VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

05.28. Dainų švenčių keliais

Aleksandras Šidlauskas

 

Unikaliausia ir pastoviausia mėgėjų kultūros tradicija tapo Dainų šventės, Lietuvoje užgimusios 1924 metais. Tai simboliu tapęs meninės kūrybos reiškinys, kuris kartu su Estijos ir Latvijos dainų šventėmis aukso raidėmis įrašytos į pasaulio nematerialaus (dvasinio) kultūros paveldo sąrašus. Tiktai trys Baltijos krašto sesės gebėjo išsaugoti tai, kas buvo sava ir savita, sakralu ir tautiška. Tiesa, estų ir latvių šių švenčių rengimas prasidėjo XIX amžiaus viduryje. Carizmo priespauda, Spaudos lietuvišku raidyno uždraudimas 1864 m., posukiliminės 1863 m. represijos (tremtys, kalinimai, baudos) neleido mėgėjiškumui išsiskleisti,. Tuojau pat po Spaudos atgavimo 1904 metais „Vilniaus žinios“ paskelbė sprendinį, kad atėjo metas burtis į dainininkų sambūrius ir surengti pirmąją Dainų šventę gimtajame krašte. Lengva pasiūlyti – nelengva įgyvendinti. Tam sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Ir tiktai po Lietuvos valstybės atgavimo, sustiprėjus naujajai respublikai, vėl pasigirdo pirmosios Dainų šventės šaukiniai. Dera priminti, kad pirmosios masinės šventės XIX a. viduryje vyko Šveicarijoje, vėliau Vokietijoje ir Austrijoje, deja, toji europietiškojo patriotizmo ugnis užgeso visiems laikams, o kitos kaimyninės Europos tautos susiburti į tokio masto renginius neturėjo dvasinių jėgų.

Tuo būdu 1924 metai tapo tuo atskaitos tašku, kuris įrodė dainos gyvybingumą, o toji dainavimo tradicija tapo pačiu ryškiausiu mėgėjų meninės kūrybos žymeniu. Vadinasi, kiekvieno dainininko, šokėjo, muzikanto prisiminimas galėtų tapti artėjančio Dainų švenčių šimtmečio įprasminimu. Prisiminimai – tai mūsų kultūros istorijos praturtinimas, naujų faktų atskleidimas, asmeninio požiūrio raiška, buvusių akimirkų sustabdymas.

...Ėjo 1955 metai...

