Kultūra
05.15. Paminklas lietuviškos tautinės mokyklos kūrėjams
Prof. Ona Voverienė
Kaip netikėt į žydinčius medžius, -
Į Atgimimą, būtiną ir šventą?
Skurdžiausias žiedas gali tapt gražus,
Jei jį šviesa prikelsime gyventi.
O ką žmogaus širdis... Vos paliesta sušvyti,
Sužvarbusi nuo darganų ir vėjų...
Atsigręžiu į ją, ir sieloje šviesėja.
Mokytoja Bronė Butkevičienė
Š.m. balandžio 26 d. Panevėžyje, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio gimnazijoje buvo sutikta nauja nusipelniusio Lietuvos mokytojo Juozo Brazausko knyga „Karta, iš kurios mokėmės“ (Biografinės apybraižos, prisiminimai. – Panevėžys, 2018). Prieš ją buvo J. Brazausko knygos apie mokytojus “Išlieka tai, kas užrašyta“ (Panevėžys, 2012), „Panevėžio mergaičių gimnazija. Atsiminimai (sud. J. Brazauskas ir E.Urbonas. – Panevėžys, 1992; 12–ka autoriaus istorijos vadovėlių visoms vidurinių mokyklų klasėms ir kitos knygos. Man mieliausios ir labiausiai suprantamos autoriaus knygos apie mokytojus. Ne kartą apie jas rašiau viešojoje spaudoje – „Lietuvos aide“ ir „Mokslo Lietuvoje“.
Šiais metais sutinkamą knygą “Karta, iš kurios mokėmės“ jos sudarytojai Juozas Brazauskas ir Irena Dambrauskaitė - Rudzinskienė pradeda dr. Jono Basanavčiaus žodžiais, gal apie mokytojus, o gal ir apie kitus Lietuvos šviesuolius: „ Jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pažinę – ir patys save pažinsime“. Knygoje pateikti buvusių Panevėžio mergaičių gimnazijos moksleivių prisiminimai apie 14 jų buvusių mokytojų – Danutę Barisaitę, Petronėlę Bylaitę-Bernadišienę, Joną Dičių, Jurgį Elisoną, Eleną Gabulaitę, Oną Girčytę-Maksimaitienę, Stasį Janauską, Leoną Kuodį, Antaną Lakiūną, Venantą Morkūną, Mariją Putramentienę-Giedraitienę, Antaną Strabulį, Sofiją Žemaitienę ir jos dukrą, taip pat mokytoją Vandą Žemaitytę-Vabalienę. Tai toji Lietuvos mokytojų karta, kuri kūrė anoje prieškario nepriklausomoje Lietuvoje – Lietuvišką tautinę mokyklą. Kas Juos visus siejo ir kuo jie pasižymėjo kaip individai ir Asmenybės?
Knygos pristatymo akimirkos. Nuotraukos Irenos Mazarevičienės
Knygos „Karta, iš kurios mokėmės“ viršelis
Visus tuometinės Panevėžio mergaičių gimnazijos, vėliau 2-osios vidurinės mokyklos, mokytojus siejo ir vienijo jų pačių ir moksleiviams skiepijama meilė Tėvynei. Daugelis jų bolševikinei Rusijai okupavus Lietuvą 1940 m. birželio mėn. 15 d., visų pirma tiems, kurie dalyvavo Pirmajame po okupacijos mokytojų suvažiavime, teko patirti okupacinio režimo represijas. Už meilę savo Tėvynei nukentėjo ir Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojai: Stasys Janauskas, buvęs Tautininkų sąjungos sekretorius, matematikas Antanas Lakiūnas, Antanas Strabulis, pirmasis redaktorius žurnalo „Į Laisvę“, Tautos sukilimo 194 , birželio 22-28 d. dalyvis.
