VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

02.03. Neabejingas gyvenimo pokyčiams

Julius Norkevičius

 

Pasižvalgymas po Lietuvos švietimo istorijos muziejų paskatino pavartyti senus užrašus, panaršyti po atminties kompiuterį. Ir pirmiausia prisiminti ilgametį pedagoginės spaudos bendradarbį Vytautą Gladutį, ne vieną dešimtmetį plušėjusį ir mokykloje.

Šis garbus, darbštus pedagogas, negailėjęs nei laiko, nei jėgų mūsų švietimui, prieš metus atgulė amžinam poilsiui šalia mylimos žmonos pedagogės Genovaitės Kairėnų pušų pavėsyje. Duktė Vilija Janušauskienė, Vilniaus edukologijos universiteto dėstytoja, šios liūdnos sukakties proga sukvietė į Kauną savo tėvelių gimines, buvusius bendradarbius, bičiulius.

Simboliška: prisiminimų popietė apie Vytautą Gladutį prasidėjo Lietuvos švietimo istorijos muziejuje apžvalgine ekskursija. Ją apgalvotai vedė muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Gabija Mackevičiūtė. Pažintis su šalies švietimo istorija baigėsi prie pedagoginės spaudos stendo. Čia keli „Tėvynės šviesos“ numeriai priminė apie švietimiečių dalyvavimą Dainuojančioje revoliucijoje, svarbius šio vyksmo renginius, susitikimus su buvusios sąjungos valdžios galiūnais. Glaustas ekskursijos laikas neleido bent pačiais bendriausiais bruožais apžvelgti, koks Vytauto Gladučio indėlis šalies švietimui, Lietuvos nepriklausomybei atkurti. O šito jis tikrai vertas!Tai patvirtins ir mintys, kurias pažadino ekskursija, ypač ekspozicijos stendai su „Tėvynės šviesos“ numeriais.

Trisdešimt šešerius metus mūsų šalies pedagogus lankė laikraštis „Tarybinis mokytojas“. Jis, skaitytojų nuomone, nebuvo pernelyg raudonas. Pagal galimybes skelbė objektyvią Lietuvos švietimo istoriją, rašė apie ją kūrusius mokytojus, edukologijos mokslininkus, jų reikšmingus darbus, spausdino pažangias jų rekomendacijas mokymo procesui gerinti. Žinoma, atidavė duoklę ir tuometės ideologijos reikalavimams. Bet šios tematikos publikacijos nebuvo vyraujančios. Šitai paliudija ir redakcijos struktūra: vadovavimo švietimui, mokymo reikalais rūpinosi keturi darbuotojai. Auklėjimo skyriuje dirbo tik du žmonės. Tokiam redakcijos kūrybinių jėgų paskirstymui įtakos turėjo Vytauto Gladučio patriotinės nuostatos, sukaupta pedagoginio darbo patirtis. Prieš ateidamas į redakciją, mokė lietuvių kalbos ir literatūros, kurį laiką vadovavo Kaišiadorių vidurinei mokyklai. Pakeitęs darbovietę, sėdo į laikraščio Mokyklų skyriaus vedėjo kėdę. Tapęs redaktoriaus pavaduotoju, ir toliau globojo redakcijos padalinį, kuriame dirbo.

Sąjūdžio priešaušry Vytauto Gladučio iniciatyva laikraštis pradėjo diskusiją „Pastatykime paminklą mokytojui, liaudies švietėjui“. Jo dalyviai tarp eilučių išsakė ir gana drąsių minčių, pasiūlymų. Greit pedagoginės spaudos puslapiuose pasirodė ir nedrąsūs mokytojų tremtinių prisiminimai. Pamažu, patyliukais jų daugėjo. Jų susikaupė tiek, kad, atkūrus nepriklausomybę, redaktoriaus pavaduotojas su bendradarbiais, tremtį patyrusių pedagogų prisiminimus suguldė į dvi knygas „Ešelonai į Rytus“.

„Tėvynės šviesos“ teminio numerio, skirto Lietuvos mokyklos šešių šimtų metų sukakčiai pirmasis puslapis

Po Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo Vasario 16-osos išvakarėse Kaune šiai datai paminėti surengta konferencija–minėjimas. Jos dalyviai priėmė deklaraciją (p gal memorandumą), kurioje pirmą kartą atviru tekstu išsakytas Sąjūdžio, kartu ir tautos ryžtingas siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Šį dokumentą išspausdino „Tarybinio mokytojo“ redakcija. Buvo praėjusios kelios dienos. Tačiau nė vienas respublikinis laikraštis nespausdino šio reikšmingo Sąjūdžio pareiškimo. Pedagoginės spaudos darbuotojai diskutavo: spausdinti ar ne. Vieningos nuomonės neprieita. Užsitęsusią diskusiją ryžtingai užbaigė redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Gladutis, kuris tomis dienomis vadovavo redakcijai.

