Kultūra
01.24.Žurnalistai - Lietuvos nacionalinio muziejaus svečiai
Loreta Nikolenkienė,
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
Birutės Kulnytės ekskursija
Lietuvos žurnalistų sąjunga mielai priėmė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorės B.Kulnytės kvietimą apsilankyti muziejuje, susipažinti su jo veikla ir esamomis problemomis.
Lietuvos nacionalinis muziejus
Kvietimu pasinaudojusi didelė Lietuvos žurnalistų sąjungos narių grupė, vadovaujama LŽS Tarybos ir Valdybos nario, Senjorų klubo pirmininko Ipolito Skridlos, turėjo galimybę geriau susipažinti su šia iškilia Lietuvos kultūros įstaiga.
B.Kulnytė dabar žinoma muziejininkė, kultūros istorikė, 1973 m. Vilniaus universitete baigusi istorijos studijas, iš karto pradėjo dirbti šiame muziejuje, jam praktiškai paskyrė visą gyvenimą, dirbo eiline bendradarbe, buvo kelių skyrių vedėja, nuo 1992 m. - muziejaus direktorė. Jos iniciatyva buvo suformuotas dabartinis Lietuvos nacionalinis muziejus.
Muziejininkė, kultūros istorikė Birutė Kulnytė
Todėl ir jos pasakojimas apie muziejų buvo informatyvus ir įtaigus, juolab, kad direktorė laiko žurnalistams nepagailėjo, nuosekliai vedė mus nuo vieno eksponato prie kito, atskleisdama ne tik šių eksponatų atsiradimo istorijas, jų reikšmę, bet tuo pačiu atskleisdama ir ilgą bei sudėtingą muziejaus istoriją.
Žurnalistai buvo supažindinti su muziejaus ekspozicija
Muziejaus istorija
Lietuvos nacionalinio muziejaus ištakos – aktyvaus XIX a. Lietuvos kultūrinio gyvenimo organizatoriaus, krašto praeities tyrėjo ir puoselėtojo Eustachijaus Tiškevičiaus (1814–1873) rūpesčiu ir sukauptų rinkinių pagrindu įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Vilniaus senienų muziejus. Jis visuomenės lankymui duris atvėrė 1856 metais.
Muziejaus veiklą, deja, nutraukė rusifikacinė politika, beatodairiškai vykdoma po 1863–1864 m. sukilimo. 1865 m. Vilniaus senienų muziejus buvo reorganizuotas ir suvalstybintas, didžioji jo rinkinių dalis buvo išvežta į Rumiancevo muziejų Maskvoje.
Iš paliktų rinkinių prie įkurtos Vilniaus viešosios bibliotekos buvo suformuotas naujas, vadinamasis rusiškasis Senienų muziejus. 1915 m. buvo suduotas dar vienas smūgis - artėjant Pirmojo pasaulinio karo frontui, reikšmingesnė Senienų muziejaus rinkinių dalis buvo išvežta į Rusiją.
1918–1919 m. vienas iš nacionalinio išsivadavimo vadovų dr. Jonas Basanavičius Senienų muziejaus prie Vilniaus viešosios bibliotekos ir Lietuvių mokslo draugijos rinkinių pagrindu ėmėsi kurti Istorijos ir etnografijos muziejų, tačiau Lenkijai okupavus Vilnių šis darbas nutrūko. 1920–1939 m. rinkiniai buvo saugomi Vilniaus Stepono Batoro universitete, kur ilgainiui įkurti Etnografijos, Archeologijos ir Gamtos muziejai.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Vilniuje veikusių muziejų rinkiniai buvo nacionalizuoti ir perduoti Lietuvos TSR mokslų akademijai. 1952 m. buvo įsteigtas Istorijos ir etnografijos muziejus. Šis muziejus 1992 m. buvo pavadintas Lietuvos nacionaliniu muziejumi.
Dabar muziejaus misija: išsaugoti Lietuvos istorinį paveldą, siekiant užtikrinti nacionalinės kultūros tapatumą.
Įdomi muziejaus leidyba
Lietuvos nacionalinis muziejus turi senas leidybos tradicijas. Pirmasis rinkinių katalogas, išleistas 1858 metais, dabar jau – bibliografinė retenybė.
Buvo smalsu sustoti ir prie dabar muziejaus leidžiamų knygų, albumų, kitų leidinių. B.Kulnytė įdomiai pasakojo ir apie parengtą Lietuvos nacionalinio muziejaus leidybinę programą. Didžioji ir pati svarbiausia nūdienos muziejaus leidybinio darbo dalis – tai mokslinės ir informacinės medžiagos apie kaupiamus rinkinius publikavimas, parodų katalogų rengimas, mokslinės tyrimo medžiagos spausdinimas tęstiniuose muziejaus leidiniuose „Lietuvos nacionalinio muziejaus biblioteka“ ir „Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvo“.
