VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.26. Popietė kaimo seklyčioje

Regina Norkevičienė

Per patį alyvų žydėjimą Panevėžio rajono Bernatonių bendruomenė, vadovaujama pirmininkės Rėdos Manikienės, suplanavo išvyką į netoliese, kitoje Lėvens pusėje, esantį Daukniškių kaimą. Jau kelis dešimtmečius čia vienoje sodyboje gyvena Kęstutis Kuzma, metų pabaigoje švęsiantis savo amžiaus devyniasdešimtmetį. Apsigyveno jis šioje sodyboje dar jaunas, ketvirtą dešimtmetį skaičiuojantis vyras, kai reikėjo ramybės, kai užpuolė klastinga akių liga, atėmusi didžiąją regėjimo dalį. Liko tik vienos akies siauras akiplotis, neliko galimybės dirbti pedagoginį darbą, skaityti. Ieškodamas nusiraminimo, Kęstutis ėmėsi medžio drožybos – pradžioje kūrė originalius nedidelius buities darbelius, vėliau – gyvūnų, žmonių figūras.

Kęstutis – pokario formuotas. Didelę įtaką jam turėjo partizanų vadas Juozas Šomka–Čerčilis, kurio neoficialiu ryšininku jis buvo keletą metų. Tas įtemptas, dramatiškas laikotarpis paliko ryškų pėdsaką jaunuolio savimonėje, o vėliau ir kūryboje.

K. Kuzmos medžio skulptūrose Lietuvos gamta, jos istorija, daugiausia dramatiški pokario metai. Įdomi kompozicija, skirta partizanų temai. Kūryba eksponuota Panevėžio kraštotyros muziejuje 2007–2008 metais. Daug skulptūrėlių pasklido po Lietuvą ir tolimesnes šalis, tačiau didelė dalis drožinių puošia Daukniškių sodybos, išsaugojusios etnografinius bruožus, seklyčią.

Suvažiavo didelė grupė bernatoniečių į Daukniškius, sugužėjo į Kęstučio seklyčią. Žiūrėjo, aptarinėjo čia eksponuojamas skulptūrėles, stebėjosi, kaip paprasčiausiais įrankiais autorius gebėjo pasiekti meninio efekto. Buvo prisimintas ir šviesaus atminimo Kęstučio sūnėnas žinomas skulptorius Stanislovas Kuzma, kuris atvažiuodavo pas dėdę į kaimą, dalinosi kūrybinio darbo paslaptimis.

Popietės kaimo seklyčioje akimirkos

Kalbėdamas su svečiais apie savo kūrybą, Kęstutis daug neaiškino. Jo kūrybos tematiką, jos esmę geriausiai išsako Just. Marcinkevičiaus eilėraštis „Šešiolikmečiai“. Tad ekspozicijos autorius šį eilėraštį ir padeklamavo:

Šešiolikmečiai, šešiolikmečiai,

trisdešimtųjų metų gimimo,

jauni ir gražūs, liekni kaip medžiai,

vaikiškom rankom šautuvus ima.

Antroji renginio dalis persikėlė į kiemą po ąžuolais. Čia koncertavo Bernatonių etnografinis ansamblis, skambėjo dainos. Daug čia kalbėta, ragautos suneštinės vaišės, ant gyvos ugnies kepta tradicinė artėjančių Sekminių kiaušinienė.

Moka džiaugtis gyvenimu bernatoniečiai, moka susikurti šventę dvasiai ir ne tik jai. Tai kas, kad daugumai atvykusių jau pabalę smilkiniai – reikia mokėti džiaugtis ir tuo džiaugsmu dalintis su kitais.

Atgal