Grinkiškio vidurinės mokyklos mišrus choras, kuriame dainavo apie penkiasdešimt moksleivių, buvo atrinktas į tradicinę Respublikinę dainų šventę, vykstančią kas penkeri metai. Didis džiaugsmas apėmė ir dainininkus, ir tuometinį choro vadovą, muzikos mokytoją Antaną Savicką. Ir moksleivių tėvus užliejo pasididžiavimas, kad jų augintiniai visai savaitei pirmą kartą vyks į Lietuvos sostinę. Choristės tvarkėsi savo tautinius rūbus, choristams buvo nupirkti nauji balti marškiniai ir juodi kostiumai. Į lagaminus įsidėtas – užtiesalas, dvi paklodės ir pagalvės užvalkalėlis, mamos įvyniojo į sviestinį popierių keletą sumuštinių su kitokiais skanskoniais. Ir liepos viduryje du kolūkio sunkvežimiai atriedėjo į Baisogalos geležinkelio stotį, kurioje choristų jau laukė prekinis vagonas su naujais suoleliais ir ilgais stalais vagono viduryje. Dainos skambėjo visą laiką. Garvežys stabtelėdavo pakelės stotyse, ir ešelonas vis ilgėjo ir ilgėjo. Vilniaus geležinkelio stotyje šventės dalyvius pasveikino dūdų orkestras. Sėdome į specialius autobusus ir atvykome į Antakalnį, kad įsikurtume Politechnikumo rūmuose. Čia miegojome, kvapiu šienu prisikimšę pagalvėles, čia valgykloje maitinomės, vakarais šokome erdvioje sporto salėje. Prasidėjo kasdienės repeticijos. Prie dirigento pulto atėjo vis nauji muzikai – Juozas Karosas, Balys Dvarionas, Konradas Kaveckas, Jonas Švedas, Antanas Gimžauskas, Antanas Ilčiukas. Taip prasidėjo eilinė šeštoji Dainų šventė. „Spartako“ stadionas (vėliau pervadintas „Žalgiriu“) ūžė, lalėjo, džiaugėsi. Grinkiškiečiai dainavome mišraus choro repertuarą – „Oi, žiba žiburėlis“, „Ar aš ne vyšnelė“, „Paleisk, tėvelį, lankon žirgelį“, „Ryga dunda“, „Motule mano“, „Vestuvės kolūkyje“, „Variago“ žuvimas“, „Ant Nemuno kranto“. Šventės dieną buvo vasariškai šiltos ir jaukios. Stebėjome šokėjų koncertą, klausėmės lietuvių liaudies instrumentų orkestro, skudučių, pučiamųjų orkestro, kanklininkių muzikos. Iš atminties neišblėso įspūdis, kai buvo šokamas „Gyvataras“, „Džigūnas“, „Jievaro tiltas“, „Kalvelis“, „Oželis“, „Suktinis“. Šioje šventėje dalyvavo 31 538 dalyviai, tarp jų – net 25 414 choristų. Į namus iš šeštosios Dainų šventės vykome įsigiję šventės atributikos: ženklelių, bukletų, naują laikraštėlį „Skambėk, daina“, naujų adresų. Prisiminimai liko visiems laikams.

Dainų šventės, vykusios Kaune 1937 m., dalyviai žygiuoja miesto gatvėmis

 „Spartako“ stadionas

1937 m. dainų šventė. Eisena Kauno miesto gatvėmis

Tie neišblėstantys įspūdžiai, kurie skatino ir toliau nesiskirti su daina, o dalyvauti mėgėjų meninėje veikloje. Mokyklą pakeitė studijos Vilniuje. Universiteto mišriame studentų chore vėl dainuota penkeri metai. Garsusis dirigentas ir meno vadovas Pranas Slišys buvo tėviškai pagarbi asmenybė, išmokęs ne tiktai gražiai dainuoti, bet ir suvokti pačios dainos esmę, melodijos prasmę, žodžių įtaigą. Kelionės ir gastrolės, repeticijos ir koncertai tapo studijų kasdienybe, tikru dvasiniu papildu, laisvalaikio įprasminimu. Liaudies daina ir chorai iš operų ir modernesni to meto kūriniai skambėjo visą laiką. Taip buvo paklotas tvirtas ir rimtas pagrindas tolesniam kultūros darbui. 

Radviliškėnai taip pat yra suaugę su daina. Dar XIX amžiaus pabaigoje, knygnešystės metais, lietuviškuosiuose vakaruose buvo vaidinama, šokama, grojama, žaidžiama. Tokiuose sambūriuose buvo dedamas pagrindas pasaulietiniams chorams rastis. Didžioji dalis dainos mėgėjų – giesmininkų būrėsi bažnytiniuose choruose, kurie buvo pirmųjų Lietuvos dainų švenčių didžioji dainininkų dalis. Vėliau pirmieji lietuvių chorvedžiai J.Naujalis, Č.Sasnauskas, J.Žilevičius, S. Šimkus, N.Martinonis, J.Karosas, M. Karka tapo talentingais chorinės kultūros puoselėtojais. Šia proga dera prisiminti Vydūną, kuris žymiai anksčiau Rytprūsiuose vadovavo lietuvių chorams, rengė vasarines ir žiemines choristų susiburtuves. Visa tai pamažu vedė link pirmųjų Dainų švenčių, kurios vėliau tapo tradicinėmis. Radviliškėnai įnešė nemažą indėlį į Dainų švenčių istoriją,. Dalyvauta ir pirmosiose šventėse, ir vėlesniais metais respublikiniuose ir tautiniuose renginiuose su gausiomis dainininkų, šokėjų, muzikantų, vaidintojų, folklorininkų delegacijomis. Be to reikia priminti 1933 metų gegužės mėnesį Radviliškio mieste įvykusią mokinių sporto ir dainų šventę. Joje dalyvavo radiviliškiečių choras (vadovas A. Marijošius, žymaus dainininko Romano tėvas) grojo pučiamųjų instrumentų orkestras. Gautos lėšos buvo išdalintos neturtingų tėvų vaikams bei sporto kostiumams įsigyti. Pokariniais metais rengtos rajono meno, dainų, meno ir sporto, taip pat zoninės šventės. Dauguma jų vyko Antaniškių parke. Aktyviausiai dalyvavo (dėl suprantamų priežasčių) Radviliškio, Šeduvos ir Baisogalos mėgėjų meninės kūrybos kolektyvai.

