priimki mano meilę, žodžiais apipintą, / priimki skaidresį rugpjūčio debesų, / pušų harmonija / jų liemenys – tai kanklių stygos, kuomet šešėliai driekiasi ant samanų“ (Pušų harmonija) . Skausmingiausiai tolimoj šalyj, poetė prisimena savo gimtąją Dzūkiją: „Jos vardas – iš šlamėjimo tamsių šilojų, / žiogų smuikavimo, lietaus giesmės / Ji – Dzūkija,/ mano sielos žvaigždė pasirinktoji. / negęstanti šviesa gyvenimo ugnies“ (Jos rudenys). Nežinia kokia proga poetė parašė eilėraštį „Margieji paukščiai‘, kurio pavadinimą iškėlė ir į knygos pavadinimą. Jis man priminė archemitologės-archeologės prof. Marijos Gimbutienės legendinį pasakymą: „Nėra mirties... Gyvybinė energija niekur nedingsta, ir neišsisklaido... tik pereina iš vienos formos į kitą... Yra tik amžinas atgimimas“ . S.Lee šią mintį, o gal ir jos pačios atrastą, pateikia tokiais žodžiais:

Pasididžiuokim ne savim, bet meile Viešpaties:

Iš dulkės – dulkėn, iš mirties – būtin...

Sugrįžtam į gyvenimą, kaip tie margieji paukščiai,

Atsikartodami pavasarių nekintančioj širdyj.

Kiekvienas turime savo Kalėdas. Poetei Stacy Lee – Kalėdos tai jos gyvenimo ataskaitos metas ir apibendrinimas:

Leisk pamąstyt apie šios žemiškos kelionės

prasmę, nepasiektas viršukalnes svajų,

svajonėmis, kaip rožėmis nuklotą taką,

vingiuojantį nuo mano slenksčio

link žvaigždžių.

Gražus tas poetės gyvenimo takas, nuklotas ne tik svajonėmis ir jų išsipildymu, bet ir jos eilėraščių posmais ir rinkiniais, nostalgija tėvynei, parodančia ir kitiems išvykstantiems, kad nors ir gražiausios svajonės išsipildo svetur, deja, jų išsipildymas tik Tėvynėje yra svarbus ir reikšmingas.

Gimtasis žodis

Stacy Lee (Stasė Piliūtė)

Gimtasis žodi, mano gyslomis srovena

tavo kraujas

su neišsenkama lakštingalos giesme,

įaugusia širdin,

tarsi pavasarinis šauksmas,

per amžių nuotolius,

per kryžkalnius vilties.

 

Nesužlugdytas laikmečio,

neparklupdytas priešo

ir nepraradęs grožio savasties,

tu gyvas manyje nuo kūdikystės lopšio

ir nemarus kaip Baltija,

kaip motinos malda

 

Gimtasis žodi, lūposna įdėtas –

Lyg sakramentas šventas – Viešpaties ranka,

esi man girių šlamesys

ir upių melodingas ritmas

ant žemės lopinėlio, pavadinto Lietuva.

Florida, 2014.

 

 

 

Atgal