VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

02.06. Klemenso pasaulis

 Aleksandras Šidlauskas

Baltas vieškelis vingiuoja nuo Balsių kaimo Upynos miestelio linkui. Kažkada pakelėse kas puskilometris kitas stovėjo ornamentuotas kryžius, koplytėlė arba koplytstulpis. Šiandien tiktai kelios liekanėlės. Laimei, fotomenininkas Rimantas Dichavičius prieš penkiasdešimtį metų suskubo nufotografuoti šiuos mažosios architektūros šedevrus, kurie garsino ir tebegarsina žemaičių kraštą ligi šių dienų. Kelias raitosi tarpusodybiais, tai už kalvelės užkliūdamas, tai į nuokalnę nusiausdamas. Štai garsus Vytogalos kaimas, Stasio Girėno tėviškė, jame kurį laiką mokytojavo keliautojas Matas Šalčius. Dar porą vingių ir lomelėje tarytum geldos įduboje ramiai dunkso Upynos bažnytkaimis.

Kas bent kiekos domisi kraštotyra ir muziejininkyste, iš karto sumos – Upynoje gimė, gyvena ir dirba viena garsiausių Šilalės rajone asmenybių Klemensas Lovčikas, muziejininkas, tautodailininkas, savo gimtosios žemės tyrinėtojas, apvaikščiotojas. Jis visus kaimiečius lyg artimiausios giminės gerai pažįsta, o į jo įkurtą Amatų muziejų vasarą plūsta žygeiviai iš visų pasviečių. Ir rodo, ir aiškina, ir vieną kitą viktoriną sumeta. Jeigu reikėtų papasakoti visą Klemenso gyvenimą, ilgokai tektų klausytis ausis ištempus, dėmesį sukaupus.

Susipažinau su gražia ir kūrybinga šeima apie 1962 metais, kai aštuoniolika metų darbavausi švietimo ir kultūros baruose nuošaliame pietų Žemaitijos Šilalės rajone. Žmona Vaidilutė, lituanistė, visą gyvenimą mokytojavo Upynoje, buvo tikra savo vyro darbų įkvėpėja, patarėja ir pagalbininkė. Taip buvo vakar, taip yra ir šiandien. Klemensas pasakoja: „Pirmuosius eksponatus kažkada iš melioracijos griaunamos sodybos parsinešiau, tai buvo maža geldutė putros kankoliukams dirbti. Paskum nuo ariamų senkapių rinkau archeologines vertybes, o iš metalo laužo sąvartų išrinkau koplytstulpių geležines viršūnes – saulutes“.

 Klemenso tėvas buvo visų galų meistras, tad ir savo sūnų norėjo matyti kalviu. Augdamas šitokioje aplinkoje, sūnus pamėgo batsiuvystę ir kailiadirbystę. Baigęs Upynos vidurinę mokyklą. Šilutėje įsigijo elektriko specialybę. Šis daugiadarbis žmogus kolūkyje laikas nuo laiko dirbo račiumi, kalviu, laiškanešiu, lauko darbininku, elektrotechniku ir mokyklos techninių darbų mokytoju. Nuo 1969 metų iš griaunamų sodybų, pradėjo rinkti įvairius nebenaudojamus buities rakandus ir kitus senovinius daiktus. Po ketverių metų savo sodyboje įkūrė visuomeninių Liaudies amatų muziejų. Po dešimtmečio (1983) muziejus buvo perkeltas į buvusią klebonijos klėtį, tuomet nebenaudojamą kolūkio grūdų sandėlį. Nuo 1979 m. iki 2000 m. jis dirbo S.Girėno muziejaus vadovu.

Tačiau meninė prigimtis neleido nurimti ir stabtelėti tiktai ties muziejininkyste. Rajono laikraštyje „Artojas“ pasipila straipsniai apie vietos šventes ir apeigas, apibendrina sukauptą tautosaką. Per keturiasdešimtį metų – jis aktyviausias šio spaudinio bendradarbis. Parengęs apie 20 kraštotyrinių darbų, sukaupęs per 6000 vienetų skaidrių ir foto negatyvų įvairiausia kraštotyrine tematika, 1990 m. pelno Lietuvos kraštotyros draugijos Garbės kraštotyrininko vardą. Kartu su pedagogais Vladu Statkevičiumi ir Antanu Brazausku skatina mokyklinę kraštotyrą, dalyvauja respublikinėse parodose.

Ateina naujas, pats kūrybingiausias gyvenimo metas. K.Lovčikas ima drožti iš medžio paukštukus (apie 1500 vienetų), kala koplytstulpių viršūnes-saulutes (nukalta per 40 metalo dirbinių), sumeistrauja 14 kryžių ir 18 naujų koplytstulpių. Iš ten, kur buvo sukaupta muziejinė kryždirbystės ir dievdirbystės medžiaga, dabar į Upynos apylinkes keliauja nauji sakraliniai statiniai. „Gyvendamas tėviškėje, turėjau svajonę būti keliaujančiu meistru, statyti trobesius, dirbti kryžius,. Tėtukas vis primindavo, kad sodyboje turėtų stovėti kryžius. 2009 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga pastačiau kryžių prie keliuko nuo vieškelio į sodybą. Vėliau, pučiant Sąjūdžio vėjams, žmonės pradėjo prašyti atstatyti senus, padirbti naujus kryžius ir koplytstulpius. Keli mano dirbiniai nukeliavo net į Kauną, Žemaičių Naumiestį, Kvėdarną, Leipalingį, Šilalę, Skaudvilę. Paskutinis dviejų kryžmų benediktinis kryžius pastatytas 2014 m. Vilniuje, prie televizijos bokšto žuvusiems Sausio 13-ąją atminti“.

