Kultūra
02.03. Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ sambūris – 2018 m.
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Kas metai paskutinį sausio šeštadienį į Vilniaus dailės akademiją iš visos Lietuvos suguža Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ nariai. Šių 2018 metų susibūrimas jau 29-as. Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas nuo 1995-ųjų metų – Vilniaus dailės akademijos prorektorius profesorius Arvydas Šaltenis, klubo „Indraja“ viceprezidentė Gražina Kadžytė, klubo kanclerė – Rita Aleksandravičiūtė.
Šių metų šventinį susibūrimą moderavo Gražina Kadžytė ir prof. Arvydas Šaltenis. Renginys nuo ankstesniųjų skyrėsi muzikos gausa ir įvairove.
Kraštiečių klubo susibūrimą pagal jau susiklosčiusią tradiciją pradėjo „Indrajos“ choras (vadovė ir akompaniatorė Daina Abariūtė-Lazauskienė) daina „Tėviškė“ (muzika Liongino Abariaus, žodžiai Reginos Katinaitės-Lumpickienės), dirigavo Lionginas Abarius.
Pagerbti mirusieji,pasveikinti sukaktuvininkai
G. Kadžytė supažindino su šventinio renginio eiga, pirmąją dalį pavadindama „apeigine“. Pirmiausia prisiminti išėjusieji į Amžinybę. Moderatorė atkreipė dėmesį, kad šįmet jų buvo tik septyni – mažiau negu ankstesniais metais. Paminėjo ir klubo narių artimųjų netektis. Visų iškeliavusiųjų atminimas pagerbtas Tylos minute ir malda „Amžinąjį atilsį...“ Visų iškeliavusių, o ypač choro dirigento Juozo Vanago (1925 01 18–2017 08 26) atminimui atlikta J. Tallat-Kelpšos harmonizuota daina, kurią kadaise diriguodavo pats velionis.
Antroje „apeiginėje“ dalyje buvo pagerbti uteniškiai sukaktuvininkai – „Indrajos“ klubo nariai. Pradėta sveikinti nuo vyriausiųjų amžiumi – jau pasilipėjusių ar greit atsistosiančių ant 95-ojo gyvenimo laiptelio, po to – besidairantieji nuo 90-osios ar 85-osios pakopos ir pasitikusieji 75-erių ir 50 metų sukaktis. Jiems choras skyrė „Jaunojo bajoro dainą“ iš Jurgio Karnavičiaus operos „Gražina“. Pora duetų įspūdingaiatliko Lionginas Abarius ir Izabelė Janina Bražiūnienė.
Smetoniški berniukai, Juozas Vanagas
„Indrajos“ chorą pakeitė „Smetoniški berniokai“. Prof. A. Vyžintas aiškino: iš kadaise buvusio okteto, pernai beliko kvintetas, o į Amžinybę iškeliavus Juozui Vanagui – kvartetas: Algirdas Vyžintas, Albinas Vanagas, Antanas Čiužas ir Jonas Leipus. Profesorius skausminga intonacija kalbėjo apie istorinę asmenybę, didelį patriotą, užpalėną, originalų žmogų – Juozą Vanagą, kurį pažinojo nuo mokyklos laikų, nes kartu mokėsi Utenos gimnazijoje. Juozas Vanagas, anot profesoriaus, sovietmečiu ir vėtytas, ir mėtytas – kaip ir visa mūsų tauta. Mokslų universitete negalėjo užbaigti, tačiau jame subūrė galingą 100 žmonių chorą – prasidėta puoselėti Lietuvos vyrų chorų kultūra. 1963m. vyko pirmasis vyrų dainininkų sąskrydis Vingio parke, kuriame dalyvavo 3 000 geriausių dainininkų. Tokio pakilimo vaisius – „Ąžuoliuko“ choro gimimas. Pats profesorius Algirdas Vyžintas su Juozu Vanagu kartu dainavo 20 metų. „Smetoniškuose berniokuose“ J. Vanagas dainavo pirmuoju tenoru – buvo vedantysis. „Sunku bus be jo, bet mes pabandysime padainuoti „Arą“ – girdėkime ir jauskime Juozą šioje dainoje“, – kvietė kalbėtojas. Smetoniškiberniokai sulaukė gausių aplodismentų, paskutinį posmą pakartojo „bisui“.
