VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

01.23. Europos genijus – genialus menas

Aleksadras Šidlauskas

 

1. Nuo Antikos iki Renesanso

Sunku aprėpti veik neaprėpiamus pasaulio meno horizontus, stulbinančius savo formų įvairove, dvasios aprėptimi ir tautų tradicijų įvairumu. Šiuo atveju dera ilgiau pavaikščioti po Europą, po mums prigimtą žemyną, geriausiai pažįstamą kraštą, nesyk matytą ir girdėtą Meną, kaip žmogiškojo talento raišką, reikia ir idealizuoti, ir stengtis įmanomai jį suprasti bent tam, kad mirtingasis žmogus gebėtų save suvokti ir kaip amžinatvę, ir kaip mirtingąją būtybę. Menas iš dalies padeda suvokti įvairiapusį pasaulį, o svarbiausia – menas padeda suvokti žmogų kaip asmenybę ir kūrėją. Kiekviena Europos tauta turėjo ir turi savo istorinę spalvą ir vidinės jausenos atspalvį, kas labiausiai pasireiškia mene, o, plačiau kalbant, kultūroje, kuri yra esminis skiriamasis tautų bruožas. Kas bent kiek vokė kultūros įvairovę, supras, kuo skiriasi italų daina nuo gruzinų dainos, o koks skirtumas yra tarp temperamentingo ispanų flamenko ir nostalgiško norvegų šokio. Europa išaugino šimtus meno genijų, užkrėtė likusį pasaulį savo laisvės ir demokratijos siekiais, humanizmo įžvalgomis, mitologijos siužetais, dvasinio žmogaus gyvenimo pažinimu, filosofijos ištarmėmis ir istorijos pažinimu,. Viduržemio jūra sudarė idealias sąlygas žemdirbystei ir jūrininkystei, kas sąlygojo tinkamą ir pakankamą egzistenciją. Vien graikų mitų pasaulis atskleidė tobulą gamtos ir žmogaus pažinimą, subrandino genialumo pradus, parodė gėrio ir blogio šaknis, paskelbė amžinąjį grožio kodeksą, kuris sėkmingai buvo įgyvendintas literatūroje ir teatre, skulptūroje ir architektūroje. Graikai apvaisino visą Europą unikaliu žmogaus pažinimu.

Romėnai, praktiškesnė ir racionalesnė tauta, mokėsi iš kaimynų graikų, patobulinę teisyną, karybą ir kasdienos papročius. Jiems rūpėjo keliai ir pirtys, Romos ir jos imperijos tvirtybė. Jei graikų filosofai Aristotelis, Platonas ir Sokratas pasiekė didelių protausenos ir išminties aukštumų, romėnų poetai Horacijus, Vergilijus ir Ovidijus išaukštino mitų prasmes. Deja, paprotynas „duonos ir reginių“, Koliziejaus gladiatorių kovos smukdė valią, sąžinę ir moralę, kas ilgainiui atvedė šią imperiją iki pražūties. Pamažu antikos pasaulį nugožė krikščionybės kultai, į užmarštį nuvedė išmintį, protą, poeziją, dailę ir literatūrą. Užėjo gūdus tūkstantmetis, pažymėtos dvasios nuopoliais, tautų kraustymusi, religinių dogmų prioritetais.

Aristotelis

Platonas

Sokratas. Graikų filosofai

Skitai ir normanai, vandalai, mongolai ir germanai sumišo su vietinėmis gentimis, kurios tiktai po šimtmečių ėmė formuotis į savarankiškas valstybes. Įsisiautėjo arabai ir kryžiuočiai, pastarieji paliko žiaurius padarinius ir lietuvių tautai. Viduramžiai nužymėti šimtamečiais karais, kaimynų užkariavimais, valdovų žudynėmis, kultūros stagnacija. Ir tiktai vienuolynai bei pirmieji universitetai saugojo meną, žodį, papročius, globojo mokslą, skatino kūrybinio genijaus atgaivą. Požeminiai dvasios šaltiniai ieškojo išeities, veržėsi viešumon, ugdė laisvamanybę, kritiškai žvelgė į popiežiaus pasaulio iškraipas, kol suskambo humanizmo varpai, kol pažinimo srovės prasiveržė viešumon. Atėjo Renesanso epocha. Keliautojai atranda naujas žemes, mokslas įgavo pilnateisį statusą, nors Bažnyčia vis dar degina tuos, kurie atsisako jos dogmų. Alchemikai suranda naujus cheminius elementus arba jų junginius, bet Vatikano turčiai sukelia žmonėms nepakantą. Tiesa, vienuolijų tekstų perrašinėtojai pamažėle tiesia kelią spausdintai knygai. Naujosios karalystės ir kunigaikštystės susirūpina manufaktūra, amatais, žemdirbyste.

