VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

03.18. Eiliuotojų kūrybos puslapiai

Aleksandras Šidlauskas

 

1. Kelias į poeziją

Žmogaus kūrybingumui nėra jokių ribų. Jis pasireiškia įvairiose meno srityse. Kai kasdienybė įprasminama kūrybiniu darbu, ji įgyja visai naują būtišką prasmę. Žmogus tuomet pajaučia vidinę palaimą, tarsi būtų išsilaisvinęs iš keistų vidinių pančių, kurie iki tol jį slėgė, kankino ir kėlė nerimą. Tuo būdu prasiplečia tikrovės spalvos ir garsai, naujaip suspindi saulė ir išskaidrėja dangūs, ateina naujasis pasaulio pažinimas, kuris padeda pačiam kūrėjai žymiai geriau pažinti save ir aplinkumą. Taip prasideda didi amžinoji kūrybinė kelionė į gyvenimą ir mirtį.

Aleksandras Šidlauskas

Mėgėjų meninė kūryba – itin svarbus tautinės kultūros fenomenas, užpildantis laisvalaikį, parodantis žmonių meninius gebėjimus, sukeliantis pasididžiavimą, jog Lietuvos žemė gali išauginti talentingus tautodailininkus, dainininkus muzikantus, vaidintojus. Minėtina dar viena svarbi mėgėjiškumo sritis. Tai meninio žodžio puoselėtojai-eiliuotojai. Jų kūrybingumas nekelia jokių abejonių. Kiekviena respublikos viešoji biblioteka yra subūrusi dešimtis šių literatų į sambūrius, ratelius, būrelius, kurių veikla pažymėta naujų knygų pristatymais, vakaronėmis, jubiliejiniais minėjimais, rašytojų memorialinių vietų globa, almanachų leidyba ir literatūriniais puslapiais rajoninėje spaudoje. Eiliuotojus rūpestingai ir noriai globoja Kaimo rašytojų ir Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos. Pirmoji gyvuoja Jonavoje, antrosios būstinė Kaune. Jose susikūrė per ketvertą šimtų vyresniosios kartos grožinio žodžio ieškotojų, savos tarmės grožio pareiškėjų, savo gabumų puoselėtojų.

Kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas Kostas Fedaravičius

Gali kilti klausimas, kada gi žmogus pradeda rašyti eilėraščius, simboliškiau tariant, eiliuoti. Retas gimnazistas savarankiškai ar lituanisto paskatintas nesukurpia vieno ar kito eilėraščio. Retas mokytojas tuo nesididžiuoja. Na viena buvusi vidurinė mokykla džiaugiasi, kad būsimasis rašytojas pirmuosius poetinius žingsnius žengė būtent mokykliniame suole. O gal tapo literatu-redaktoriumi, vertėju, publicistu? Tai ne vien jaunystės siekiai ir mergaitiškosios godos. Nors šis kūrybinis kelias nėra rožėmis pabarstytas, bet aktyvus veržimasis į literatūrą visad yra skatintinas.

Tačiau šiuo atveju kalbėti norisi apie vyresniosios kartos žmones, kurie eiliuoti pradėjo pasiekę brandos metą, išėję rimtą gyvenimo mokyklą, panūdę savo širdies gėlą, Tėvynės meilę, asmeninius potyrius išreikšti literatūrine eiliuota kalba. Šie žmonės netapo žinomais rašytojais, bet dėjo, arba deda nemažas pastangas surasti savo temas, pasigalynėti su lietuvišku žodžiu, padalyvauti eiliuotojų bendrijoje. Tokių kūrėjų rasime dažname kaime ir miestelyje. Jų kūryba patenka į almanachus, spaudos puslapius. Kai kurių kūrybą, suprantama, turi ir tam tikrą meninę vertę. Jie eiliuoja paprastai, bet nuoširdžiai, suprantamai ir įtikinamai, bet, neturėdami pakankamų poetinių įgūdžių, dažnąsyk prasilenkia su elementarinis eilėdaros reikalavimais. Spontaniškumas ir didis noras išsisakyti ar išsipažinti, ypač senąją kartą, vis skatina pastoviai rašyti. Tiesa, eiliavimo įtakingumu ypatingai pasižymi tremtinių, buvusių partizanų ir kalinių eilės, nes jose atskleidžiamas buvęs smurtingas, nuožmus, prievartingas gyvenimas, kupinas kančios, vilties ir tikėjimo.