Juos visus siejo ir vienijo ir pati tuometinės lietuviškos mokyklos ideolgija: siekis formuoti moksleivio – Lietuvos piliečio asmenybę, auklėjant juos nuo pirmosios iki paskutiniuosios gimnazijos klasės, išmintingai harmonizuojant mokymą, žinių teikimą, ugdymą, lavinimą ir auklėjimą. Formos ir metodai buvo skirtingi, bet tikslas – tas pats. Mokytoja Danutė Barisaitė mokė vaikus pamilti dainą, knygą, savo gimnaziją, didžiuotis savo kalba, tautine literatūra, menu, gražaus elgesio, įvairiausiai būdais stengėsi tobulinti moksleivių jausmus. Savo atsiminimuose jos buvę mokiniai prisimena, kad Mokytoja buvusi atlaidi jų vaikiškoms išdaigoms. Petronėlė Bylaitė-Bernadišienė – puiki literatūros ir Lietuvos istorijos žinovė, – mokė gilintis į žodžio meną, grožėtis kalbine kultūra, susikaupus ir atidžiai skaityti grožinę literatūrą, gražiausius jos tekstus išmokti atmintinai, lavinti atmintį. Ji labai vertino moksleivių mąstymo originalumą ir savarankiškumą (Ten pat, p. 11), per psichologijos pamokas – moksleivius vedė į savęs pažinimą ir savianalizę, nuo pat pirmosios klasės auklėjimo valandėlės skatino moksleivius susikaupti, koncentruoti dėmesį į skaitomo teksto svarbiausias vietas, norą tobulėti, išmokti kelti savo gyvenimo tikslus, ugdytis savigarbą, stebėti, tarsi iš šalies savo elgesį, charakterį, sąžinę. Nuolat pabrėždavo, kad svarbiausia žmogui yra – jo siekis tobulėti. Vadovavo skautų organizacijai, su skautais daug keliavo, mokė pažinti Lietuvos svarbiausias istorines vietas, pamilti Lietuvos gamtos gražiausius kūrinius. Panašiai elgėsi ir mokytojai Stasys Janauskas, Jonas Dičius, Antanas Lakiūnas. Tarsi priešingybė jiems buvo mokyklos direktorius Jurgis Elisonas, kuris buvo labai griežtas. Jo mokiniui Vytautui Gudeliui jis atrodė – pernelyg griežtas, moksleivius „bausdavo, kur reikia ir kur nereikia“. Tačiau V. Gudelis pripažįsta, kad Jurgio Elisono „pedagoginės veiklos ašis – tai buvo jo meilė ir pareiga „tautai ir Tėvynei, jų ugdymas ir puoselėjimas“ (p. 24). Mokinius žavėjo jo meilė Lietuvos gamtai ir jos apsaugai, dėmesys kraštotyrai... Ir tai, kad jo griežtumas nebuvo piktas“, greičiau, pedagoginis metodas – kaip išmokti stabdyti ugdomo žmogaus negatyvius polinkius. Marija Geigaitė Putramentienė-Giedraitienė buvo tas mokytojos pavyzdys, kuris ugdo moksleivius savo pačios pavyzdžiu: „tiesi, išdidi, nepalaužta gyvenimo negandų pedagogė, pirmosios Panevėžyje mergaičių gimnazijos direktorė (nuo 1915 m. ) švietė šypsniu, skleisdama meilės spindulius mokiniams ir mokytojams. Gimnazijos bendradarbiams ji nebuvo vien tik administravimo autoritetas bei raidės žmogus, bet miela, maloni, kolegė, patarėja“ (Ten pat). Gimnazijos moksleivės visada žavėjosi jos mokėjimu gražiai, elegantiškai rengtis, jos visad tvarkinga šukuosena ir gražiu elgesiu. Jos visada ir visur skleidžiamu žmoniškumu. Kai 1940 metų gimnazijos abiturienčių laida jaudinosi ir diskutavo, kokias iškilmių sukneles mergaitės siūdinsis išleistuvių vakarui, direktorė patarė: „Atsisveikindamos su gimnazija jūs paskutinį kartą pasipuošite uniforma ir daugiau jos jau niekada nenešioste. Tad pabūkite su ja ir šį gražų vakarą. Pasisiūkite tik naujas apykaklaites ir rankogalius, apsimaukite šviesias kojines (gimnazijoje buvo leidžiamos tik juodos kojinės). Jei siūsitės išleistuvių sukneles, vienų bus gražesnės, kitų, gal ir kuklesnės, ir bus taip, kad kai kurioms mergaitėms vietoj džiaugsmo, širdelę skaudės. Būkite visos vienodos, tokios, kokios buvote gimnazijoje aštuonerius metus“ (Ten pat, p. 75).
