VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

06.01. Knyga apie Sūduvos šiaurę, Nemuną ir Šakius

Petras Vytautas Vaitkus

 

Nauja žurnalisto Antano Andrijono knyga „Sūduvos Šiaurė. Šakiai“ pristatyta gegužės 26 d. Šakių kultūros centre, kur vyko renginys „Sugrįžau į gimtinę“.

Vytautas Petras Vaitkus

Šiame renginyje koncertavo Vilkaviškio kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Rudenėlis“, Pilviškių kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Jovaras“, Šakių neįgaliųjų draugijos ansamblis „Siesartis“, šeimyninio muzikavimo grupė „Antaniukai“, Šakių kultūros centro pagyvenusiųjų liaudies šokių grupė „Vijūras“.

 „Sūduvos šiaurė. Šakiai“ –pasakojimas apie Šakių rajono savivaldybės 14-ka seniūnijų. Sūduvos šiaurėje išsidriekęs Šakių kraštas – vienintelė šio regiono vieta, kuri siekiasi su didžiausia Lietuvos upe Nemunu. Per istorijos tūkstantmečius Nemuną legendomis apipynė ir dainomis apdainavo ne tik mūsų krašto kūrėjai, bet ir svečiai iš tolimų kraštų. Jis vadintas mažuoju Reinu, kitais širdžiai maloniais sinonimais. Nemuną minėjo senovės romėnai, vadino jį vardu Chronus.

 Iš kairės – Šakių viešosios bibliotekos Aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė, Šakių kultūros centro darbuotoja, renginio „Sugrįžau į gimtinę“ organizatorė Asta Grigaitienė, Pilviškių kultūros centro mišraus vokalinio ansamblio „Jovaras“ vadovė Nemyra Gardauskienė, Šakių rajono šeimyninės muzikavimo grupės „Antaniukai“ vadovė Audronė Adomaitienė, Šakių kultūros centro direktorius Raimondas Januševičius, Vilkaviškio kultūros centro mišraus vokalinio ansamblio „Rudenėlis“ vadovė Rita Štrimaitienė, žurnalistas Antanas Andrijonas, renginio „Sugrįžau į gimtinę“ vedėja Rima Rauktienė, priekyje su knyga „Sūduvos šiaurė. Šakiai“ rankoje – Šakių neįgaliųjų draugijos vadovas Saulius Rakauskas. Viktoro Vilčinsko nuotr.

Vilkaviškio kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „Rudenėlis“

Alicija Rūgytė

Knygos „Sūduvos šiaurė. Šakiai“ viršelis

Vėliau atėjo Renesanso laikai. Atgimė ir suklestėjo literatūra, dailė, muzika. Literatūra tapo politinio ir dorovinio poveikio priemone. Grožiniuose kūriniuose buvo vaizduojamas realus žmogus realiame gyvenime. Atsirado tautinė literatūra.

Temų ir žanrų įvairove išsiskyrė proza: Tomas Moras – „Utopija“, Džovanas Bokačas – „Dekameronas“, Erazmas Roterdamietis – „Pagiriamasis žodis Kvailybei“, Fransua Rablė – „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Migelis de Servantesas – „Don Kichotas“.

Lyrikoje įsigalėjo soneto žanras, susiformuoja du sonetų tipai – itališkasis ir angliškasis. F. Petrarka jausmingai reiškė meilės ilgesį, liūdesį. Viljamas Šekspyras atviriau, nuoširdžiau atskleidė jausmus, neretai susimąstė apie žemiškojo gyvenimo laikinumą, jaunystės grožio trapumą.

Drama išgyvena pakilimą. Vėl V. Šekspyras – „Hamletas“, „Otelas“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Karalius Lyras“.

Muzikoje atgijo liutnia, fleitos, obojai, valtornos, trambonai, smuikai, ragai, rageliai...

Tuo laikotarpiu vyko kiti svarbūs dalykai, kurie palietė ir mūsų kraštą.

Ar turime kitą upę, kuriai išgarsinti dar XVI a. būtų parašyta poema ir išleista knyga? Eleginė giesmė?

Tuo Atgimimo laiku apie Nemuną pasirodė eleginė giesmė. Ji parašyta 1553 metais Krokuvoje, per ilgus amžius išliko iki mūsų dienų, saugoma Jogailos bibliotekoje Krokuvoje. Ta knyga buvo 15 puslapių, parašyta lotynišku pentametru.

