VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

02.20. MOTERIS IR RAUDONA SPALVA

02.20. MOTERIS IR RAUDONA SPALVA

recenzija

 Virginija Laurinaitienė, Draugijos „Veikiam.Lt“

narė

„Nepasivysiu tavęs, bangele,

Tik vėjas gali žaisti su tavim.

Neprišauksiu, kas seniai išėjo,

O buvo laiminta širdim.“

„Bangelės nepavysiu“, 2018

Ritos Bijeikytės – Gatautės knyga,,Moteris su raudona’’ skirta Lietuvos Valstybės atkūrimo šimtmečiui.

XXI amžius daugelį mūsų krašto žmonių išplėšė iš ramaus provincialaus gyvenimo, pakeitė jo ritmą, privertė prisitaikyti prie daugybės civilizacijos ir globalizacijos naujovių.

Šiuolaikinis žmogus, tarsi maratono bėgikas, išsekęs, bėgdamas nuo pokyčio prie pokyčio, nori

atokvėpio valandėlės su knyga, kurioje rastų, tokių pat, kaip jo paties nostalgiškų prisiminimų,

nuotaikų, eilučių paskirtų jo branginamoms vertybėms. Skaitytojas ieško poezijos ar prozos, kurią sukūrė nuoširdus, jautrus žmogus, kuriam taip reikalingas atviras išsikalbėjimas su panašios dvasinės būsenos žmogumi. Tokį sielų bendravimą tarp autoriaus ir skaitytojo pajunta nuoširdaus ir atviro, neįmantraus žodžio pasiilgęs knygų mėgėjas, skaitydamas Ritos Bijeikytės – Gatautės knygas.

Naujausia šios autorės knyga, išleista 2018 metų pradžioje, gali nustebinti savo intriguojančiu pavadinimu „Moteris su raudona“. Moters paveikslas pasaulinėje literatūroje dažnai įkūnija vaisingumą, gyvybingumą, žaismingumą, įkvėpimą, meilę. Moteris jau nebe pilka namų šeimininkė, o asmenybė, lekianti gyvenimo greitkeliu, sustojanti ties raudonu šviesoforo signalu

pavojaus, draudimo ženklu, o taip pat pulsuojanti aistra, stebinti saulės šviesą, kurstanti namų

židinio ugnį. Moteris siekia sukurti naują, jai aktualų santykį su moralinėmis vertybėmis. Viktorijos laikų anglų rašytojas – V. Kolinzas yra parašęs knygą pavadinimu Moteris baltais drabužiais“(Woman in White), nuostabius meilės dainos posmus moteriai su raudonu rūbu yra skyręs britų –airių kilmės vokalistas CHRIS DE BURGH. Raudona spalva simbolizuoja ugnį, saulę, šilumą, energiją, gėrį, džiaugsmą, aistrą, o taip pat tai yra draudimo ženklas, kraujo spalva.

Ritos Bijeikytės – Gatautės kūrybos akiratyje atsiduria žmogaus, ieškančio savo kelio vidinis pasaulis, jo misija, egzistencinės idėjos:

„ Širdies gėlėm išpuoši visą krantą,

Link begalybės šaknis suleisi“

(„Kokia gėlė gražiausia“, 2018)

 

Juk taip dažnai lietuvio siela, kuriai nėra svetima gamtos meilė, ilgisi artumo su gamta, geranoriško bendruomeniškumo. Knygos pratarmėje nurodoma: „Raudona spalva yra ta, iš kurios gimsta kitos: oranžinė,<...> purpurinė, ruda, violetinė.“ Knygoje ji simbolizuoja moters, einančios per „pokyčius ir kančią“ likimą. Rimantės Vasiljevos gėlės dumplūnės paveiksle puošia knygelę. Pirmosios dalies pavadinimas, „Į metų aukštumas įžengus“ nurodo, kad poetė iš laiko perspektyvos, retrospektyviu žvilgsniu, bandydama aprėpti savo gyvenimo patirtis, siekia išsiaiškinti, koks buvo tas likimas. Poetė dalijasi brangiausiais prisiminimais, apie tėviškę kaime, Advento, Velykų tradicijas, akimirkas, kai siela prisipildo Šventosios dvasios, apie artimuosius, kurie rūpinosi vieni kitais, dovanojo širdies šilumą, o išėję amžinybėn lanko sapnuose.

Knygoje rasime ir kelionės įspūdžių; apmąstymų, vakarojant prie šventintos žvakės.

Kadangi knygelė skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, čia talpinami ir eilėraščiai, skirti

svarbiems istoriniams įvykiams; asmenybėms, nemažai nuveikusioms krašto labui. Poetė vaizduoja žmogaus ir jį supančios realybės santykį – apdainuojami moters, pavargusios nuo vienatvės ar protestuojančios, kad žmonėms tenka išvykti svetur atsivėrimai, žmogiškos laimės ilgesys.

Gražiausi eilėraščiai – tie, kurie spontaniškai išsiveržia iš sielos, grožio ar mielų prisiminimų įkvėpti, kaip antai: „Adventus“( lot. Atėjimas),“Pirmoji prisikėlimo liudytoja“, „Sausio šaltukas“

„Per anksti išėjai“, „Ateiki, mama“, „Palikimas“.

