VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

02.19. Įspūdinga knyga apie įspūdingą Lietuvos televizijos kelią

Vytautas Žeimantas

 

Mokso ir enciklopedijų leidybos centras vėl sėkmingai patvirtino solidžios, tik aukštos prabos knygas leidžiančios leidyklos įvaizdį: ką tik išleido didelės apimties ir informatyvaus turinio knygą „Lietuvos televizija 1957-2017. Faktai. Kūrėjai. Laidos“.  Ši knyga kartu su 2016 metais Centro išleista knyga „Lietuvos radijas 1926-2016. Faktai. Kūrėjai. Laidos“, manau, sudaro sėkmingą  diptiką ne tik todėl, kad praktiškai aprašo vienos organizacijos, nors ir keitusios savo pavadinimus, bet mus labiausiai žinomos kaip Radijo ir televizijos komitetas, veiklą. Knygas vienija ir joje aprašomi žmonės, dirbę radijuje ir televizijoje, ta pati leidybinė grupė, vadovaujama Onos Pečiulienės, panašus aprašymo pobūdis ir dizainas, net ir beveik panaši apimtis, nors knygose aprašomas laikas ir nevienodas: Lietuvos radijas šia knyga paminėjo savo 90-metį, o televizija – tik 60-metį.

„Buvome vos pabaigę Lietuvos radijo knygą, kai reikėjo imtis šios. Nors televizijos jubiliejus – mažesnis, knyga išėjo truputį didesnė turbūt dėl to, kad televizijoje yra per daug spalvų ir dinamikos, kad sutalpintume į tokį žanrą kaip kronika ar enciklopedija. Patys šio leidinio enciklopedija nevadinome, nes nenorėjome būti sausi ir nuobodūs. Enciklopedijoje būtume parašę: laidą „Estrados orbita“ veda Kazimieras Šiaulys. O šioje knygoje rasite tokį sakinį: ekrane vedėjas griežtu berniukų gimnazijos direktoriaus veidu pristatė muzikines naujienas“, – pristatydama šią knygą kalbėjo jos sudarytoja Ona Pečiulienė.

Iki šiol gerai prisimenu, kaip į mano gyvenimą atėjo televizija. Mūsų mokykloje, kažkokių rinkimų proga, buvo įkurtas agitpunktas. Žmonės į jį eiti neskubėjo. Tada ten buvo pastatytas iki šiol neregėtas daiktas su nedideliu ekranu, iš kurio graži moteris, žvelgdama į mus, kalbėjo lietuviškai. Mes, paaugliai, į ją žiūrėjome kaip užburti, nors ekranas, kuris kartais tik mirgėdavo, kartais skleisdavo nesuprantamus garsus.  Prisimenu ir vienos apkūnios moters, nepatenkintos vaizdo kokybe, žodžius: „Prastas daiktas, nepirksiu”. Manau, kad ji greitai persigalvojo. Kai tėvas nupirko televizorių, kas vakarą prie jo rinkdavosi ir nemažas būrys kaimynų. Vėliau jų mažėjo, kol prie televizoriaus likome vieni. Televizija greitai užkariavo visus. Bendri suėjimai žiūrėti televizorių liko tik kaip šilti prisiminimai.

Vėliau sužinojau, kad 1957 metų balandžio 30-ąją buvo surengta pirmoji televizijos transliacija Lietuvoje. Iš ekranų su žiūrovais pasisveikino diktoriai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas. Pirmąją televizijos transliuojamą programą matė vos keli šimtai žmonių. Tiek, kiek susispietė prie Lietuvoje tuo metu buvusių keliasdešimties televizorių.

„Kaip pasikeitė televizija per šiuos 60 metų? Atsakymas paprastas - nacionalinė televizija visada išliko tokia, kokia buvo Lietuva. Cenzūruota sovietmečiu, Atgimimo metais tapusi Sąjūdžio tribūna, stovėjusi Baltijos kelyje ir budėjusi kruvinąją Sausio 13-osios naktį. Apgynusi laisvę ir ginanti ją kasdien iki šiol, - knygos pratarmėje teigia LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius. - Iš nespalvotos tapo spalvota, dar vėliau - aukštosios raiškos. Iš vieno transliuotojo kamieno LRT TELEVIZIJOS išsišakojo net trys televizijos - LRT HD, LRT KULTŪRA ir LRT LITUANICA. Keitėsi daug kas, ne tik spalvos ir technologijos. Tik viena išliko stabilu - Lietuvos televizija žiūrovui pateikia tai, kas svarbiausia pasaulyje, visuomenėje, kultūroje ar sporte. Per šešis dešimtmečius sukaupti neįkainojamos vertės kūrybos klodai, kurie deramai perteikiami naujoms kartoms”.

