Kultūra
01.30. Skvarbus rašytojų žodis
Aleksandras Šidlauskas
1.Iš kasdienybės į literatūrą
Grožinė literatūra – tai pasaulio genijaus kūrybinis vaisius, duotas ir įkvėptas pačios gamtos. Literatūra – tai žodžio menas, tai metaforinė pasaulio suvoktis, žmogaus jausenos ir protausenos produktas. Nuo ankstyvųjų žmonijos amžių žodis iškart tapo bendravimo ir susikalbėjimo būdu, naująja mąstymo raiška. Šumeruose suskambo poetinis posmas, akaduose radosi pasakojimas. Visa tai buvo užrašyta dantiraštinėse molio plytelėse. Laikas skubino žmogaus tapsmą, o žodis, literatūriškai įteisintus, suspindo naujomis spalvomis. Imta tiesiog istoriškai šuoliuoti. Indų ir graikų mitai – tai tobulas praamžiškas pasakojimas, o lietuviškoji „Eglė – žalčių karalienė“ – tai mūsų tautos gyvenimo ir būties atspindys, talentingai, išsakytas ir perpasakotas, atskleidęs žmogaus ir gamtos būvį, gimties, būties ir mirties amžinąjį dėsningumą. Pamažėle tarpo mūsų gimtasis žodis, įamžintas dainose ir pasakose, legendose ir padavimuose. Amžiai keitė amžius, karžygiai parodė savo ryžtą, šimtmečius kovodami su grobikais ir užkariautojais, kol pasirodė nedidelė knygelė – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Svarbu – pradžia.
Martyno Mažvydo „Katekizmas“
Kai žodį tarė Kristijonas Donelaitis, prasidėjo didysis veržimasis į literatūrą, tąją tikrąją istorijos ir dvasios paslaptį, kuri iki šių dienų kiekvienam skaitytojui sukelia nuostabą ir atgaivą, gėrio ir grožio kilnumą, skaitymo malonumą, savo žemės ir savęs pažinimą.
Kristijonas Donelaitis. Dail. Petras Stauskas. 1960 m.
Netrukus kalbės S.Daukantas ir A.Baranauskas, o Maironis taps gimtosios poezijos simboliu ir atskaitos tašku ateinančioms kartoms. Ir taip nuo liaudies dainos ir padavimo, tosios moteriškojo ir vyriškojo prado sanglaudos, iki didžiųjų XX amžiaus talentų – V.Mykolaičio-Putino, V.Krėvės, S.Neries iki moderniosios epochos kūrėjų – S.Gedos, R. Granausko, Br.Radzevičiaus.
Kiekvienas rašytojas – savas ir savitas grožio pasaulis, įprasminantis laiką ir istoriją, dienų tėkmę ir asmeniškas jausmines pajautas. Jei rašytojo pasaulį skaitytojas suvokia pilnavertiškai, toks kūrėjas tampa dvasios vedliu. Pakanka paminėti V.Kudirką, J.Tumą-Vaižgantą, B.Brazdžionį, Just. Marcinkevičių. Nuo mokyklinio suolo, nuo studentiškos auditorijos literatūra daugeliui tampa kasdienybės šviesuliu, pažinimo aistra ir pasididžiavimu tautos genijumi. (Panašiai, suprantama, galima būtų kalbėti ir apie muziką, dailę, teatrą, šokį.) Rašytojas – didysis žodžio magas, gimtosios kalbos puoselėtojas, mokovas ir žinovas. Kuo jo kalba vaizdingesnė, tuo ji įtaigesnė, skaitytojui sukeliantis įvairias asociacijas, savus prisiminimus Neveltui yra sakoma: „Kai aš skaitau romaną, aš jame tarsi regiu savo gyvenimą“. Plačiau mąstant, kiekvienas romanas – tai rašytojo gyvenimo (vaizduotės, pasaulio pažinimo, istorinės patirties) vaisius. „Padariau atradimą, kokį kiekvienas rašytojas anksčiau ar vėliau padaro, - kaip svarbu kūryboje būti visiškai atviram ir nuoširdžiam, kaip svarbu atsiremti į savo gyvenimiškąją patirtį, pajausti savąjį „aš“, su visu širdies džiaugsmu ir skausmu pasinerti į kitą gyvenimą“. Tai Vytauto Bubnio prisipažinimas. Romualdas Granauskas žvelgia nuo kito, aukštesniojo Žemaitijos kalno... „Tačiau vaikiška savo siela netyčia prisiliečiau prie kažko karšto kaip ugnis, šalto kaip ledas, matomo nesuvokiamo, bet ir nepamirštamo“.
Prozininkas ar poetas į pasaulį žvelgia skvarbiau ir intensyviau, jis mato ir girdi jautriau, pastebi tokias tikrovės detales, kurias retas skaitytojas iškart paregi. Dera prisiminti ir kritikų išmintį: „Kokia kalba, toks ir rašytojas“. Gaila konstatuoti, kad šiųdienių rašytojų kalba prarado tarmės kvapsnį, prigimtosios šnekos žavesį, tėvų pasaulio jausenos spalvas. Rašoma daug, bet kalbama nuobodžiai, prėskai ar žemažiūriškai.