Knygoje yra lyriškų, širdies šiluma sušildytų prozos kūrinėlių. Labai daug dėmesio skiriama krikščioniškajam tikėjimui. Rašytoja teigia, jog tikėjimas padeda siekti visko, kas kilnu ir apšviečia net tą, kuris už grotų, atkuria tai, kas buvo „sutepta ir sudarkyta“ („Palaimink, Dieve“,

2018). Antai rašydama proginį eilėraštį autorė susimąsto, – kodėl „ne kiekvienam iš džiaugsmo

gieda angelai“ ir randa atsakymą:

–Iš mažo garstyčios grūdo –krikšto,

Išaugo jūsų tikėjimo medis.

Nuo negandų prie jo glaudėtės, klaupėtės

Ir dėkojot, jo galią patyrę.

( „Danutei ir Vytautui jubiliejaus proga“, 2018)

 

Jos tikėjimas, atėjęs su ankstyvos vaikystės švenčių, mišių sakralumo pajautomis, apmąstymais

Kryžių kalne, kopiant į Medjurgorjės kalną, piligriminėse kelionėse. Bendravimui su Dievu jos

artimieji atsiveria susitvarkę aplinką, nekasdieniškai pasirengę. Eilėraštyje „Šventų Velykų ženklai“ aprašomas Velykų rytas:

Su saule kelkimės Velykų rytą,

Šaltu vandeniu nusiprauskim,

Rūbus švarius paimkim,

Ir paskubėkim – varpai jau gaudžia.

 

Apeiga, muzika, bažnyčios paveikslai įtraukia į vyksmą, kai ima nykti pyktis, mažėja apmaudas dėl nuoskaudų, grįžta dvasios ramybė, artimo meilė, sielos skaidrumas. Taigi, bendravimas su Dievu išplaukia iš vidinio poreikio, per jausmus ir amžinojo gėrio siekį.

Piligriminėse kelionėse žiūrėdama į Adrijos jūros „smaragdo tyras bangas“ (Atostogos prie Adrijos, 2018), „siekdama Dinaro kalnus žvilgsniu“, poetė sušunka : – „ne, nesapnuoju ir ne iš

paveikslo!” („Prie Adrijos Makarsko Rivjeros, 2018“). Matydama tokį gamtos stebuklą, susimąsto apie Dievo tobulumą, nes jis sukūrė tą stulbinantį grožį ir padovanojo žmonėms.

Šiuolaikinio žmogaus dalia – vienatvė. Poetei vienatvė tai ir jaukios akimirkos, kai gali skirti laiką susikaupimui: „Dabar prisijaukinau vienatvės ilgumas<...> Jaučiuosi saugiai/ Šalia žvakelė dega. Šventinta“ („Kur buvai?“, 2018) Vienatvė poetei suprantama ir kaip skaudi gėla: – „Kas sustabdys kenčiančio gėlą/ Nesijausti svetimu, vienišu šiandien“( „Gyventi!“, 2018).

Prozos kūrinėlyje „Senatvė nelabatvė“ autorė teigia, kad „kažkoks prigimtinis ilgesys šaukia

sugrįžti į gimtinę, aplankyti kapines, susitikti su tėvų buvusiais kaimynais <...> širdimi net

atjaunėji su jais kartais pasikalbėjusi.‘‘ Pasakojimo pabaigoje daroma išvada“ nieko nėra brangiau už bendravimą širdies „jausmų kalba“<...> Šis apibūdinimas tinka ir visai rašytojos kūrybai, kuri gimsta, tada, kai ima „sirpti“ mintys, poetė suveria jas „kaip uogas ant smilgos į eilėraščių posmus“( „Kalbinu Žemę, Motiną, Tėvynę“, 2018). Poetinėje kalboje išryškėjanti simbolika suteikia kūriniams paslaptingumo, romantiškumo, aistros kibirkštėlę. Juk kiekviena moteris, šiandien – asmenybė, siekianti išreikšti savo gyvybiškumą, žaismingumą o kartu ir puoselėti tikėjimą, viltį ir meilę. Tai yra puiki knyga tiems, kam nesvetima gamtos meilė, kurie siekia pasinerti į vaikystės prisiminimus, tiems, kurie trokšta prisijaukinti vienatvės akimirkas,

pasinerdami į nostalgišką laiko tėkmės, egzistencijos apmąstymą, gebėjimą įžiūrėti gyvenimo

prasmę mūsų kasdienybėje.

Mūsų  Lietuvai

Rita Bijeikytė GATAUTĖ

Gentys, giminės - tauta

Ežerai, kalneliai - kraštas.

Lietuva- atminimuose iškyla,

Išdidi senolių raštuos.

 

Žmonės giminės, kaimynai,

Vieni šalia kitų.

Jokie sunkumai nenumarins,

Jokios vėtros jų nepalauš.

 

Rankomis siekia Karaliaus delnų.

Viešpaties dvasia aplinkui plevena,

Apšviečia protus mūsų vaikų,

Kai išvargina tolimas kelias.

 

Nepalikime, mielieji, ilgam namų,

Motinų laukiančių, liūdinčių.

Lietuvai taip reikia   dvasios milžinų

Ir maldos, sustojus kryžkelėj.

2018 m

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Tegul eilės būna mums atrama,

kai sieloje plikledis, kai esame išbandomi,

tegul Šventoji Dvasios Motina Marija

 būna mūsų širdyse, gyvenimuose ir eilėse.

Tegul varpas budina keltis, dirbti,

puoselėti Viltį.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Atgal