Trečias bruožas, kuris vienijo visus Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojus – tai buvo jų siekis nuolat tobulėti, siekti mokslo, savęs realizavimo kūrybinėje arba visuomeninėje pedagoginėje veikloje Jurgis Elisonas – tapo žymiu Lietuvos mokslininku, išleido trijų dalių monografiją „Mūsų krašto žinduoliai“ (K., 1932), parašė keletą zoolgijos vadovėlių mokykloms, aktyviai dalyvavo viešojoje spaudoje, rašė gamtos ir tautosakos klausimais, Panevėžio mergaičių gimnazijoje įkūrė kraštotyros muziejų, buvo vienas Panevėžio gamtos muziejaus, garsėjusio ir dabar dar tebeturinčio vieną gražiausių Europoje drugelių kolekciją, iniciatorių, skatino moksleivius rinkti kraštotyrinę medžiagą, domėtis Lietuvos gamta ir gamtos apsauga. Ona Girčytė-Maksimaitienė, istorikė, pirmoji Lietuvoje sukūrė sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį mokykloms (išspausdintas Lietuvoje buvo 1937 m.). Parengė ir išleido „Istorijos mokymo metodiką“, kurioje buvo realizuoti trys pagrindiniai tikslai: žinių moksleiviams suteikimo, asmenybės ugdymo ir moralinio moksleivių auklėjimo. Vėliau, jau sovietinės okupacijos metais, jau dirbdama Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institute, ji vadovavo Istorijos kartografijos skrypčiai ir iki 1983 metų parengė 19 jos sudarytų XIII-XX amžių Lietuvos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės žemėlapių (Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai I d. (1991; II d. -1995), parašė monografijas „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-19864 m (V., 1969); „Panevėžio miesto istorija“ (Panevėžys, 2003), parengė atsiminimų knygą: „Tarp gyvenimo audrų. I d.“ „Mokslininkų šventovėje II d.“ Ir „Iš mokytojos dienoraščio“ III d.). Mokytoja Sofija Žemaitienė, dėsčiusi Gimnazijoje prancūzų, vokiečių ir rusų kalbas, mokėjo ne tik minėtąsias kalbas, bet ir lenkų, rusų, ukrainiečių, graikų, hebrajų ir lotynų (Ten pat, p. 89). Ji parengė pirmąjį Lietuvoje prancūzų kalbos vadovėlį mokykloms, pavadinusi jį kukliai „Pirmoji prancūzų kalbos knyga (žemesnioms mokyklų klasėms“ I ir II d. Priedas: Trumpas gramatikos kursas“(K., 1934) Vadovėlis sulaukė net trijų leidimų – 1934, 1937 ir 1939 metais. Antrasis vadovėlio leidimas 1937 metais išėjo su priedais „Prancūzų kalbos skaitiniai lietuviams“, su žodynėliu ir paaiškinimais bei gramatiškomis pastabomis.
