Kultūra
01.15. „Šyptelėjimų“ knygą perskaičius...
Birutė Silevičienė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Valdybos narė
“Šyptelėjimai“ – nauja žurnalisto, kraštotyrininko, literato Jono Laurinavičiaus knyga. Tai humoristiniai pastebėjimai apie sutiktus gyvenime žymius Lietuvos žmones.
Autorius daugiau kaip 50 metų dirbo žurnalistinį darbą, daug keliavo, sutiko ir kalbino įvairių profesijų žmones. Pokalbių būta daug ir įdomių, sukaupta gausi medžiaga asmeniniame archyve, rasta laikraščių ar žurnalų puslapiuose, kitų žmonių pasakytos mintys apie žymius žmones. J.Laurinavičiaus darbštumo ir kruopštumo dėka mintys sugulė į asmeninį archyvą, o iš jo keliavo į knygas. Vienos knygos mažesnės apimties, brošiūros, kitos virsta storomis knygomis. Autorius visada norėjo, kad knyga greičiau pasiektų skaitytoją. Nesvarbu, ką skaitytum iš šio autoriaus išleistų knygų, jo kūryba užlieja sielą ir mintis.
Parašęs ir išleidęs per 200 įvairaus žanro leidinių, daug straipsnių laikraščiuose, žurnaluose, recenzijų. Redaguoja būrelio „Vingis“ narių kūrybą, yra puikus pašnekovas ir patarėjas.
Skaitydama „Šyptelėjimus“, patyriau daug linksmų akimirkų, šypsena nedingdavo iki užmiegant...
Linkiu nuoširdžiajam rašytojui stiprios sveikatos ir kūrybinės ugnelės naujoms knygoms.
„Ne visos miniatiūros šmaikščios, bet tai ne mano, o tų žymių žmonių problema: kaip jie pasakė, taip aš užrašiau“ – teigia autorius.
„Lietuvos aido“ skaitytojams siūlau keletą „šyptelėjimų“ ir iliustracijų iš šios knygos.
„Ak, žurnalistai“
„Išsprūdę netyčiukai“
„Politikai“
„Lūžtanti dalba“
„Po kiauru skėčiu“
Puikus gyvenimas
Ruošdamasis sutikti prezidentą Antaną Smetoną, keliaujantį per Kietaviškes, viršaitis liepė valstiečiams apsikuopti kiemus, pakeles.
-Jeigu ponas Prezidentas kurį paklaus, kaip gyvenate, sakykite: „Ačiū, labai gerai, pone prezidente..." - pamokė viršaitis.
Kai važiavo Prezidentas, pakelėse susirinko daug žmonių. A. Smetona sustojo kaimo viduryje ir, susipažinęs su valsčiaus atstovais, priėjo prie vieno valstiečio.
-Na, kaip gyvuoji, ūkininke? - paklausė jis senioką.
-Ačiū, labai gerai, pone prezidente, - susijaudinęs vos ištarė valstietis.
-O kodėl tu su klumpėmis? - nustebo A. Smetona.
-Viršaitis liepė čeverykais apsiauti, bet man jų kaime niekas neturėjo paskolinti, - vapėjo nuraudęs žmogelis.
Kaip jis nebijo?
Kipras Petrauskas, atvažiavęs į Dusmenis, pirmiausia nuėjo į bažnyčios šventorių, kur palaidoti jo tėvai, brolis Mikas Petrauskas. Persižegnojo, pastovėjo susikaupęs.
Tai pamatė iš Dusmenų kilęs Onuškio vidurinės mokyklos komjaunimo organizacijos sekretorius.
-Toks garsus žmogus, o nuėjo į šventorių, žegnojasi! - stebėjosi. - Kaip jis valdžios nebijo!
Vienas iš jo draugų šyptelėjo:
-Nebijotum ir tu, jei talentu prilygtum Kiprui Petrauskui...
Kur tikrasis veidas?
Dr. Regina Norkevičienė buvo komisijoje, kuri vertino abiturientų, kandidatų aukso medaliui gauti, lietuvių kalbos rašomuosius darbus. Kai kurių tų darbų perliukų ji nepamiršo ligi šiol. Štai keletas jų:
„Vincas Mykolaitis-Putinas savo romane „Altorių šešėly" plačiai praskleidė dvasininkų sutanas, kad mes išvydome tikrą jų veidą."
„Tarybiniai kariai, mušdami fašistus, nesitraukė atgal, nes jų užpakalyje buvo spygliuota viela."
„Eduardas Mieželaitis taip aukštai iškėlė paprastą žmogų ant pjedestalo, kad jis tapo nebepasiekiamas."
Dar nežinia
Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius žurnalistų renginyje Kaune (2015 05 09) pasakė:
-Mūsų šventės buvo ir bus. Tik po kokių dvidešimt trisdešimt metų daugelio iš mūsų gali nebūti. Dabartinius senjorus pakeis čia pat susirinkęs mūsų jaunimas.
87-erių metų Petras Žemkauskas replikavo:
-Mes ir po penkiasdešimt metų būsime! Mes liksime su savo ilgamečiais darbais, o štai jaunimui dar teks pakovoti už vietą po žurnalistikos saule... Dar nežinia, ar kas juos čia prisimins...
Su jauna žmona
Lietuvos žurnalistų namuose Vilniuje (2015 06 03) buvo surengtas respublikos nusipelniusio inžinieriaus, buv. „Mokslas ir technika" žurnalo vyr. redaktoriaus Algimanto Valentino Indriūno 90-ųjų gimimo metinių minėjimas. Susirinko apie trisdešimt žurnalistų, daugiausia senjorų.
-Kad sulauktumei tokio amžiaus, reikia turėti jauną žmoną, - savo žodyje pasakė A. V. Indriūnas. - Mano Danutė 17 metų jaunesnė už mane. Labai prižiūri mane...
Po oficialiosios dalies paklausiau Jubiliato:
-Turbūt toji priežiūra daugiausia priklauso nuo mitybos - maisto ruošimo?..
-Taip, - patvirtino Jubiliatas. - Ji man verda ir verda košeles...
-Bet ar neįkyri tos košelės? - pasidomėjau.
-Baisiausiai įkyri, - prisipažino A. V. Indriūnas. - Todėl, kai išeina žmona į miestą, aš prisikertu vytintų dešrų ir puikiai laikausi...
Norėjau įteikti Jubiliatui dovanėlę - savo aforizmų knygą „Brūkštelėjimai". Tačiau, kai jis taip gražiai atsiliepė apie savo žmoną, tai knygą užrašiau jai...
Nesijaučiu klasiku
Per žurnalistų senjorų susibūrimą „Mūsų gairių" leidykloje kažkas išsitarė:
-Nuo seno žinomas liaudies posakis: „Prie ko pritapsi, tuo ir pats tapsi."
Ilgai tylomis sėdėjęs, buvęs ilgametis „Tarybinio mokytojo" žurnalistas, nusipelnęs respublikos mokytojas, kelių knygų apie žymius Lietuvos žmones autorius Julius Norkevičius (g. 1932) palingavo galvą:
-Jau kiek aš bendrauju su mokslo, kultūros, literatūros klasikais, tačiau niekad ir niekaip nepasijuntu klasiku...
Pedantas
Atėjo studentas pas kalbininką Aldoną Pupkį ir tiesiai šviesiai
pasakė:
-Jūs didelis pedantas. Dėl mažiausios kalbos klaidos vejate studentus, nepasirašote įskaitų. Štai ir aš jau aštuntą kartą atėjau pas jus...
A. Pupkis šyptelėjo:
-Atleiskite, bičiuli, ne aštuntą, o devintą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