Prof. Algirdas Vyžintas
Prof. A. Vyžintas, nors sovietmečiu ne kartą šalintas iš įvairių mokymo institucijų, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje gebėjo baigti lietuvių liaudies instrumentų ir dirigavimo specialybę. Jau 1967 m. choro ir orkestro dirigentui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas, o Nusipelniusio meno veikėjo garbės nario – 1989 m. Ritmiška ir pasiektų pedagoginių vardų seka: humanitarinių mokslų daktaro laipsnis (1983), profesoriaus (1985). Jis – įvairių komisijų garbės narys, Pirmosios pasaulio lietuvių dainų šventės Lietuvoje fondo steigėjas ir pirmininkas (1994). ApdovanotasJono Švedo premija (1995), LDK Gedimino ordinu už nuopelnus lietuvių liaudies kultūrai (2004). 2004 m. suteiktas gimtojo Vyžuonų miestelio garbės piliečio vardas.
Prof. A. Vyžintas yra daugelio mokslinių ir metodinių darbų autorius. Parašė vadovėlius „Birbynės“ (kartu su P. Samučiu, 1962), „Skudučiai“ (1975), monografiją „Jonas Švedas" (1979), informacinį leidinį „Nuo žilvičio dūdelės… " (1995), paskelbė per 200 straipsnių ir recenzijų, parengė per 30 pranešimų, kuriuos skaitė Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. A. Vyžintas – knygos „Vyžuonos: kraštas ir žmonės“ sudarytojas (2006) (, kartu su Daiva Tamošaityte parengė monografiją „Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla“ (2011), išleista knyga „Kultūros ir meno arimuose“ (2015). Dar kelios baigiamos rengti knygos guli ant profesoriaus Algirdo Vyžinto stalo.
Adolfo Driuko vadovaujami Utenos kultūros centro meno kolektyvai
„Smetoniškus berniokus“pakeitė Utenos kultūros centro meno kolektyvai, vadovaujami Utenos miesto garbės piliečio Adolfo Driuko. Pristatydamas kolektyvus, prof. Arvydas Šaltenis pasidžiaugė, kad Dailės akademijos Gotikinė salė Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ susitikimuose virsta filharmonijos sale.
Penkerius metus švenčiantis styginių kvartetas „Arcato“ atliko 3 kūrinius. Be to, nepamirštamą italų kompozitoriaus Vittorio Monti (1868–1922) 1904 m. sukurtą garsųjį Čardašą“ smuiku virtuoziška ir artistiškai atliko Asta Dirmaitė, akompanuojant „Arcato“. Vyrų vokalinis ansamblis „Aukštaičiai“ atliko keturis, o dalis kamerinio ansamblio – du A. Driuko sukurtus nuotaikingus kūrinius. Jiems dirigavo meno vadovas A. Driukas, akompanavo Giedrė Katinienė.
Utenos kultūros centro meno kolektyvai sulaukė gausių aplodismentų. Jiems dėkodamas prof. A. Vyžintas priminė Martyno Liuterio žodžius – „Dangaus palaimą pelno tas, kas muziką už darbą pasirinko“ – ir visiems linkėjo: „Muzika telydi mus“.
Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja" prezidentas prof. Arvydas Šaltenis, dėkodamas už profesionaliai atliktus muzikinius kūrinius kalbėjo: „Muzika – stebuklas: skrendi, svajoji, prisimeni, galvoji apie ateitį“. Ir priminė, kad šiais įsimintinais Lietuvai metais mes minime 150-ąjį Vydūno jubiliejų. Vydūnas – slapyvardis. Jo, Vilhelmo Storostos (1868 03 22–1953 02 20) – filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo – palaikai 1991 m. spalio 19 d. iš Delmodo (Vokietija) perlaidoti Bitėnų kapinėse.