Knygos herojai – Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojai - neapsiribojo vien tik mokykline veikla, bet suvokė, kad tautos mokykla nėra vien tik mokymo įstaiga, mokanti jaunąją kartą skaityti ir rašyti, teikianti jai mokslo žinias, ją ugdanti, lavinanti ir auklėjanti, bet žymiai platesnė sąvoka, jungianti kelias pakopas – motinos mokyklą šeimoje, švietimo ir mokymo įstaigą ir viešąją spaudą. Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojai – jau minėtieji Jurgis Elisonas, Ona Girčytė-Maksimaitienė, Elena Gabulaitė, Leonas Kuodis, Vanda Žemaitytė-Vabalienė aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Mokytoja Elena Gabulaitė spausdino savo kūrybą to meto laikraščiuose ir žurnaluose: „Panevėžio garse“ „Ateities spinduliuose“, „Naujojoje vaidilutėje“, „Studentų dienose“, vėliau – „Panevėžio balse“, „Panevėžio ryte“, „Gimtinėje“, „Tėvynėje“; Leonas Kuodis, poetas ir rašytojas savo eilėraščius spausdino „Skaitymuose“ ir tautiniame žurnale „Vaire“ (1922) „Jaunojoje Lietuvoje“ (nuo 1925 metų); vėliau „Mokslo dienose“, „Mūsų krašte“. Nuo 1937 metų redagavo mokytojų žurnalą „Mokslo dienos“, 1938 m. tapo žurnalo „Tautos mokykla“ redakcinės kolegijos nariu. Leono Kuodžio vadovaujamose „Mokslo dienose“ pirmuosius kūrybinius žingsnius žengė poetai Jonas Juškaitis, Eugenijus Matuzevičius, Vladas Šlaitas, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys, Paulius Drevinis ir kiti. Sofijos Žemaitienės dukra, irgi dėsčiusi lietuvių ir rusų kalbas Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (iki 1953m. ), nuo 1954 m. dirbo „Panevėžio tiesos“ redakcijoje, su bendraautoriumi parašė pjesę „Naujas rytas eina“, 1964 m. persikėlė gyventi į Vilnių.
Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytojų kolektyvas, aprašytas knygoje „Karta, iš kurios mokėmės“ – tai miniatiūrinis portretas – visos prieškario Lietuvos tautinės mokyklos. Žiūrint sisteminiu principu, būtų logiška manyti, kad visose to meto Lietuvos mokyklose dominavo tokia pati patriotiška ir kūrybinga mokytojų karta. Mūsų kartai dar teko laimė sutikti savo mokykliniais metais tokių mokytojų. Kai mokiausi Kaune, Kauno mergaičių gimnazijoje, vėliau tapusioje šeštąja vidurine mokykla, turėjau laimę sutikti mokytoją Jagminienę, mūsų klasės auklėtoją, kuri mus mokė teatrinio meno paslapčių ir supratingo prisilietimo prie jo, anglų kalbos mokytoją Jakučionienę, įskiepijusią neišblėsusią visą gyvenimą meilę anglų kalbai, Anglijos istorijai, jos kultūrai ir literatūrai, ir tokiu būdu nulėmusiai mano tolimesnį gyvenimą ir profesijos pasirinkimą. Vėliau, kai jau mokiausi Šiluvos vidurinėje mokykloje, tokiu įsimintinu mokytoju buvo matematikas Tautkus, kuris visada matematiką lygino su gražiausia poezija, o mokė mus teatrinio meno subtilybių ( jo „atrasta“ buvau mokyklos solistė ir įvairių jo režisuojamų spektaklių „aktorė“). Su meile ir susižavėjimu prisimenu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Petrą Želvį, subūrusį mokykloje literatų būrelį ir mokiusį mus poezijos vertimo iš svetimų kalbų meno. Tais mokytojais žavėjomis, norėjome būti tokiais, kaip ir jie, prisimename juos su dėkingumu, ir tik dabar supratome, kad jie buvo unikalios Lietuvos pedagogikos istorijoje – lietuviškos tautinės mokyklos - kartos mokytojai, apie kokius ir rašoma analizuojamoje knygoje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