Poetė Danutė Andrijauskienė

Gimtoji sodyba ir savasis kaimas, pakelės šermukšnis ir sraunios upelės bėgimas, tekanti saulė ir baltuojantis vieškelis, kiemo darželio gėlės ir šienapjūtės triūsa, atlaidai ir pasisvečiavimas kaimynijoje, tėvų gyvenimai ir jų darbai, vaikų ir anūkų džiaugsmai, prisiminimų nuotrupėlės ir skriaudų dienos, senatvės nuovargis ir kasdienybės šviesos, jausmų išlydžiai, minčių srovenimai – visai tai susipina į gražų vainiką, į nenumaldomą gyvenimo geismą, kuris eiliuotojus lydi visą laiką. Tenka pastebėti, kad rytų aukštaičiai ir dzūkai (ypatingai moterys) prakalba jautriau ir nuoširdžiau, o žemaičių vyrų posmuose pasigirsta pašaipa ir pasiregi įdėmesnis žvilgsnis į žemę ir drangų, į praeitį ir rytdieną. Daugiur eiliuotojų kūryba netgi primena liaudies dainų nuotaiką, pokario romansų atspindžius. Tarytum epochos viena kitai paduoda savo ranką.

Šiems mėgėjų meninės kūrybos žmonėms svarbu prisiminti, išsipasakoti, dažnąsyk jie nekreipia dėmesio į eilėdaros subtilybes, jiems svarbu pasakyti savąją tiesą ir „čiulbėti“ tiktai savo balseliu. Ne visa išsaugota, ar viską į kraičių skryneles suglobia jų vaikai ir vaikaičiai, bet jų noras paskaityti savo eilę ne iš atminties padeklamuoti dar neprimirštą eilėraštį yra itin sveikintinas kasdienybės įprasminimo žingsnis. Per ilga sukaupiau didoką pluoštą jų pasakojimų ir prisipažinimų pagal iš anksto jiems pateiktą klausimyninę anketą. Jose jų tikrasis paveikslas, širdies atbalsiai, atviras žmogiškas žodis pasakomas tam, kad niekas nebūtų pamiršta, kad ilgam išliktų sielos kalbos prakartėlės – tarsi šventas liudijimas – mes negalėjome nerašyti, mums labai skaudėjo gyvenimą, todėl vėl ir vėl vaikščiojame vaikystės takeliais ir jaunystės vieškeliais. Jie tarsi atvirai prisipažįsta ir atsiprašo, kad ne viskas pavyko sklandžiau sueiliuoti. Tokia jų mintysena.

2.Atviras prisipažinimas

„Rašyti skatina ta mintis, kad po mūsų viską užklos užmaršties dulkės. O visa, kas buvo, pamiršti negalima, nes tai mūsų Lietuvos istorija, rašyta krauju. Radau laiko labai savikritiškai peržiūrėti ir vertinti visas savo eiles“. Taip pasakoja šiaulietė kino technikė Danutė Andrijauskienė (g. 1938 m.). „Rašyti norėjau nuo vaikystės, bet sąlygų neturėjau. Kai paaugau, pamačiau, kad be mokslo bus labai sunku gyventi. Daug patyriau kančių, bet stengiuosi į gyvenimą žiūrėti blaiviai“. Tai Šiaulių rajono Kentraičių kaimo gyventojos Bronės Barvainienės (g. 1920 m.) mintys. Kai kurios eiliuotojas prisipažįsta, kad laisvalaikiu mezga virbalais ir vąšeliu, mėgsta skaityti S.Nėries ir P.Širvio eilėraščius, anūkėliams seka lietuvių liaudies pasakas ir skaito K.Kubilinsko ar M.Vainilaičio poemėles. Vilkaviškietė Aldona Buragaitė (g. 1934 m.) iš sraigių geldelių, akmenėlių, gintaro gabalėlių suklijuoja suvenyrinius paveikslus. „Noriu, kad ateinančios kartos žinotų, kaip gyveno žmonės kaime“. Įdomiai pasakoja buhalterė iš Prienų rajono Marijona Jurgelaitienė (g. 1925 m.), jaunystėje įgijusi buhalterės specialybę. Eiliuotojai vyrai kalba santūriau, pasipasakoja apie kasdienius darbus. Štai akmeniškis bitininkas Jonas Kryževičius (g. 1942 m.) mėgsta užrašinėti tai, ką įdomesnio išgirsta iš žmonių, įdėmiai stebi bičių gyvenimą, jis apie savo biteles yra parašęs nemažai eilėraščių. Kupiškėnas iš Punkiškių kaimo Jonas Pečiūra (g. 1912 m.) pasakoja: „Esu melioratorius. Savaime kilo mintis aprašyti to laikotarpio mūsų šeimos ir visos giminės gyvenimą, kad ateinančios kartos, žinotų savo šaknis ir brangintų tą žemės lopinėlį, kur jų proseneliai gyveno.“ Tenka pastebėti, kad vienas kitas eiliuotojas, pabėgęs nuo eilėraščių rašymo, pradeda atsiminimais piešti savo genties, savo šeimos ar savo kaimo gyvenimą, kuriame gyveno daug metų. Tokių tekstų surasime rajonų viešosiose bibliotekose ir kraštotyros muziejuose. Taip vyresniąją kartą daryti paskatina kraštotyrininkai, mokytojai ir kultūros žmonės. Juolab, kad atsiminimuose ryškiau ir raiškiau atsispindi vietos aplinka, istoriniai gyvenimo įvykiai ir asmeninė patirtis.