O kada pirmoji lietuviška knyga parašyta, Martyno Mažvydo? 1547-aisiais. Tik 6-ri metai teskiria pirmąją lietuvišką knygą ir knygą apie Nemuną lotynų kalba. Šis faktas rodo, koks svarbus buvo Nemunas, kokia didžiulė reikšmė jam skirta. Tik 1570 metais išleista knyga apie Reiną. Dar vėliau apie Dunojų.

Tai kas buvo tas drąsuolis, kuris prabilo apie Nemuną, kai dar tylėjo didžiųjų Europos valstybių poetai, galėję apdainuoti savo krašto upes – Reiną, Dunojų, Seną ar Vyslą?

Odę Nemunui sukūrė Adomas Šrėteris (1525–1572) iš Silezijos, o eleginę giesmę pavadino „De fluvio Memela Lithuaniae“ („Apie Lietuvos upę Nemuną“). Jis priklausė lotyniškai rašiusių Renesanso epochos poetų kartai. Šios epochos žodžio meistrai teigė nepraeinančią poezijos reikšmę, kuri yra patikimiausia priemonė išsaugoti atminimą apie žymių asmenų heroiškus poelgius. Knygų dedikacijose jie dažnai minėjo Aleksandrą Didįjį (Aleksandrą Makedonietį), kuris net savo kariniuose žygiuose kiekvieną vakarą prieš miegą skaitė Homero hegzametrus.

XVI a. literatūros tyrėjų nuomone, A. Šrėteris buvo ne tik tobulai įvaldęs eleginį distichą, bet ir originaliai sukompanavo kūrinį, sujungė antikinės ir Naujųjų laikų epitalaminės kūrybos topus (kalbėta jau apie kitą A. Šrėterio kūrinį – jis apdainavo visoje Europoje garsias Žygimanto Augusto trečiąsias vedybas, parašė „Eleginę giesmę apie Žygimanto Augusto ir Kotrynos vestuves“). A. Šrėterio epitalamijuje galima atsekti tiek antikinės tradicijos, tiek ir Renesanso kūrėjų įtaką.

Eleginėje giesmėje apie Nemuną A. Šrėteris rašė:

„Tai, kas sukuriama rašytiniuose paminkluose ir poetų kūriniuose, pasižymi daug didesniu patvarumu ir negali būti pamiršta per jokį laiką. Juk kas žinotų apie Aleksandrą Didįjį, apie jo šlovingus ir didingus žygdarbius, (apie tai, kad) jis per trumpą laiką pajungė visą pasaulį savo valdžiai? Kas (žinotų) apie Julijų, apdovanotą nemažesnėmis dorybėmis ir fortūna? Kas – apie Hektorą ar Achilą? (...). Kas gi, sakau, sužinotų apie šiuos tokius iškilius vyrus, jeigu jie nebūtų įgiję nemirtingumo išsilavinusių žmonių pastangomis?“

Nemuno praeitimi labai domėjosi XIX ir XX a. Atgimimo dalyvis, visuomenės veikėjas Jonas Basanavičius.

Nemunu labai domėjosi Jonas Basanavičius

1847 m. vokiečių istorijos žurnalas „Neue Preussische Provincialblatter“ rašė, kad Gelgaudiškyje aptiktas keturkampis aptašytas akmuo su keistais įrašais. Akmuo pūpso malūnininko kieme. Jis buvo ištrauktas iš Nemuno ir užvilktas ant kalvos. Tuo akmeniu domėjosi J. Basanavičius, kuris ne kartą lankėsi Gelgaudiškyje.

Ta žinutė, kuri vokiečių žurnale pasirodė dar J. Basanavičiui negimus (gimė 1851 m.), jį labai sudomino. 1905 m. apie tą žinutę jis parašė „Vilniaus žiniose“, straipsnelį pavadinęs „Gelgaudiškio inteligentams“. Išdėstęs vokiečio Zschokke paskelbtą informaciją apie Gelgaudiškyje rastą akmenį su neperskaitomu įrašu, J. Basanavičius rašė:

„...Pranešdamas apie tai Gelgaudiškio inteligentams, prašau jų apžiūrėti akylai vietas, kur šios dienos malūnai stovi, ir kitus Gelgaudiškio kampus, ar neatsiras virš minėto akmens su neperskaitomais ženklais; jeigu dar akmuo tebebūtų ant vietos, prašyčiau jį aprašius ir išmatavus, gerą „rašto“ kopiją nuimt ir „Viln. žin.“ redakcijon atsiųsti“.

