Kultūra
03.18. Tapytojai netrukdo inžinierės logika
Daiva Bartkienė
Žiemiškame šiųmetės Kaziuko mugės fone plevėsavusios šiltų vasaros spalvų skaros pirkėjus, kaip medus traukė prie „Romarikos šilko namų“ palapinės. Jos savininkė – tautodailininkė Romarika Pikelienė į sostinę atvyko iš Jurbarko. Tapytoja neslepia, kad nepraleidžia nė vienos Kaziuko mugės, nes tai šiokia tokia proga bent kiek užsidirbti, susitikti su studijų draugais, susidraugauti su šalia prekiaujančiais amatininkais, pasisemti iš jų idėjų ir įkvėpimo.
„Romarikos šilko namų“ įkūrėja R. Pikelienė Kaziuko mugėje šiemet dalyvavo jau dešimtą kartą. Šis skaičius beveik sutampa su jos kūrybinio kelio metais. Pomėgį piešti jaunystėje užgožė aistra lengvajai atletikai, o svajonę tapti trenere ji iškeisti į inžinerijos studijas Vilniaus inžineriniame institute ( dabar VGTU). Apie tai, kad galėtų tapti dailininke, bijojo net pagalvoti – studijos Dailės akademijoje atrodė kaip nepasiekiama viršukalnė.
Į Jurbarką likimas ją nubloškė daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, kai baigusi institutą, gavo paskyrimą dirbti Butų ūkio valdybos inžiniere. Keitėsi įmonės pavadinimai ir R. Pikelienės pareigybės, bet pastovumu pasižyminti moteris darbo nekeitė. Mieste prie Nemuno užaugino keturis vaikus, o nuo rutinos gelbėjosi sportu, meno saviveikla ir visuomenine veikla.
Dabar Romarika juokiasi, kad gyvenime nieko atsitiktinio nevyksta. Ir Jurbarkas – ne atsitiktinė stotelė jos gyvenime, nes būtent čia jai buvo skirta susidomėti menu ir priimti tapytojos iššūkį. Tai atsitiko tuomet, kai įžengusi į penktą dešimtį išdrįso peržengti skulptoriaus Vinco Grybo memorialinio muziejaus slenkstį. Legendinio Lietuvos skulptoriaus namuose jau seniai šeimininkauja jo anūkė, vitražo dailininkė Rasa Grybaitė. Drauge su tekstilininke Gabija Viduolytė muziejuje jos įgyvendino skulptoriaus svajonę mokyti meno paslapčių gabius žmones. Šioje studijoje daug moterų mokosi ne tik tapyti, bet ir išbando įvairiausias meno kūrimo technikas. R. Pikelienė prie jų prisijungė tada, kai studijoje prasidėjo tapybos ant šilko pamokos. Jau pirmame užsiėmime tas šilkas tarsi prilipo prie tapyba susižavėjusios moters rankų.
Dailininkė G. Viduolytė vis dar prisimena, kaip tada ją nustebino į pirmąjį užsiėmimą atėjusi naujokė. Tapyti ant šilko ne taip lengva, kaip gali atrodyti. Neįgudusia ranka brėžiant kontūro liniją, įprastai ji sutrūkinėja, per įtrūkimus išsilieja dažai, o stipriau paspaudus kontūro rezervą – pliurpteli košė. Romarikos brėžiamos linijos buvo beveik tokios pat teisios, gražios ir vienodos, kaip patyrusių meistrų. Todėl nekeista, kad vienintelė iš visų moterų R. Pikelienė netrukus taip gerai įvaldė tapybos ant šilko techniką, kad ryžosi pasiūlyti žmonėms pasipuošti savo ištapytomis skarelėmis ir šaliais.