Prieš renginį. Iš kairės: Utenos miesto garbės pilietis Antanas Vilūnas, Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas Vilniaus dailės akademijos prorektorius profesorius Arvydas Šaltenis, kompozitorius ir dirigentas Lionginas Abarius
Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ viceprezidentė Gražina Kadžytė (dešinėje) su Utenos miesto garbės piliečiu Antanu Vilūnu
Į Dailės akademijos Gotikinę salę vis renkasi uteniškiai. Iš kairės: Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė ir Utenos rajono mero patarėjas Gintautas Petravičius
Įspūdingaipasirodė Liongino Abariaus ir Izabelės Janinos Bražiūnienės duetas
Kalba prof. Algirdas Vyžintas. Toliau kairėje Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ viceprezidentė Gražina Kadžytė
Smuiko virtuozė Asta Dirmaitė
Styginių kvartetas „Arcato“. Priekyje sėdi Utenos kultūros centro meno vadovas Utenos miesto garbės pilietis Adolfas Driukas
Kalba Pranas Nagys. Toliau stovi: Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė ir Utenos rajono mero patarėjas Gintautas Petravičius
Daugailių krašto atstovai. Iš kairės: Utenos miesto garbės pilietis Antanas Vilūnas, Daugailių seniūnė Giedrė Eimutienė, fizikas prof. Vytautas Valiukėnas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Prof. A. Šaltenis, priminęs, kad šįmet ir 30-asis Sąjūdžio jubiliejus, prašė atkreipti dėmesį į ant fortepijono šiai šventei išskleistos Lietuvos vėliavos, išsaugotos profesoriaus, spalvas. Jų sodrumu ir ryškumu rūpinosi menininkų komisija, kurioje buvo ir A. Šaltenis. Todėl jos aiškiai skiriasi nuo stove įtvirtintos Lietuvos vėliavos.
Utenos mero Alvydo Katino sveikinimai ir padėkos
„Indrajos“ klubo prezidentas žodį suteikė uteniškiams. Kadangi Utenos rajono meras Alvydas Katinas negalėjo dalyvauti renginyje, jį atstovavo mero patarėjas Gintautas Petravičius ir kultūrininkė Zita Mackevičienė, žinoma ne tik Utenos krašte, bet ir visoje Lietuvoje. Jiedu šventės dalyviams perdavė nuoširdžiausius mero sveikinimus. Sakė, kad meras svajoja į Uteną pritraukti jaunimo, kad tuo tikslu kuriamas internetinis puslapis „Globali Utena“, kad Valstybės šimtmečio minėjimui numatyta renginių ir Utenoje: vasario 10 d.Užpaliuose bus atidengta atminimo lenta signatarui Steponui Kairiui, kaip ir kasmet bus organizuota miesto šventė. Visi pakviesti dalyvauti renginiuose. Priminta, kad Užpaliai šįmet paskelbti Mažąja kultūros sostine.
Utenos rajono mero patarėjas G. Petravičius ir savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Z. Mackevičienė įteikė mero Alvydo Katino pasirašytas padėkas ir gėlių puokštes Pranui Nagiui, mininčiam 95-ąsias gimimo metines, rašytojui Pranui Treiniui (90 metų), kultūrininkui, architektui Petrui Vytautui Zarankai (85-eri metai) ir pedagogui, žurnalistui, redaktoriui Stanislovui Algimantui Balčiūnui (75 metai). Ne visi sukaktuvininkai galėjo dalyvauti šioje šventėje, tad apdovanojimai jiems bus perduoti asmeniškai.
Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas prof. Arvydas Šaltenis, kiekvienam jubiliatui įteikė po tiki ką išleistą Jono Rudoko knygą.
Pranas Nagys ir jo jubiliejus
Vilniuje gyvenantis Pranas Nagys, dėkodamas už sveikinimus, pasakojo savo gyvenimo istoriją – 49 metus, išgyventus Australijoje, tenykštę lietuviųbendruomenę ir veiklą joje, Vyžuonų kapinėse palaidotą žmoną ir brolį.
Priminsime, kad P. Nagys 1998 m. išleido atsiminimų knygą „Gyvenimo vingiuose: Lietuva, Vokietija, Australija, Lietuva“ (358 p.).
Apie Praną Nagį Utenos krašto enciklopedijoje Antanas Gasaperaitis rašo: „Gimė 1923 m. sausio 28 d. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiuje. Spaudos darbuotojas, rezistentas. Motina Teofilė – pulkininko Prano Saladžiaus sesuo, tėvas Kalmanas – vengras, pakeitęs pavardę į Nagys.
P. Nagys baigė Vyžuonų pradžios mokyklą. Nuo 1934 mokėsi Utenos gimnazijoje. 1940 išvyko į Vilnių, į amatų ir technikos mokyklą. Karo metais vokiečių buvo paimtas į frontą. Pabėgęs įstojo į Vietinę rinktinę ir ties Ašmena, prie Graužiniškių, dalyvavo kautynėse (čia žuvo daug uteniškių).