Nemunu ir jo apylinkėmis visais laikais žavėjosi šia upe praplaukiantys upeiviai ir šio krašto svečiai. Tie pėdsakai išlikę ir knygose. Susižavėjimo mūsų Nemunu negalėjo nuslėpti net okupantai.

Knygoje „Sūduvos šiaurė. Šakiai“ rašoma apie pirmuosius Šakių krašto kalendorius, Jono Totoraičio (1872–1941) ir Pranciškaus Būčio (1872–1951) ginčą dėl žodžio „zanavykas“, apie ilgiausią pasaulio tiltą, kuris XVIII a. iš Kauno vedė į Šakius.

Prisiminta Alicijos Rūgytės 2-jų tomų knyga „Zanavykija“, autorės šeimos istorija Sintautų krašte, Rūgių kaime. Knygoje pasakojama apie kitas rečiau minimas šeimas iš Šakių krašto. Iš tokių pažymėtina Olekų giminė, gyvenusi Barzdų vls., Gražiškių, Žardelių kaimuose.

Olekų šeimos dinastija iš Žardelių kaimo

Žardeliuose gimė būsimasis gydytojas Motiejus Oleka (1856–1912). Medicinos mokėsi Maskvos universitete, tapo žymiu vaikų ligų gydytoju. Besimokydamas įsijungė į aktyvią veiklą prieš caro režimą. Dėl to negavo paskyrimo, Maskvoje užsiėmė privačia gydytojo praktika. Darbas jam sekėsi – įsigijo nuosavą namą, karietą su samdomu vežiku. Per atostogas žmonos ieškojo Lietuvoje – vedė Lietuvos mokytojų patriarcho, Veiverių mokytojų seminarijos direktoriaus Tomo Žilinsko (1840–1925) dukterį Matildę, Lietuvos kaimo mokytoją. Iš Lietuvos gydytojas parsivežė virėją ir vaikų auklę, taip pat – vežiką.

Olekų šeimoje užaugo du sūnūs, garsūs Lietuvos menininkai – režisierius Andrius Oleka-Žilinskas (1893–1948) ir operos solistas Petras Oleka (1895–1975). Pastarasis kūrė Lietuvos operos teatrą, dainavo pirmojoje operoje, G. Verdi „Traviata“ (Daktaras). Vedė pirmąją Lietuvos baleto šokėją Jadvygą Jovaišaitę (1903–2000). Jų šeimoje gimė Vikis Petras Oleka (1932) – inžinierius architektas, technikos mokslų daktaras, automobilių sporto meistras, nusipelnęs treneris...

Alicijos Rūgytės monografija „Zanavykija“

Gydytojo J. Rūgio duktė, pedagogė, istorikė, visuomenės veikėja gimė 1902 m. gruodžio 5 d. Švėkšnoje (jos tėvas, aušrininkas-varpininkas, gydytojas Juozapas Rūgys (1858–1919) gimė Sintautų vls., Rūgių kaime). Ji buvo antrasis vaikas, šeimoje dar augo vyresnis brolis ir jaunesnė sesuo. Alicija gimė toli nuo Sintautų, nuo didžiuliame sode paskendusios Rūgynės, pro kurią išsilenkdamas vingiavo kaimo kelias, o ties kaimaviete skilo į dvi strėles: viena skriejo į Skrynupių kaimą Griškabūdžio link, kita per Novos tiltą vedė į Žėglių kaimą, į Žvirgždaičius. Kažin kada ji sužinojo, kad prie kelio ties sodyba stovėjo tvorele aptvertas ir gėlėmis papuoštas kryžius. Tėvo tėviškė glaudėsi vakarinėje Rūgių kaimo pakraštyje, arti didelio alksnyno, o pietuose beveik lietėsi prie medžiais ir krūmais apaugusios kaimavietės. Pietine kaimo puse tekėjo Nova, už kurios buvo Žėglių kaimas, jau kito valsčiaus pakraštys. Beveik priešais Rūgynę, per lauką, ąžuolų giraitėje stovėjo kaplyčia su kapinaitėmis, kur nuo rusų caro laikų buvo minimi šv. Jurgio ir šv. Magdalenos atlaidai. Žmonės sueidavo iš visų plačių apylinkių kaimų. Koplyčią mišioms paruošdavo ir joms patarnaudavo seniausias šeimos narys Pranas Rūgys. Po pamaldų Rūgių seklyčia tapdavo lyg klebonija: kunigai su kviestais svečiais čia patirdavo svetingos šeimininkės Agotos Rūgienės vaišingumą...

