Kultūra
01.06. Apolinaro Juodpusio knygos apie Stasę Niūniavaitę pėdsakais
Juozas Elekšis
Apie šią talentingai parašytą knygą kalbėjau Vilniaus mokytojų namuose, ją pristatant. Pirmininkaujanti mane nutraukė, todėl kai ko nepasakiau. Rašydamas straipsnį "Lietuvos aide" (vasario 7 d.) dėl ligos nebegalėjau gvildenti kai kurių nemalonių vokiečių okupacijos laikų faktų. Apolinaras paminėjo 1943 metais sušaudytus Degimų kaimo žmones. Sovietmečiu apie tai buvo daug rašoma, kabėdavo stendai su sušaudytųjų nuotraukomis. Dabar enciklopedijoje rašoma, kad sušaudyti 7 žmonės. Tarp sušaudytųjų buvo ir simpatizavęs Stasei Niūniavaitei Criščinavičius. Matyt tai pagarsėjusios Lietuvoje smėlio mozaikų galerijos Sniegenos Chriščinavičienės vyro giminaitis. Tuose stenduose buvo žymiai daugiau nuotraukų ir rašoma, kad tai buvę rusų belaisviai. Apie Degimus buvusių belaisvių buvo daug, nes po 1863 m. sukilimo ten apgyvendinta daug rusų kolonistų. Jie, matyt, gavo įsikūrimui kokią valdžios paramą, nes trobos suręstos iš storų, nešakotų iš abiejų pusių pjautų rąstų. Dar 1938 m. Degimų mokykloje iš 100 mokinių net 48 proc. buvo rusų tautybės. Karo pradžioje vokiečiams patekdavo tiek belaisvių, kad šiuos dalijo darbams ūkininkams. Pas rusų valstiečius jie noriai pasilikdavo. Kartą Žibikų pradinės mokyklos aikštelėje spardėme futbolą. Nuo Viekšnių dviračiais atvažiavo du juodom uniformom apsirengę vyrai. Vienas net paspyrė ant kelio išriedėjusį kamuolį. Mes pasisveikinę padėkojome. Tada jie ėmė klausti, gal žinome kur gauti naminės degtinės. Nežinojome. Atėjusi mokytoja irgi patvirtino, kad tokių dalykų Žibikų kaime nėra. Po pietų suėjom klasėn. Susijaudinusi mokytoja Morta Butkutė pasakė - netoliese nužudyti du policininkai. Bjaurūs žudikai paskambino į Viekšnius, kad Degimuose verdama naminė. Kai atvyko policininkai, jie pasalūniškai buvo nužudyti. Parėjus namo, broliai, kurie netoliese dirbo dvare, papasakojo daugiau. Jie nuvažiavo ten dviračiais, bet nužudytųjų jau nebuvo. Matėsi, kad tam ruoštasi iš anksto - pakelėje buvo prismaigstyta miške nukirstų tankių eglaičių. Už jų buvo išgulėta žolė, matyt ten gulėjo žudikai. Buvo gerai žinoma, kaip sovietai žiūrėjo į belaisvėn papuolusius. Teko bendrauti su vienu, kuris dėl to atbuvo net 25 metus sovietų lageriuose, tiek pat, kiek gaudavo prieš sovietus kovoję rezistentai. 1943 metais frontas jau smarkiai ritosi į Vakarus. Ne vienam buvusiam belaisviui kildavo mintis kaip nors "atpirkti" savo kaltę.
Sniegenos Chriščinavičienės smėlio grūdelių mozaikos galerija Viekšniuose
Po kiek laiko atėjo žinia, kad vokiečiai iššaudė daug Degimų kaimo vyrų. Sovietmečiu nužudytųjų nuotraukos kabojo stenduose. Kartą stovint prie tokio stendo, priėjo vidutinio ūgio vyrukas ir ėmė pasakoti, kad čia jo kaimynai. Norėjo nušauti ir jį, bet pasisekė pabėgti. Jo pasakojimą užrašiau ir aprašiau rajono laikraštyje. Įtariamuosius, beveik dvidešimt žmonių, suvarė mokyklon. Ten žiauriai tardė, mušė. Septynis išvarė sušaudyti, kaip sovietų partizanus. Nustatyta, žinoma, buvo iš akies, nes nė vienas neturėjo kokių tai patvirtinančių dokumentų ar ginklų. Janko (tokia buvo pasakotojo pavardė), papuolė į šaudomųjų sąrašą. Vedė juos per lauką link pakalnėje esančio miško. Janko vedęs vokietis laikė už kailinių apykaklės. Janko sugebėjo atsegti vieną kailinukų sagą. Kai priėjo netoli skardžio, jis staiga išsinėrė iš kailiniukų ir leidosi bėgti. Vokiečio "halt" dar pridėjo jėgų. Bėglio laimei, ant skardžio buvo apardyta spygliuotos vielos tvora. Buvo likusi tik apatinė viela , kurios nematė nei Janko, nei vokietis. Visu greičiu bėgdamas, Janko užkliuvo už tos vielos ir strimagalviais virto pakalnėn. Tuo pat metu paleista automato kulkų seriją prašvilpė jo nekliudžiusi. Nuvirtės pakalnėn, bėglys iš inercijos ritosi, vėliau ritosi jau specialiai. Pašokęs pasislėpė už šieno kaugės. Pastebėjo, kaip nustebęs vokietis žiūri žemėn - kur lavonas. Galiausiai pastebėjo už šieno kupetos bėglį ir paleido seriją. Bėglys palaukė šūvių papliūpos pabaigos, ir leidosi prie kitos šieno kupetos. Kai pasigirdo serija jis vėl buvo priedangoje. Nutilus automatui, leidosi bėgti prie kitos šieno krūvos. Jį nuo šūvių pridengė šešios ar septynios kaugės. Į mišką vokietis nesivijo. Matyt ir kitiems egzekucijos dalyviams šios žudynės buvo nemalonios. Kai jis slėpdavosi už šieno kupetos, greta stovėjusiems vokiečiams bėglys iš šono buvo matomas, bet jų automatai tylėjo. Janko visą dieną nedrįso išeiti iš miško. Tik pavakary kažkas atėjo iš namiškių ir parsivedė, bet jis namuose nemiegojo kelias paras.
Gal po dviejų savaičių jį suėmė ir įsodino į traukinį vežti darbams Vokietijon. Ar tai bus darbai, ar kapai niekas nežinojo. Janko apžiūrėjo senutėlio vagono grindis. Jas buvo galima atplėšti. Kai senutėlis garvežys vos pūškuodamas ropštėsi į kalną, jis pakėlė lentas ir krito kniūbščias ant bėgių. Taip gimė jau trečią kartą. Slapstėsi, kol buvo vokiečiai.
Miškuose esančio kaimo žmonėms nebuvo ramybės ir pokary. Degimų mokykloje dirbusi mokytoja pasakojo, kad atėję "žaliūkai" pareikalavo nuimti sovietinius plakatus, neorganizuoti renginių sovietinių švenčių proga. Kartą jie atėjo naktį. Mokytoja išlipo pro langą ir pasislėpė šieno kaugėje. Svečiai daužė duris, šūkavo, net paleido kelis šūvius. Išvargęs, per anksti raukšlių išvagotas mokytojos veidas patvirtino, koks rizikingas buvo jos gyvenimas.
Atgal
.jpg)