Tegul pakalba žemaitis Raimondas Kašauskas: „Taigi knyga, spausdintas žodis man, kaip ir ne vienam mano kartos humanitarinių polinkių žmogui, turėjo ir tebeturi paslaptingos, beveik magiškos galvos“. Poetas ir skulptorius Vytautas Mačiuika atvirai prisipažįsta: „Ne visada pavyksta iš milžiniško žodžių lobyno atrinkti kaip tik tą žodį, kuris skambėtų kaip varpas saulėlydy, nuaidėtų kaip šūvis gimtinės laukų tyloje“. Ir R.Kašauskas, ir V.Mačiuika kupini romantinės dvasios. Tasis romantiškumas gema iš patriarchalinės tradicijos, kai pasaulis buvo regimas pakylėtai, nekasdieniškai, suidealintai. Šiandien, tiesą tariant, kalbama grubiau, vienatoniškiau, kur šviesa ir šešėlis susiveda nykios kasdienybės apsuptyje, o būtiškasis gyvenimas paskęsta buityje, tarsi granito luitas, skirtas skulptūrai įmestas į raisto pliurzą.“ Danielius Mušinskas, žinomas novelistas, paliudija: „Ir kalbėti, ir mąstyti ir jausti išmokau iš savo tėvų. Ir gyventi išmokau iš jų – kantriai, atkakliai. Gyvenimo ir mirties artybė man buvo pagrindinis veiksnys, pažadinęs budėti ir rašyti“.
Dažno rašytojo vaizduotė ir skvarbus žvilgsnis į tikrovę parodo jo talento plotį ir atkaklumą šiek tiek nutolti nuo realybės slenksčio tam, kad į gyvenimą būtų pažvelgta savarankiau, paslaptingiau ir nekasdieniškiau. Matyti geba visi, bet tiktai menininkas sugeba pastebėti nepastebima, pažinti nepažinta ir atskleisti dar neatskleista. Tai svarbiausia meninių ieškojimų išklotinė. „Svarbu nuoširdžiai džiaugtis mūsų sėkmėmis, dorais darbais, neprarandant savarankiškumo ir mokėjimo vyriškai pakelti negandas, atsitiesti po „paklydimų“ – tai Algimanto Zurbos, jaunimo rašytojo, asmeninė kasdienybės siekiamybė tiek gyvenime, tiek kūryboje. Siekis rašyti tiesą apie pasaulį ir žmogų išskiria rašytojus iš kitų žmonių. Siekis neprarasti savasties parodo talentingo kūrėjo vidines sąžinės paskatas.
2.Prie rašomojo stalo
Rašytojo vidiniame pasaulyje visuomet slypi daug paslapčių. Toji prigimties būtinybė leidžia kūrėjui į tikrovę pažvelgti savičiau, giliau ir intymiau. Netgi vien dėl šitos priežasties rašytojų kūryba taip domisi įdėmus skaitytojas, norėdamas ir pats save giliau pažinti. „Kūryboje nieko nėra lengvo, jeigu į ją žiūrėsime menininko, o ne spekulianto akimis. Ypač tai pabrėžtina kalbant apie romano darbą, kurio sėkmei užtikrinti, be talento bei literatūrinio fanatizmo reikia dar atkaklumo ir ištvermės“, atvirai paliudija Jonas Avyžius, vienas talentingiausių lietuvių rašytojų. Ir grožinio žodžio kūrėjas pasirenka savo pamėgtą tikrovės akiratį, ir pati tikrovė dažnąsyk pasiūlo rašytojui atkreipti į tai pagaulingą dėmesį.
„Rašytojas turi išsaugoti dvasinę autonomiją ir vadovautis savo protu stengdamasis kuo giliau suvokti jį supantį pasaulį. Žmogaus būtis nulemta nepaneigiamo laikinumo, man atrodo dramatiška jau pačia savo esme. Tačiau džiaugiuosi, kad vis dėlto jokiems literatūros ir meno prievaizdams nepavyko manęs sužlugdyti ir priversti kalbėti ne savo balsu“ – tai gausių apsakymų ir apysakų autoriaus Romualdo Lankausko gyvenimiškosios patirties ir išminties žodžiai. Deja, ne dažnas rašytojas gebėjo išlikti savimi, nepaklusęs bolševikinės nomenklatūros nuostatoms ir postulatams. Tokiais tautiškumo ir dvasingumo galiūnais mūsuose tapo J.Juškaitis, J.Avyžius, J.Mikelinskas, S.Geda, R.Lankauskas, T.Venclova. Pažinti tikrovę vienas dalykas, bet visai kitas reikalas mokėti tai pasakyti. Nepaprastu žodingumu pasižymi K.Sajos kūryba. Jo žodžiais tariant, „Mane verčia ieškoti kitokių kontaktų su skaitytojais, nes jiems taip pat skausmingai rūpi mūsų motina Gamta, Pasaulis“. Giliau ir prasmingiau savo kūrybą įasmenina tie rašytojai, kurie iš gimtojo kaimo atsinešė savo tarmę, kurie išmoko kalbėti tėvų šneka, tuo praturtindami gimtąją literatūrą, suvokdami svarbiausią grožinio teksto šerdį – kalbą, nes ji tampa vaizdingiausia savo ir savito kalbėjimo stiliaus raiška. Nepamirštini šia plotme lietuvių literatūros klasikai Vaižgantas ir Žemaitė, V. Krėvė ir A.Vaičiulaitis.