Tikriausiai apie šią kaimo idiliją Alicijai pasakodavo tėvas. Jau nebūdama Lietuvoje, toli už Atlanto tėvo gimtajam kraštui ji paskyrė dviejų tomų monografiją „Zanavykija“ (I t. išleistas 1978 m., II t. 1979 m.). Net šiame krašte gimę ir augę šviesuoliai galėtų pavydėti jai tokio darbo ir atkaklumo. Alicija paprašė, kad Zanavykijos krašto proistorę monografijai „Zanavykija“ parašytų Jonas Puzinas (1905–1978), kuris ir paskutiniaisiais gyvenimo metais turėjo daug pradėtų darbų. Autorius juos atidėjo ir proistorę užbaigė likus vos trims dienoms iki savo mirties... Daugiau turėtume žinoti ne tik apie šią monografiją, bet ir jos autorę. Todėl bent trumpai prisilieskime to laikmečio.

1927 metais A. Rūgytė baigė Kauno mergaičių mokytojų seminariją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos filosofijos fakultetą ir studijavo istoriją.

Baigusi universitetą, 1933 metais dirbo mokytoja Garliavoje, Kaune, Vilniuje. Švietimo valdyba 1942 metais ją paskyrė Švėkšnos gimnazijos direktore. Nesipriešino, bet džiaugsmo nepatyrė. Buvo šeštoji Švėkšnos gimnazijos direktorė.

Sudėtingais karo ir vokiečių okupacijos metais dirbdama Švėkšnoje priklausė Katalikų draugijai, ateitininkams (jų nare tapo 1921 m.), korporacijai „Giedra“ (narė nuo studijų VD universitete laikų, vėliau parašė „Giedros“ korporacijos istoriją).

1944 metų spalio pradžioje, artėjant frontui, kartu su dideliu būriu gimnazijos mokytojų bei auklėtinių pasitraukė į Vokietiją. Vokietijoje organizavo lietuviškas mokyklas ir vadovavo joms. 1949 metais išvyko į JAV. Čikagoje dirbo siuvėja, krautuvės valytoja, tarnaite, kol pagaliau sulaukė pamėgto užsiėmimo – nuo 1951 metų pradėjo karjerą Čikagos aukštesniojoje lituanistikos mokykloje: mokytoja, inspektore, direktore. Mokyklai skyrė visas jėgas.

Čikagoje įkūrė „Giedros“ korporaciją (buvo jos pirmininkė), Lietu

vos istorijos draugiją (buvo sekretorė ir iždininkė, draugijos metraščio „Tautos praeitis“ redaktorė). Organizavo lėšų rinkimą lietuviškoms knygoms leisti, buvo daugelio istorinių knygų leidėja. Bendradarbiavo spaudoje (sunku būtų suminėti visus jos straipsnius, redaguotus ir išleistus leidinius, skaitytus pranešimus). Jos rūpesčiu Čikagoje buvo perspausdinti „Varpo“ ir „Aušros“ laikraščių komplektai, išleista 20 tomų mokslo žurnalo „Tautos praeitis“. A. Rūgytė – viena Lietuvių fondo pradininkių (1961 m. kovo 19 d. JAV Lietuvių bendruomenė (LB) veikėjų pasitarime A. Rūgytė buvo tarp iniciatorių steigti Lietuvių fondą). Ji buvo baigusi gailestingųjų seserų, kūno kultūros, sodininkystės, vairavimo ir kt. kursus.

1969 metais ėmėsi rengti Švėkšnos gimnazijos 50-mečio jubiliejaus minėjimą, po kurio atkūrė Švėkšniškių draugiją. 1974 metais išleido monografiją „Švėkšna“.

A. Rūgytė mirė 1985 metų birželio 20 d., palaidota Čikagoje.

1996 metais Lietuvių istorijos draugija Čikagoje išleido monografiją „Alicija Rūgytė: gyvenimo kelias“ (autorius Kęstutis Pečkus). 2003 metais įkurtai Švėkšnos skautų draugovei suteiktas Alicijos Rūgytės vardas.

Knyga „Sūduvos šiaurė. Šakiai“ skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui.

 

Atgal