Nauja buvo tai, kad tautinio Atgimimo metais Dainų šventėse įsitvirtino folkloro ansambliai ir etnografinės grupės. Šiuose baruose iniciatyvą visą laiką rodė gabūs vadovai – S. Anglickienė, E. Brajinskienė ir S. Černiauskas. Pažymėtina, kad 2003 metais į rajono meno šventėje susibūrė net 99 įvairaus žanro meno kolektyvai. Gausiausia rajono meno šventė įvyko 2005 metais devizu: „Vakar, šiandien, rytoj“. 106 kolektyvuose (tarp jų 67 mokyklų ir 39 kultūros namų) buvo 2062 dalyviai. Net 62 chorvedžiai, choreografai, muzikinių kolektyvų vadovai tęsė ir tebetęsia etninės kultūros tradicijas, ugdo dalyvių meninį meistriškumą, puoselėja savitą repertuarą. „Nuo anūko iki senuko“ – taip galima būtų įvardinti renginių dalyvius. Iškiliausi apdovanoti įvairiais respublikiniais ir rajoniniais žymenimis.

xxx

Tad atverkime 1924 m. Dainų šventės programą, susipažinkime su jos vadovais, repertuaru, dainininkais. Tarp Kaune dainavusių 76 mišrių chorų, naujai pastatytoje estradoje dalyvavo keturi Radviliškio krašto chorai. Iš viso – 114 dainos mylėtojų. Nestebina Radviliškio, Šeduvos ir Šiaulėnų chorai, tačiau 27 dainininkai iš Pakalniškių kaimo, daug kam galėjo būti netikėtumu. Šiam chorui vadovavo muzikos mokytojas Kazys Plungė. Chore dainavo dvi sopranės Lukoševičiūtės, dvi altės Plungaitės ir du bosai Plungės. Koks buvo dainininkų Plungių giminiškumas nepatyrinėjus sunku nuspėti, bet juos visus iš tiesų siejo didi meilė dainai. Radviliškio bažnytiniame chore, kuriam vadovavo vyresnysis leitenantas Antanas Koscevičius, giedojo 27 asmenys (8 sopranai, 7 altai, 5 tenorai ir 7 bosai). Jeigu rajono kultūrininkams kiltų noras pasiaiškinti, kas pirmojoje Dainų šventėje dalyvavo, galima kreiptis į Lietuvos nacionalinį kultūros centrą, kuris turi visų pirmųjų trijų švenčių chorų dalyvių sąrašus. Žinia, buvusių choristų jau nėra tarp gyvųjų, tačiau jų vaikai, anūkai ir proanūkiai galėtų paieškoti savo protėvių kultūrinių šaknų. Šiaulėnų švietimo ir kultūros draugijos chorui vadovavo dirigentas V.Zigmantavičius, subūręs vienin 25 dainorius. Įdomumo dėlei galime pasakyti, kad chore dainavo dvi altės Platkauskytės ir du tenorai Stankai. (Galimas daiktas, kad tai garsaus Vilniaus gydytojo Jono Stankaus prošakniai?). chore boso partiją traukė S. Šikšnis, tikėtina, kad rašytojo M.Šikšnio-Šiauliniškio giminietis. Iš rečiau sutinkamų pavardžių buvo J.Virbutas, T.Raividas, J. Kleinis, J. Žilvitis, V.Pričkus. Gausiausias choras Kaunan atkeliavo iš Šeduvos. Tai „Saulės“ progimnazijos 35 dainos gerbėjai, panūdę įsiamžinti pirmojoje Lietuvos dainų šventėje. Kaip skelbia šventės leidinyje spausdinti chorų sąrašai, šeduviams vadovavo vargonininkas Augustas Bielinis. Minėtieji leidinio sąrašai skelbia, kad Pakalniškių choras gyvavo nuo 1921 metų.