Pradėta „Lietuvos fotografijos istorijos“ serija, kurioje publikuojami Lietuvos fotografijos tyrinėjimai ir šaltiniai. Konservavimo ir restauravimo problemoms skirtas tęstinis leidinys „Restauravimo metodika“, kuriame specialistai ras vertingos informacijos apie įvairaus pobūdžio muziejinių eksponatų restauravimo bei konservavimo metodus ir restauratorių patirtį šioje srityje.
B.Kulnytė ir pati aktyviai dalyvauja muziejaus leidyboje. Ji yra leidinio „Lietuvos istorijos paminklai Istorijos ir etnografijos muziejuje“ (1990), tęstinių leidinių „Muziejus“, „Etnografija“ (nuo 2001), leidinių serijos „Lituanistika užsienio šalių saugyklose“ (nuo 2006) sudarytoja. Su bendraautoriais parengė leidinius: „Lietuva žemėlapiuose” (2002, 2011), „Jonas Basanavičius” (2003, 2009), „Lietuviškos spaudos draudimas 1864–1904 metais” (2004), „1863-1864 m. sukilimas” (2013), kitus.
Gedimino kalno problemos
Muziejaus kieme, Gedimino kalno papėdėje dabar išdidžiai stovi Vytautas Didysis. Žurnalistų ilgai kviesti nereikėjo, visi sustojome prie paminklo didžiam Lietuvos valdovui, nusifotografavome atminčiai. Tačiau pakilią nuotaiką gesino vaizdas, atsiveriantis už paminklo: Gedimino kalno šlaitas apgriuvęs, vyksta atstatymo darbai.
Susitikime dalyvavo gausus būrys žurnalistų
Muziejaus kieme prie Vytauto Didžiojo paminklo
„Pirmiausia, labai keista, kad dalis visuomenės dėl nuošliaužų kaltina tik iškirstus medžius. Ir toks paleistas mitas sėkmingai sklando. Teisybę pasakius, pirmas medžius ant šio kalno iškirto kunigaikštis Gediminas, kai nusprendė čia statyti pilį“, – sakė B.Kulnytė. - Gynybinę paskirtį turintys piliakalniai niekada nebuvo apauginami medžiais – kad priešą geriau matytum, kad gintis būtų patogiau.
Pasak B.Kulnytės, pradėjus statyti Valdovų rūmus, iš Bernardinų sodo vandenvietės šioje teritorijoje penkiais metrais buvo pažemintas požeminio vandens lygis, nes reikėjo iškasti rūsius.
„Tai turėjo įtakos ir kalno gruntų nusėdimui, – teigė ji. – Tai atsilieps ir Katedrai, kurios sienos jau skilinėja. Kažkodėl dabar pamirštama, kad viskas čia stovi ant pelkės“.
AŠAROJANTIS KALNAS
Ipolitas SKRIDLA
Didingai stovėjęs,
Žaismingai žaliavęs,
Galybę ir šlovę menąs,
Šiandien, lyg keleivis,
Pavargęs, paniuręs,
Suplyšusiais rūbais
Besidangstąs.
Nuo amžių pražilę,
Šlaitai ašaroja.
Kas gyvastį kalnui įpūs,
Kas jo didingumą
Išsaugos,
Kas ašarų raudą pajus.
O kalne laikų Gedimino,
Išlik simboliu mūsų
Tautos,
Tegul tavo vardą
Garbingą
Lietuviai per amžius
Kartos.
Gedimino kalnui reikia specialistų pagalbos
Kai žmonės nežino istorijos, jie nesupranta, kodėl dabar kas nors įvyksta. Šioje vietoje seniau buvo tik medinis užstatymas. Jis pelkėtai vietai tiko. Ir Katedra, ir Šv. Onos bažnyčia statytos ant medinių polių. Kol tie poliai stovi pelkėje, kol jie įmirkę, viskas gerai, medis kietas lyg akmuo. Tačiau, kaip aiškino B.Kulnytė, pažeminus vandens lygį, durpės ima džiūti, įdumba, smenga gruntas, o išdžiūvęs medis trupa.
Viešnagės pabaigoje įvyko Birutės Kulnytės spaudos konferencija. Nuotraukos Povilo Šimkavičiaus
Palikome mus svetingai priėmusį muziejų su optimistine gaida – norisi tikėti, kad dabar, jau XXI amžiuje, atsiras realiai mąstančių valdininkų ir mokslininkų, kurie sėkmingai išspręs ne tik Gedimino kalno problemą.
B.Kulnytės iniciatyva surengtoje spaudos konferencijoje žurnalistai turėjo daug klausimų, kuriems atsakymų dar teks paieškoti.
Atgal
.jpg)