Laikas kinta, kaip pastoviai kinta gyvenimo sąlygos, mąstymo lygmuo, socialinė aplinka, požiūris į literatūrą. Ne kiekvieni metai pagimdo ir subrandina talentus. Prigimtis – tai viena, o pastovus darbas (ypač romanistui) yra brandaus menininko kasdienybė. „Ir vis dėlto, padėjęs ranką ant širdies, galiu prisipažinti, jog visą tą laiką iki šių dienų mane lydi anas prieškarinio miestelio vaizdas tarsi sudėtinė mano sielos dalis, tarsi nepakartojama neatšaukiamu balsu melodija“, vaizdžiai pasakoja prigimtosios etninės kultūros žinovas ir puoselėtojas aukštaitis Pranas Trainys. Didesnį populiarumą susilaukia tie rašytojai, kurie įvairiapusiškai pažįsta gamtą ir žmogų, reiškinį ir daiktą, kurių kalba yra patraukli, pasakojimas įtaigus, o pilietinė drąsa parodo atvirą sąžinės nervą ir didį norą kalbėti savaimingai. Rašytojas B.Radzevičius, dramatiškos lemties menininkas, sukūręs vieną brandžiausių romanų lietuvių literatūroje „Priešaušrio vieškeliai“, išgyvenęs tiktai keturiasdešimtmetį, giliai psichologiškai pažvelgė į jauno žmogaus tapsmą. Jo filosofinė įžvalga verta visuotinesnio dėmesio: „Moralinio arba vidinio tobulėjimo poreikis many visuomet buvo labai stiprus, manau, kad jį paveldėjau iš motinos, gana stropios, tylios, dalykiškos, atsidavusios šeimai moteriškės. Menas turi visom išgalėm ir kiek įmanoma įtikinamiau žadinti šviesiausius, palaikančius ir stiprinančius žmogų prigimties klodus“. Manau, dažnas talentingas rašytojas galėtų pasirašyti po šiais B.Radzevičiaus žodžiais.
Vieni rašytojai labiau mėgsta praeito gyvenimo įvykius (P.Dirgėla, P.Treinys, V.Bubnys), kitų gi dėmesys nukrypsta į šiandienio gyvenimo peripetijos. „Kai šiandien bandai perkelti į kūrybą, tai, kas buvo matyta, patirta ir jausta, svarbu yra atkakliai grumtis su pagundomis suprastinti, suprimityvinti, bet stengtis suprasti žmogų jo praeities ir dabarties situacijos fokuse“, samprotauja žemaitis Juozas Aputis. Kitas jo kolega, kraštietis Jurgis Buitkus, prozoje palikęs, deja, ne itin ryškų pėdsaką, mąsto, kad „Talentas, pašaukimas ir yra ne kas kita, kaip turėjimas žmogui ką pasakyti“.
Vienas iš talentingesnių lietuvių prozos meistrų Jonas Mikelinskas, pastabus psichologas, istorijos žinovas, skvarbaus publicistinio žodžio meistras, nekart kalbėjo apie talento svarbą ir absoliutų gyvenimo pažinimą. „Rašytojas tol gyvas, kūrybingas, talentingas ir laimingas, kol jis sugeba stebėti, stebėtis ir pasimokyti. Kol kas savo darbe stengiuosi vadovautis taisykle, kad ant žemės ir po žeme nėra ir nebuvo tokio kvailio, iš kurio negalėtum pasimokyti.“ Šis prozininkas tarsi ironizuoja, simboliškai kalba apie savo patirtį. Garsi novelės meistrė Bitė Vilimaitė, pastabi aplinkos studijuotoja, prisipažįsta: „Taip, reikia būtinai padėkoti tiems, šalia kurių buvau gyvenime, kurie tau buvo geri ar blogi, tave kankino ar mylėjo.
Šios pacituotos rašytojų minty, išrašytos iš jų autobiografijų, vienaip ar kitaip, siauriau ar plačiau parodo įvairias jų talento briaunas, požiūrį į gyvenimą ir į kūrybą, jų santykį su tikrove, žmogaus ir visuomenės pažinimą. Kūryba – tai nepamainoma paskata bendrauti su žmonėmis ir kūrinio veikėjais, kurie nemaža dalimi atskleidžia paties rašytojo gyvenseną ir jauseną. Kuo rašytojas giliau ir subtiliau pažįsta pasaulį, savyje ir save šiame pasaulyje, tuo, kaip gerai žinoma, skaitytojas labiau pamėgsta rašytojo kūrybą. Vien dėl to verta gyventi.
Atgal
.jpg)