Netruko ateiti ir antroji Dainų šventė, vėlei Kaune įvykusi 1928 metais, kuri buvo dosni radviliškėnams, nes joje dainavo nebe keturi chorai kaip prieš ketverius metus, bet septyneri kolektyvai su 259 choristais. Tad perverskime tų metų šventės dokumentus, kuriuose užfiksuoti pagrindiniai chorų duomenys. Radviliškio bažnytiniam chorui (35 dainoriai) vadovavo Antanas Marijošius. Sidabravo choras susibūrė 1927 m. 36-iems choristams vadovavo chorvedys A. Balius. Jungtinis Šiaulėnų bažnytinis ir pavasarininkų choras dainavo nuo 1924 m. (36 dainininkai), vadovas T.Reivydas. 

Visus nustebino šeduvių kraštas, kuris į Kauną delegavo net keturis chorys su 253 dainininkais. Šventėje dainavo Šeduvos šv. Cecilijos choras, repetavęs nuo 1921 m., jo vadovas Augustinas Bielinis (51 asmuo), Šeduvos Šaulių sąjungos 211 būrio choras, vadovas Kazimieras Plungė (120 choristų), Pakalniškių apylinkės choras, vadovaujamas to paties K. Plungės, su 50 choristų ir jungtinis Užuožėrių – Paežerių kaimų kolektyvas, jam vadovavo Vladas Plungė, subūręs 32 dainorius, kurie nuo 1922 metų dainavo šiame mėgėjų chore. Tiek chorų tesugebėjo suburti tiktai, kai kurių didmiesčių švenčių organizatoriai. Netrukus, po dviejų metų, 1930 į trečiąją Vytautui Didžiajam skirtą Dainų šventę (500 metų nuo jo mirties) vėlei susirinko Lietuvos choristai. Baisogalos, Radviliškio, Šeduvos, Sidabravo ir Šiaulėnų dainininkai (218 choristų) darniai įsiliejo į aštuoniatūkstantinį mišrų chorą (vyrų ir moterų chorai dar nebuvo populiarumo įgiję). Radviliškėnų šauliams (48) vadovavo A.Marijosius Baisogalos (38) šv. Cecilijos dainoriams vadovavo Bronius Kuprys, su Šeduvos (64) „cecilininkais“ dirbo chorvedys A. Bielinis, T. Reivydas iš Šiaulėnų Dainų šventei chorą ruošė su 26 „Pavasario“ jaunimo organizacijai priklausančiais dainininkais, 42 sidabraviečiai, kuriem vadovavo B.Ambrazas, taip pat buvo susibūrę po šv. Cecilijos vėliava.

Tad dar kartą norisi kreiptis į buvusius ir esamus radviliškėnus kultūrininkus, kad jie susidomėtų pirmųjų trijų Lietuvos dainų švenčių chorais, susitiktų su minėtų dainininkų vaikais ir vaikaičiais, užrašytų atsiminimus, pasiraustų fotoalbumuose, pasidomėtų tolesne dirigentų veikla, parašytų gimtojo rajono Dainų švenčių istoriją, nes po šešerių metų į duris pasibels Dainų švenčių šimtmetis, kurį visi nori sutikti deramai jam pasirengę.

 

Atgal