Renesanso lopšys – Florencija, ne pats didžiausias Italijos miestas. Medičių giminė rūpinosi menais ir žmonių talentais, skleidė pažangias humanizmo ir dvasios tobulėjimo idėjas, kurios ilgainiui rado atgarsį, ir kitose valstybėse. Atbunda filosofų mąstymas, imta spausdinti knygas, kilo didžiulis noras pažinti vieniems kitus. Tarytum prasivėrė vartai į šviesą, į tolimus horizontus, į pasaulio, gamtos ir žmogaus pažinimą. Petrarka, Bokačas ir Dantė – grožinio žodžio genijai, o Leonardas da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis ir Ticianas iki šiol nepralenkti, anot dailės istorikų ir kritikų, tapybos ir skulptūros milžinai, pakloję pagrindus tolesnei plėtotei. Taria savo žodį bažnyčios kritikai ir religinių apeigų pertvarkytojos. Liuteris, pradėjęs naują reformacijos epochą. Šiaurės Europos kraštai blaiviau mąstantys, daugiau dirbantys, laisviau prekiaujantys, stato kuklius kulto pastatus, atsisakoma bažnyčių prabangos. Būtina paminėti tris dailės genijus šiaurėnus Diurerį, Rubensą ir Rembrantą, suradusius naujas turinio ir formos samplaikas. Menininkai, užuot garbinę dangiškąją karalystę, akis nukreipia į žemę ir jo žmogų, visų gėrybių kūrėją. Humanizmo kultas, Antikos studijavimas tapo svarbiausiu atskaitos tašku literatūroje, muzikoje ir dailėje. Žmogus turtėja ir dvasiškai, ir materialiai, plėtojasi dvarininkystė, statomos gynybinės pilys, vis dažniau atsiranda kritiškas požiūris į istoriją ir žmogų (Makiavelis, Rablė), mokslo genijai Niutonas, Galilėjus, Levenhukas nustebina pasaulį fizikos, chemijos ir astronomijos atradimais. Laisvėjanti dvasia nežino užkardų, susižavima kelionėmis, tautosaka, buitimi (olandų tapyba). Mažos kunigaikštystės susiformuoja į vieningas valstybes. Netrukus suskambės Bacho, Hendelio, Haydno, Mocarto ir Bethoveno muzika, kurios šedevrai ir šiandien skamba rytais ir vakarais.

2.Nuo mokslo iki daikto

Atgimsta lietuviškasis šešioliktojo amžiaus renesansas, tarsi varpų aidas nuskambėjęs ir bažnyčiose, ir dvaruose, ir fortifikacijoje, ir tarptautiniais ryšiais. Pirmoji M.Mažvydo knyga (1574) Vilniaus Universitetas (1579) paskelbia pasauliui apie didelę baltų valstybę. Kultūra ir jos atgaiva sutampa su didikų Radvilų, Pacų, Sapiegų veikla. Laimimos didžios kovos su tautos pavergėjais. Deja, gynybai teko skirti rimtą dėmesį, nes rusai ir švedai, prancūzai, lenkai ir vokiečiai neleido mūsų tautai pilnutinai išskleisti kūrybos ir dvasios atgaivos sparnus. Istorija Lietuvai buvo nuožmi ir negailestinga, bet Europos genijaus idėjos ir kūrybiniai impulsai skatino baroko plėtrą, klasicizmo stiliaus dvarų, o vėliau ir bažnyčių statybą. Vilniaus gotika pažymėta europietiškumo žyme, o baroko klestėjimas (XVII-XVIII a.) – tai didžioji Rytų Europos architektūros žyma.

Europa pergyvena didingą apšvietos epochą (XVIII a.), kas po pusantro amžiaus tieji vakarietiškieji atgarsiai pažadino ir mūsų tautos kūrybos genijų. Nekomentuojant amžių meno vertės, pirmiausia būtina minti K.Donelaitį ir L.Stuoką-Gucevičių, artilerijos kūrėją K.Semenavičių, poetą K.Sarbievijų, kurio knygos viršelį sukūrė pats Rubensas. Vėliau nuskambės žemaitiško garlėkio kūrėjo K.Griškevičiaus vardas, deja, rusiškojo bedvasiškumo nuslopintas į primirštį. Carizmas naikino visa, kas pažangu, tuo būdu atvedęs savo šalį į Spalio perversmą ir rusų tautos susinaikinimą. Nelaimei, tai tebesitęsia iki šių dienų.