1986 m. vis garsėjantis kryždirbys tapo Tautodailininkų sąjungos nariu, o 2003 m. su Vytogalos mokytoju Kazimieru Šetkumi parengė ir išleido monografiją „Vytogala“. Po kurio laiko pagausėjo įvairių apdovanojimų. „Aukso vainiko“ regioniniame ture Tauragės apskrityje laimėtos visos trys prizinės vietos. Sėkmingi buvo 2008 metai, kai kartu su žmona V.Jončaite ir su Šilalės Vlado Statkevičiaus krašto muziejumi išleido apimlią knygą „Šilalės krašto kryždirbiai ir dievdirbiai“. Šis muziejus 2009 metais Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti organizavo Upynos apylinkėse aštuonių koplytėlių ir penkių kryžių pastatymą. Juos dirbo vietiniai meistrai. K.Lovčikas padirbdino du koplytstulpius ir vieną kryžių.

Minėtieji ir kiti Klemenso darbai tapo tarytum garsios upyniškės kraštotyrininkės Marijos Čilvinaitės darbų tąsa ir jos veiklos atminimu. Ypač garsus upyniškis vertina Liaudies amatų muziejų. „Naująją ekspoziciją rengėme visa šeima. Dabar muziejuje yra virš 3500 eksponatų. Jie parodo žmonių sugebėjimą ir išmintį, kaip palengvinti kasdienius darbus, pajausti grožio, ornamentikos reikalingumą buityje. Muziejuje yra penkios patalpos. Tai vyriškų ir moteriškų darbų įrankiai, parodoma, kokie buvo kalvio, staliaus, kurpiaus, račiaus įnagiai“. Muziejaus lankytojai su įdomumu klausosi K.Lovčiko pasakojimų apie medžio tekinimą, verpimą, sūrių spaudimą, vaikų auginimą, valgio ruošimo būdus. Tai nelyginant išsamus pietų žemaičių buities ir buities žinynas. Sūnus Saulius, šiuo metu besidarbuojantis Molėtų observatorijoje ir Suginčių vidurinėje mokykloje, kartu su tėčiu mokykliniais metais rinko ir muziejun gabendavo eksponatus, o duktė Dalia, baigusi Vilniaus dailės akademiją, besidarbuojanti Kauno dailės gimnazijoje mokytoja metodininke. Ji perpiešė daugiau nei pusšimtį saulučių.

 Muziejininkas, tautodailininkas Klemensas Lovčikas

Kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas pristato XX a. Lietuvos kaimo vaikų žaislus ir buities apyvokos reikmenis, saugomus Upynos liaudies amatų muziejuje

Ąžuolų sodinimo iniciatyva, parko sodinimas miestelyje prie upelio – tai nepamirštamos masinės apylinkės žmonių akcijos, vidurinės mokyklos mokinių talkos. Prezidentės D.Grybauskaitės ordinas „Už nuopelnus Lietuvai“ – svarus pagarbos ženklas ir ilgo gyvenimo darbų įvertinimas. Lietuvos televizijos nominacija „Už pagalbą žemdirbiams“ ir Jorio apdovanojimas dar vienas vertinimo žymuo.

K.Lovčiko sukauptais duomenimis, paaiškėjo, kad Šilalės rajone dirbo net šešiasdešimt kryždirbių (iš jų aštuoniolika dar tebegyvena). Žmona Vaidilutė senokai vadovauja vaikų etnografiniam ansambliui „Kukutis“, aktyviai dalyvauja vyro rengiamuose etnografiniuose sambūriuose, vakaronėse, kryžių ir koplytstulpių pašventinimuose, be to, ji varsto sodus, mezga, siuvinėja riešines. Laikas vis primena, o tauta įvertina svarbiausius K.Lovčiko kūrybinius darbus. Štai 2013 metais gautas tautinio paveldo produkto sertifikatas kryžiams, koplytstulpiams dirbdinti memorialinių paminklų metalinėms viršūnėms ir mediniams žaislams kurti.

Sunku vienu gaistu aprėpti V. ir K. Lovčikų meninius, muziejinius, kraštotyrinius darbus. Tai garsūs Upynos šviesuoliai, giliai suvokę, kokią vertę, laikui bėgant, įgyja pats paprasčiausias etnografinis daiktas, patarlė ir priežodis, informacinis straipsnis „Artotuje“, pokalbis su rajono mokytojais ir moksleiviais.

Tad, tegul niekas nepabodi, keliaudamas po Žemaitiją, užsukti į Vytogalą ir į Upyną, stabtelti prie V.Lovčiko kryžiaus ar koplytstulpio. Garsusis kryždirbys noriai rodys ir pasakos, prisimins gimtinės praeitį ir buvusius tėvų gyvenimus.   

 

 

Atgal