Romarika Pikelienė – inžinierė, keturių vaikų mama, po daugelio mėtų grįžo prie vaikystės svajonės ir tapo menininke
Didžiausias R. Pikelienės turtas – vaikai, nepamiršę pasveikinti mamos jubiliejaus proga muziejuje surengtoje jos tapybos darbų parodoje
Tokios šilko suknelės norėtų kiekviena išskirtinio rūbo ieškanti moteris
Vasaros spalvomis pražydę šilkai traukia kiekvieno mugės lankytojo akis
Netruko ateiti laikas, kai skarelių Romarikai pradėjo nebeužtekti – panoro išbandyti save tapydama ant šilko tunikų ir suknelių, o penkiasdešimtmečio proga Vinco Grybo muziejuje surengtai personalinei parodai ištapė keturias didžiules šilko užuolaidas.
R. Pikelienė stengiasi dalyvauti visose rengiamose parodose – siekia pateisinti tautodailininkės vardą. 2011 metais tapusi Jurbarko tautodailininkų klubo „Mituva“ nare, o po metų įstojo ir į Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno skyrių. Tapyba ant šilko taip įtraukė inžinierę, kad prieš dvejus metus ji ryžosi palikti darbą ir atsidėti kūrybai. Energijos užtaiso nestokojanti jurbarkietė įsitikino, jog niekas negali atstoti kūrybos suteikiamo laisvės pojūčio, džiaugsmo ir savirealizacijos jausmo.
„Menininkės kasdienybė ne tokia lengva, kaip kartais gali atrodyti, nes iš mugių dažnai tenka grįžti lyg musę kandus. Ir šį kartą Kaziukas pinigų saujom nebarstė. Guodžia tik tai, jog žmonės nepraeina pro šalį, džiaugiasi mano kūriniais, sako, kad norėtų juos įsigyti. Bet ištapyto šilko dirbiniai nėra pigūs, ir ne kiekvienas gali jų įsigyti“,- pripažįsta jurbarkietė.
Nors menininkei reikia galvoti, iš kur gauti pinigų, R. Pikelienė nė neplanuoja kūrybą paversti verslu. Kiekvienas piešinys jai vis dar yra kaip naujas iššūkis. Romarika džiaugiasi, kad kol kas jai viskas sekasi.
Praėję metai tautodailininkę pakylėjo į naujas kūrybines aukštumas. Pavasarį jurbarkietė dalyvavo „Dising for life“ Šiauliuose, kur pristatė dešimties specialiai mados renginiui vasaros žiedais ir spalvingais drugeliais išpuoštų šilko tunikų kolekciją. Netrukus sudalyvavo ir Kauno „Kūrybos podiume“, kur naujausius savo kurinius demonstravo net 30 jaunų dizainerių.
Kad moteris labiau menininkė, nei amatininkė, patvirtina ir jos neblėstantis entuziazmas dalyvauti parodose ir pleneruose. Pastaruoju metu ji susižavėjo tapyba akvarele ir skiria tam vis daugiau laiko. Pakviesta dalyvauti tarptautiniame Renatės Lūšies menininkų plenere Klaipėdoje, apsidžiaugė patekusi tarp profesionalių dalininkų Pasak Romarikos, tai jai suteikė neįkainuojamos patirties.
Gyvenimas niekada nelepino šios moters ir dabar ne kiekviena jos diena rožėmis klota – menas lengvo gyvenimo mūsų šalyje neužtikrina net profesionalams, o tautodailininkui tenka verstis per galvą, kad užsidirbtų medžiagoms, dažams bei kitoms kūrybai reikalingoms priemonėms.
Tačiau tapyba R. Pikelienei teikia tokį didžiulį džiaugsmą, kad paėmus teptuką į rankas ji viską pamiršta .Vedžiodama naujo paveikslo linijas, didžiulę savo gyvenimo patirtį Romarika perteikia spalvomis: jos sodrios kaip emocijos, skaidrios kaip ryto nuotaika ir aiškios kaip Romarikos gyvenimo supratimas. Joje keistai dera purslais trykštanti energija ir inžinieriškas mąstymas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