Gėtė ir Herderis žavisi lietuvių liaudies dainomis, o Europos romantikai garbina senąją istoriją ir mitologiją, Adomas Mickevičius – genijus, apdainavęs Lietuvą pačiomis gražiausiomis spalvomis, ką vėliau išdainuos žemaitis Maironis. Nelengvas buvo europėjimo kelias į Lietuvą, kaip dar sunkesnis buvo Lietuvos kelias į Europą. Jau tiesiami geležinkeliai, jau statomi tiltai ir kanalai, sujungiantys upių baseinus, jau plėtojasi prekyba (gintaras, mediena, kailiadirbystė, vaškas, kailiai), jau vis gyvybingiau reiškiasi žydų pirklystė ir amatininkystė.

Deja, XIX a. pradžioje Rusijos caras uždaro Vilniaus Universitetą, tuo tarpu visa Vakarų Europa tarpsta savo aukštosiomis mokyklomis. Vadinasi, reikia lietuviui vykti mokytis svetur. Tai ypač supranta suvalkiečiai. Turtingesni ūkininkai, savo sūnus pašventę tapti ne tiktai kunigais, bet ir inžinieriais, gydytojais, teisininkais. Europoje tobulėja meno stiliai, kuriasi mokslų ir menų akademijos, o Lietuvos valstietis, baudžiavai pasmerktas, kelia sukilimus, tauta išgyvena knygnešystės epochą. Rytprūsiai gaivina mūsų gimtąją lietuvių kalbą. Vokietis filologas A.Šleicheris gilinasi į lietuvių kalbos gramatinę sandarą, o garsusis Neselmanas pavadina aisčių žemes nauju baltų vardu. Kiek Rusija slopino ir naikino mažąsias imperiškai pasigrobtas ir valdomas žemes, tiek prancūzai, danai, švedai ir vokiečiai lietuvių tautoje ieško ir randa genialumo apraiškų (dainos, sutartinės, piliakalniai, M.K.Čiurlionis) tarsi tieji norėjo atsiprašyti už seniau Lietuvai padarytas skriaudas. Europa išgyvena vieną po kito civilizacinį pakilimą. Jos dvasia įsikūnija Balzako, Šilerio, Ibseno literatūros šedevruose, romantikų Šopeno, Listo, Mendelsono, Berliozo, Šumano muzikoje, Delakrua, Mencho, Torvaldseno dailėje. Mokslas spartėja milžiniškais žingsniais, technikos pažangą pasiekia pasaulinį lygį. Dera prisiminti Oginskių indėlį į muziką ir elektros bei telefonizacijos plėtrą. Bet pogrindyje ima aidėti ir žmoniją naikinančios komunistinės Markso, vėliau Lenino idėjos.

Mokslo pažanga sukuria mašiną ir patogų buitinį daiktą, bet tuo pačiu dinamitą, tanką, raketą ir atominę bombą. Karo grėsmė pakimba ir virš Kanto, Šopenhauerio, Ruso, Maceinos Europos. Masinis apsidaiktinimas, absoliuti pinigo valdžia, tam tikras meno nuosmukis (kubizmas, abstrakcionizmas, postmodernizmas) žlugdo buvusias europines pažangos idėjas. O.Špengleris, įžvalgus vokiečių filosofas, paskelbė Europos kultūros saulėlydį regėdamas technologinės civilizacijos iškraipas. O Hitlerio, Musolinio ir Stalino „veikla“ visiškai pasmerkė žmogų kaip genialų meno ir mokslo kūrėją. Tam tikri pragiedruliai neleido visiškai iškrypti iš pažangos kelio (F. Dostojevskis, S.Šalkauskis, A. Solženycinas, A.Šliogeris, H.Hesė, J.Basanavičius, D.Sacharovas, V.Landsbergis). tų žmonijos idealistų, ateities pranašų galima būtų suminėti žymiai daugiau.

Šiandieninė Europos civilizacija, technizuodama ir modernizuodama gyvenimą, manding iškreipia dorovines vertybes, žmogų paverčia pinigo ir daikto vergu, masinis popsinės kultūros kūrėju ir vartotoju, serialų ir trilerių adoruotoju, globalizacijos idėjų įkaitu. Nepaisant viso šito, grėsmę kelia pasaulio religijų priešprieša ir neapykanta vienos kitai, didžiulis atskirties didėjimas tarp turtingųjų ir vargšų, nepaprastai spartus  gyventojų dauginimasis, gamtinių žaliavų išsekimas, oro, žemės ir vandens užteršimas. Putinizmas ir trampizmas taip pat kol kas neskatina jokios pasaulio atsinaujos. Pažangios europinės idėjos paskęsta biznierių ir bankų piniginėse. Taip ir norisi viešai paklausti: genialioji Europa, kurgi tu eini, kurgi išblėso tavo idealai, kurgi toji pažangi istorinė patirtis. Pagaliau kurgi popiežiaus Jono Pauliaus Antrojo dorovės siekiai ir jo atviroji ištarmė vardan gyvenimo didžiojo, grožio, gėrio ir tiesos vardan. 

Atgal