Areštuojamas, išvežamas į Vokietiją ir vėl išsiunčiamas į frontą. Po karo pateko į kalėjimą, į išvietintųjų stovyklas. Pabėgęs mokėsi Niurnbergo technikos mokykloje, priimtas į inžinerijos kuopą Frankfurte. 1948 su broliu Juozu išvyko į Australiją, įsikūrė Sidnėjuje. 1951 ten įsteigė „Minties“ spaustuvę, spausdino savaitraštį „Mūsų pastogė“, buvo išrinktas į Australijos lietuvių bendruomenės (ALB) valdybą, dalyvavo Sidnėjaus lietuvių klubo valdyboje, rašė spaudoje, kūrė poeziją. Savo spaustuvėje išleido „Australijos lietuvių metraštį“ (1962), kelias Juozo Almio Jūragio eilėraščių knygas, „Mūsų pastogės“ 956 numerius, „Lietuvos kelių“ leidinius, knygų, kalendorių, smulkių leidinių. Buvo Sidnėjaus karių veteranų sąjungos „Ramovė“ sekretorius, choro „Daina“ valdybos pirmininkas. Nuo 1997 gyvena Vilniuje“.
Prof. A. Šaltenis, „Indrajos“ klubo prezidentas, Pranui Nagiui ir visiems šventės dalyviams perdavė Antano Kibicko ir Edmundo Pupinio, dėl rimtų priežasčių negalėjusių dalyvauti uteniškių susibūrime, nuoširdžiausius sveikinimus.
Jono Rudoko knyga „Žygis į nepriklausomybę“
Paskutinė šventės dalis – Jono Rudoko knygos „Žygis į nepriklausomybę“ prezentacija. Knygą glaustai pristatė prof. A. Šaltenis, iškeldamas jos svarbą ir reikšmę, paskaitė paskutiniojo skyriaus pabaigos ištrauką, pasakojančią tai, kas mūsų laukia XXI amžiuje. Knyga, pasak prelegento, tai autoriaus labai asmeniškas požiūris į mūsų žygį – į nepriklausomybę, tėvų, senelių žygį... Kalbėtojas, akcentuodamas įdomias knygos įžvalgas, visus ragino ją perskaityti. Apibūdino estų požiūrį į savo tėvynę ir apsakė, ką jie kalba apie mus, būtent, mes nuolat dejuojame ir skundžiamės.
Autorius J. Rudokas kalbėjo, kad tikėjęsis, jog tokio turinio pamąstymų apie Lietuvos tapsmą tautine valstybe, apie jos šaknų atskleidimą būsią parašyta dešimtys, ir apgailestavo, kad kol kas tokių knygų nepastebėjęs. Akcentavo, kad mūsų šaknys – Žemaitija, o Utena irgi kadaise priklausė Žemaičių vyskupijai. Jo knyga – „Žygis į nepriklausomybę“ – esanti savotiška enciklopedija, visko po truputį. Neprarasdamas vilties, kad ateityje tokio turinio knygų būsią daugiau, autorius į susirinkusiuosius kreipėsi Mažvydo žodžiais: „Imkit mane ir skaitykit“.
„Saulės“ gimnazistų sąšauka
Renginio pabaigoje Utenos „Saulės“ gimnazijos direktorė Nijolė Zabukienė kalbėjo apie baigusiųjų šią gimnaziją sąšauką. Gimnazija, kaip ir Lietuva, mini 100 metų sudėtingos istorijos jubiliejų. Daug auklėtinių kartų mokėsi gimnazijoje, bet kiekvienas gali rasti joje savo vietą. Numatytas jubiliejinis renginys vyks lapkričio mėnesį, tačiau bėda – salėje tik 210 vietų, tad svarstoma, kaip organizuoti renginius. Gal orientuotis į baigimo metus?
Utenos švietimo centro direktorė Vitalija Bujanauskienė dalijosi rūpesčiu apie buvusios senosios „Saulės“ gimnazijos patalpų panaudojimą įvairioms užimtumo laboratorijoms, nes Utenai reikia mažo mokslo židinio, tačiau didžiausią problemą kelia lėšos. Reikia ir idėjų.
Utenos kraštiečių klubo „Indraja“ 29-asis susibūrimas užbaigtas Lietuvos himnu. Po to bendrauta prie kavos / arbatos puodelio ir kiekvienos seniūnijos vaišių stalų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