1957-ųjų balandžio 30-osios vakarą surengta pirmoji televizijos transliacija Lietuvoje. Iš ekranų su žiūrovais pasisveikino diktorė Gražina Bigelytė

Viena ir populiariausių Lietuvos televizijos laidų „Labas rytas“. Ją rengė žurnalistai Vytautas Kvietkauskas, Henrikas Vaitiekūnas ir Romas Jankauskas.  1987 metai

Diktoriai ir žinių vedėjai; pirmoje eilėje (iš kairės) -Stasė Stankevičienė, Gražina Bigelytė, Leonarda Jekentaitė-Kuzmickienė, antroje eilėje - Juozas Baranauskas, Valda Montvilaitė, Vytautas Kybartas

Laidos „Labas rytas, Lietuva“ komanda: pirmoje eilėje iš kairės - Andrius Abromaitis, Ieva Žigaitė, Elena Tamašauskaitė, Asta Giraitytė, Virginija Sakalinskienė, Justė Navickaitė, Jovita Sukackaitė, Jolita Guobytė, antroje - Ignas Krupavičius, Algirdas Ružinskas, Arijus Krupenkinas, Fiodoras Morgaliovas, Eglė Daugėlaitė, Arnas Mazėtis, Audra Avižiutė, Augustas Stankevičius, Rimantas Baltuška.            Nuotraukos iš knygos

Be abejo, kyla klausimas, kaip tie, anot A. Siaurusevičiaus, neįkainojamos vertės kūrybos klodai atsispindi recenzuojamoje knygoje. Jos leidėjai, manding, pasirinko teisingą kelią – chronologiškai, metai po metų parodyti mūsų televizijos nueitą kelią. Kiek metų – tiek ir knygos skyrių, nors metų būta įvairių, ir mažiau reikšmingų, ir lūžinių, ypač per Atgimimą, esant technologijos šuoliams, vykdant įvairias valdžios primestas ar gyvenimo padiktuotas reorganizacijas.

Skaitytoją sudomins jau pirmasis knygos skyrius, vienintelis nežymėtas metų kaita, pavadintas „Prie ištakų”. Pasirodo, kai elektrotechnikos mėgėjų dirbtuvėse užsienyje ėmė mirgėti pirmieji ekranai, lietuviai taip pat nesėdėjo rankų sudėję. Šiaulietis radijo inžinierius Stasys Brašiškis (1896-1989) pirmasis Lietuvos visuomenę supažindino su „krutamo paveikslo“ perdavimo radijo bangomis idėja. 1926 metais žurnalo „Kultūra“ pirmajame numeryje jis išspausdino straipsnį „Radio paveikslų perdavimas“, o 1930 metais mechaninės televizijos veikimo principus ėmėsi demonstruoti praktiškai. Sužinojęs, kad viena vokiečių radijo stotis pradėjo transliuoti bandomąsias televizijos laidas, padedamas kolegų Vokietijoje jis įsigijo specialų neono vamzdelį ir sukonstravo pirmą Lietuvoje televizorių su besisukančio Nipkowo disko kuriamu vaizdu. Vaizdo signalai buvo perduodami 1571 metrų ilgio banga, vaizdas išklojamas į 30 eilučių.

Šiaulių laikraštis „Mūsų momentas“ 1931 m. kovo 31 d. apie šiuos bandymus rašė: „Dauguma girdėjo, kad eina perdavimas judamųjų paveikslų per radio. Pirmas Lietuvoje paveikslų priėmimo aparatas jau kelintą savaitę mėginamas Šiauliuose, St. Brašiškio laboratorijoj. Kiekvieną šeštadienį nuo 9-10 val. ryto susirenka nemažai susidomėjusių pažiūrėti tų bandymų. Perduodami filmai, rodomi paveikslai, pasirodo ir „gyvi“ žmonės ekrane. Kol kas priimtuvo ekranas nedidelis, paveikslai vidutinio aiškumo. Įdomiausia, kad pirmi judėjimai pasirodo pavidale taškų ir linijų mišinio. Reikia tikėtis, kad judamųjų paveikslų priėmimas greitai bus patobulintas.“

Knygos tekstų autorės – penkios moterys: Laura Blynaitė, Eglė Pacevičienė, Ona Pečiulienė, Irena Stankevičienė ir Gintarė Viselgienė išsamiai aprašo visą Lietuvos televizijos tobulėjimo kelią nuo pirmųjų žingsnių iki dabartinės televizijos, užvaldžiusios daugelio žmonių širdis. Knygos turinys atskleidžia nacionalinio transliuotojo programą, kuri yra ne tik akiai maloni regimybė. Atskleidžiama ir kita pusė ekrano – realus televizininkų gyvenimas, nesuvaidintos emocijos, minčių aruodai ir jausmų ištakos, bandymai skleisti nuoširdumą ir kalbėti iš širdies į širdį.

Knygos turinį gerokai papildo įvairūs priedai: įvairių metų laidų planai, programos, instrukcijos, tvarkaraščiai, įsakymai, vadovų sąrašai, istorijos faktų santraupa, asmenų rodyklė. Leidinio patrauklumą didina didelis pluoštas istorinių ir dabartinių nuotraukų, Alberto Brogos dizainas.

Šį knyga, be abejo, padės ne tik Lietuvos televizijos, bet ir  žiniasklaidos, žurnalistikos istorijos tyrinėtojams. Ji bus įdomi visiems, kurie domisi televizija.                                                                                                                  

Atgal