Eiliuotojai savo anketose kalba nuoširdžiai ir atvirai, giliamintiškai pasakoja savo pergyvenimus ir tas paskatas, kurios noromis nenoromis vertė vėlais rudens ir žiemos vakarais sėsti į nuošalų kampelį ir pabandyti sueiliuoti savo vaikystės dienas, jaunystės svajones, sunkius pokario kolchozinius metus. Jie prisimena savo tėvų sodybos medžius ir takelius, eiliuota kalba prisipažįsta, kuo tikėjo ir kuo tebetiki. Tiesa, tuose eiliavimuose nedaug tesurasime metaforų ar palyginimų, lyrinio kalbėjimo subtilybių, bet visa, kas jų yra parašyta, dvelkia nepaprasta meile savo gimtajam kraštui, partizanų lemčiai, darbščiajam kaimo žmogui. Štai Stefanija Kembrinė (g. 1921 m.), mažeikietė, eilinė darbininkė su širdies šiluma rašo: „Pati mėgstu šį bei tą rašinėti, kurti. Aš labai myliu savo Tėvynę Lietuvą ir jos žmones. Kokie jie buvo dori, nepamirštami savo šalies patriotai. Šiaip apsakymus ir eilėraščius dėl savęs rašinėju, bet amžius daro savo, rankos nebeklauso, daugiau reikalauja poilsio, gyvenimo saulutė krypsta vakarop“. Su širdgėla ir giliu įsijautimu savo lemtį nupasakoja Ona Mačiulienė (g. 1930 m.). Jos gimtinė Kalnujų kaimas, Raseinių rajone. Norisi cituoti ir cituoti jos išpažintines mintis: „Mokykloje labai mėgau istoriją, nepaprastai mylėjau Maironio eilėraščius. Nepaprastai mėgstu dainas, mįsles, patarles. Mėgau vaidinimus su draugėmis pasislėpusios rugiuose. Deja, mano skausmo valandų raštus mano vaikai sudegino, kai aš gulėjau ligoninėje. Užauginau 3 dukras ir 2 sūnus, turiu 14 anūkų“. Tai nuoširdžių senelių ir senolių likimai, kurie po visų dienos darbų, pavalgydinę ir sumigdę vaikus ir vaikaičius, randa laiko ir noro sėsti ir užrašyti tai, kas guli ant širdies, ko nebegalima ištverti. Ir parašius poemėlę, eiliuotojui pasidaro lengviau, pašviesėja jo akys ir nugiedrėja siela, nes kūrybinio darbo rezultatas visuomet yra džiuginantis, gerai nuteikiantis, rytdieną nuskaidrinantis.

Laužadiškio kaimo gyventoja Aldona Mažuikienė (g. 1932 m.) iš Biržų rajono su skausmu mena: „Prisiminimus ir eilėraščius pradėjau rašyti, kai 1952 m. patekau į Šiaulių kalėjimo kankinimo kameras. Tuo laiku viską kūriau tik mintyse. Ant kamerų sienų vedžiodavau pirštu raides. Daug, labai daug įsidėjau į savo skausmo išvargintą širdį, o kai patekau į sunkųjį griežtojo rėžimo lagerį, tai pradėjau rašyti ant baltojo beržo tošies su juoda kreida. Labai domėjausi partizanų gyvenimu. Labai mėgstu rašyti eilėraščius, kuriu eiles kapinėms, vestuvėms, gimimo dienoms. Labai noriu, kad liktų brangūs prisiminimai mano vaikams“. Talentingai eiliuojanti Aldona, gerai žinau, nusipelnė didžią biržėnų pagarbą.

 Bibliotekininkė Juzefa Janušienė

Bibliotekininkė Juzefa Janušienė (g. 1937 m.) Akmenės rajono Girgždučių kaime visų gerai žinoma kaip atsiminimų autorė ir gabi eiliuotoja. „Mane paskatino rašyti ieškojimas savęs vienatvės valandomis. Žiemos vakarais vienas iš vyresniųjų prie žibalinės lempos skaitydavo garsiai knygas. Tai mus suburdavo ir suvienydavo“. Ir dar vienas liudijimas. Elžbietos Varatinskienės (g. 1890 m.) Pyragių kaimo (Kupiškio rajonas) gyventojos dukra Sofija prisimena savo mamą, baigusią tiktai dviejų metų žiemos mokyklą. „Mama visą gyvenimą domėjosi tautosaka, užrašinėjo dainas, eiliavo. Jai buvo nelengva vėl viską berašant išgyventi. Nebaigtos atminties knygos ir eilėraščiai jai buvo kaip malda, kaip sunkaus gyvenimo palydovai“.

Vienos mintys veja kitas mintis, vieni likimai persipina su kitais likimais – tokia Lietuvos eiliuotojų dalia. Jų eilėraščiai gyvi šeimose ir savose bendruomenėse, bibliotekose ir aukštesnėse kultūros centruose, o kartais suskamba ir ankštesnėse estradose kaip savitas mėgėjų meninės kūrybos palikimas, kaip laiko ir širdies dvasia.

 

Atgal