Kultūra
04.22. Jono Laurinavičiaus brangiausias lobis
Birutė Silevičienė,
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir valdybos narė
„Taip jau gyvenimas norėjo, kad sueitų ir mudviejų keliai...“ – įteikdamas man dar vieną savo knygą „Brangiausias lobis“, sakė poetas, rašytojas ir žurnalistas Jonas Laurinavičius. Daugybę titulų turintis, per gyvenimą išleidęs 118 autorinių knygų, brošiūrų, per jo rankas į leidyklas nukeliavo net 224 leidiniai. Mielai bendraujantis, nuoširdus ir talentingas, kolegų vadinamas Lietuvos legenda.
„Lietuvos aide“ ne tik aš esu pristačiusi keletą J.Laurinavičiaus knygų, savo publikacijas apie Jono naujausias knygas, su juo interviu skelbė mano kolegos Julius Norkevičius, Vytautas Žeimantas, Loreta Nikolenkienė, tad šįkart mielai pristatau dar vieną knygą - „Brangiausias lobis“, kurioje sudėti viso gyvenimo labiausiai pavykę padavimai, legendos, sakmės. Čia daug svarbių veikėjų, daug neigiamų personažų: turtuolių, dvarininkų, šmaikštūs liaudiški posakiai, retesni žodžiai pagyvina pasakojimą. Pats autorius apie šią knygą rašo: „Nuo vaikystės man patiko padavimai, legendos, sakmės, skaičiau ir perskaitinėjau V. Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus", dar prieškarinės laidos knygą, nežinia kokiu būdu atsiradusią mūsų vargingoje trobelėje. Paaugęs įnikau į A. Vienuolio „Užkeiktuosius vienuolius". Tačiau labiausiai domino mano mamos, giminių, kaimynų pasakojimai apie gimtąsias Onuškio valsčiaus (Trakų rajonas) apylinkes, įvairius nutikimus, vietovardžių kilmę...“
Pateikiu žurnalisto, tautotyrininko, rašytojo Juliaus Norkevičiaus mintis, išspausdintas „Brangiausiame lobyje“, o knygos autoriui tariu: „Knygų niekuomet nebus per daug...“
„Jonas Laurinavičius jautriai, su didele šiluma pasakoja apie mūsų protėvių didumą, atsidavimą tėvynei, kasdienos darbui, jų tvirtybę ir jėgą padavimuose „Ištikimas sargas", „Sūnaus žūtis", „Elgeta spjauna į auksą", „Apgautos siuvėjos prakeikimas". „Gobšuolio aukso", „Velnio tilto", „Kerėplio" veikėjai supila piliakalnius, per naktį nutiesia akmenų tiltus, nugramzdina į pražūtį dvarus, prašmatnius rūmus, aprauda statybų aukas. Apie kai kurių gyvenviečių, ežerų, upių, kitų vietų atsiradimą ir jų pavadinimų, konkrečių paminklų kilmę atskleidžia „Bildziškių raistas", „Jurgionys", „Prūdninkų akmuo".
Skaitai „Brolių Liuizų lobį", o atrodo, kad sėdi nedidelėje kaimo gryčiutėje prie didelio pečiaus ir klausais prie vos vos šviečiančios spingsulės vilną verpiančios bobutės lėtai, iš širdies plaukiančią sakmę, kaip vienas kitą mylintys broliai ieškojo dvarininko užkastų turtų. Ir kuo arčiau pasakojimo finalas, tuo tavo kūnu nueina pagaugais virpuliukai ir imi dairytis ar tau negresia koks pavojus.
Rašytojo meniniais vaizdais padabintos senolių sakmės „Brangiausias lobis", „Kartuvių kalnas", „De tuis donis", iš dalies anksčiau minėtas „Ištikimas sargas" primena mūsų protėvių, senolių nuožmias kovas su kryžiuočiais, švedais, prancūzais, caro Rusijos kariaunomis, didvyriškai žuvusiųjų įamžinimą, rasto lobio panaudojimą kilniems tikslams.
Knygos „Brangiausias lobis“ viršelis
Padavimų pasakotojas stengiasi kiekvienam rasti vis kitą perteikimo formą. Štai „Jukniškių akmenyse" pasakoja ne senelė, o mokytojas savo ketvirtokams, su kuriais išėjo padėti kolūkiečiams rinkti iš laukų akmenis. Kai pavargo, sėdo po ąžuolu, kurio netoliese irgi slūgsojo akmenų krušnos ir išgirdo žmonių aiškinimą, kodėl jų apylinkėse tiek daug akmenų, kad jų atsiradimas sietinas su Jukniškių dvarininku Osipu, kuris žiauriai nuskriaudė žąsiganį Bernotų Aliuką. Ir ne tik jį, bet ir baudžiauninkus, kumiečius. Dar labiau su nūdiena susiejo bylodamas padavimą „Kraupūs bėgiai". Tai pasakojimas apie geležinkelio tiesimą pro Žaslių gyvenvietę, žmonių prašymą šiek tiek pakeisti geležinių bėgių liniją, kad ji nebėgtų per senąsias kapines, neišskirtų čia palaidotų artimųjų kapų. Bet niekas jų maldavimų neišgirdo. Padavimas baigiasi: „Aš taip ir maniau, kad jam (geležinkelio tiesimo vadovui, - J. N.) liūdnai baigsis mirusiųjų ramybės drumstimas, - šnekėjo Anelė Kliukienė, - Tai dangaus atpildas už kapinių niekinimą". Autorius subtiliai prasitaria, kad šiandien niekas nežino, kaip yra iš tikrųjų. Tačiau faktas: dabar toje vietoje stovi koplytstulpis traukinio avarijos aukoms atminti. Pradėdamas šį liūdną pasakojimą, pateikia keturias ištraukas iš laikraščių, kurios pasakoja apie pastaraisiais dešimtmečiais įvykusias nelaimes ties Žaslių geležinkelio stotimi: tai susiduria traukiniai, tai nuo bėgių vagonai nurieda... Išvadą padaryti palieka patiems skaitytojams.
Apskritai Jonas Laurinavičius, sekdamas padavimus, stengiasi kiekvieną priartinti prie nūdienos. Todėl trumpai atkuria to meto istorines aplinkybes, vaizdžiai papasakoja to laiko istorinį foną. Pagal galimybes supažindina su svarbiausiais veikėjais, ypač to meto neigiamais - turtuoliais, dvarininkais,“ – rašo J.Norkevičius
Atgal
.jpg)