Penkiasdešimtojo gimtadienio proga (1979 m.) Vytautas Gladutis ir jo žmona Genovaitė (iš kairės trečia ir ketvirtas) su bendradarbiais

Reikšmingą Sąjūdžio deklaraciją „Tarybinis mokytojas“ išspausdino pirmame puslapyje. Tai įvyko gerokai anksčiau, nei priimtas Kovo 11-osios aktas. Paminėta pedagoginės spaudos publikacija neliko ir tuometinės aukščiausios valdžios nepastebėta. Kai laikraštis  atsidūrė ant respublikos vadovų darbo stalo, redakcijos vadovus kvietė pokalbiui partijos centro komiteto vyriausias ideologas. Jo kategoriškus, nevisai pagarbiai sakomus pabarimus, pamokymus, gąsdinimus išklausė Vytautas Gladutis. Į redakciją jis grįžo labai susijaudinęs. Artimiausių, patikimų bičiulių raminamas pasakė: „Nemalonu buvo klausytis nepelnyto barimo. Susilaikiau ir nešokau į akis, nesiteisinau, bet nesigailiu ką redakcija padarė. Pasielgėme teisingai, atspausdinę dokumentą apie tautos ryžtą atkurti nepriklausomybę“.

Po metų, o gal ir vėliau paminėto įvykio atspindžiai vėl priminė save, sujaudino dorą, sąžiningą Vytautą Gladutį. Negaliu pasakyti, kada ir kokia proga, bet atrodo Sąjūdžio sukakties proga, Vytautas Landsbergis spaudoje, o gal ir iš tribūnos prisiminė: tik vienintelis laikraštukas su niekingu pavadinimu „Tarybinis mokytojas“ paskelbė deklaraciją, kurioje išsakytas tvirtas Sąjūdžio, kartu ir tautos siekis atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jį labiausiai įžeidė profesoriaus užgaulus pasakymas: laikraštukas su niekingu pavadinimu. Nepagarbus profesoriaus pedagoginės spaudos įvertinimas nemaloniai nuteikė laikraščio darbuotojus. Ypač ši žinia įžeidė redaktoriaus pavaduotoją Vytautą Gladutį. Jį ilgai jaudino ši replika. Kalbėdamasis su buvusiais bendradarbiais, klausė jų, ir pats ieškojo atsakymo, kodėl gerb. Vytautas Landsbergis taip suniekino mokytojų laikraštį. Reikia sutikti: leidinio pavadinimas oficialus, šaltas. Tais laikais kitokio Švietimo ministerija ir negalėjo pasiūlyti. Tačiau laikraščio turinys nėra pernelyg tarybinis Tai pripažino skaitytojai, net mokytojai tremtiniai. Kai buvo taip niekingai laikraštis įvertintas, jis jau vadinosi „Tėvynės šviesa“. Kodėl apie tai nutylėta?

Vytautas Gladutis nusipelno gero žodžio, pagarbos ne vien dėl paminėto Lietuvai svarbaus dokumento paskelbimo. Muziejus eksponuoja kelis „Tėvynės šviesos“ (pasikeitusio „Tarybinio mokytojo“) numerius. Redaktoriaus pavaduotojas pirmasis pajuto bręstančius gyvenimo pokyčius, laikmečio šauksmą, kuris ragino keisti pedagoginio laikraščio pavadinimą. Apie tai jis pasišnekėjo su patikimais, labiausiai suprantančiais ir jam pritariančiais bendradarbiais. Sulaukęs pritarimo, pasiūlė redakcijos kolegijai padiskutuoti leidinio pavadinimo klausimu. Vėliau apie tai kalbėta bendrame darbuotojų susirinkime, pasiūlyta keliolika galimų pavadinimų. Išklausyta ir skaitytojų nuomonė. Taip kartu rinktas tinkamiausias pavadinimas iš dešimties ar penkiolikos siūlomų.

Mėnesį, o gal ir ilgiau užsitęsė paruošiamasis darbas, kol apsispręsta pedagogų laikraštį „pakrikštyti“ „Tėvynės šviesa“. Skaitytojas leidinį nauju pavadinimu gavo 1981 m. balandžio 12 d. Redakcija sulaukė nemažai teigiamų atsiliepimų. Kaip sakoma, dienomis didėjo jo populiarumas.

Kurį laiką „Tėvynės šviesa“ buvo spausdinama dideliu formatu, nesikeitė ir periodiškumas. Greitai formatas sumažintas perpus ir tapo savaitinis. Kas mėnesį skaitytojus pasiekė keturi numeriai, bet bent porą kartų teko leisti penkis laikraščio numerius. Redaktoriaus pavaduotojas siūlė: papildomą mėnesio numerį rengia kuris nors redakcijos skyrius ar grupė panorusių išbandyti savo kūrybiškumą. Pirmieji šią naujovę išbandė Mokyklų skyrius. Jis parengė laikraščio teminį numerį „Lietuvos mokyklai – 600“. Tais metais šalies švietimas šventė šią didžią sukaktį.

Tokias mintis sukėlė muziejaus ekspozicijos vienas trečio aukšto stendas.

 

Atgal