Kultūra
06.08. Kelionė po gimtąją žemę
Aleksandras Šidlauskas
Vos sužimba ryto rasa, dangun šauna ankstusis vyturys, ištikimas artojo draugas. Lengvas vakaris vėjūkštis pradeda gainioti baltąsias debesų drobules, norėdamas, kad pilkasis paukštelis nutūptų ir minutėlei pailsintų sparnelius. Ramiai ir iškilmingai prasideda nauja darbo diena, pilna žemės prakaito ir kaimo žmogaus nerimo. O vyturėlis dairosi iš padebesių aukščio ir bando susiskaičiuoti sodybas, paklaidžioti žvilgsniu po vieškelių vingius ir upelių išraitas. Tuomet prašneka kiemo gėlės, sugirgžda šulinio svirtis, o į topolio viršūnę sutupia varnos, laukdamos vasarvidžio giedros. Ir žmonės sujuda, pasiimdami į pailsėjusias rankas didelius darbus, o mintys pradeda skrajoti gimtosios žemės toliais, neaplenkdamos miestelių ir vienkiemių, vėjo malūnų ir piliakalnių, siūruojančių kviečių plotų ir Rūpintojėlio, amžiams atsisėdusio pakelėje ir vis nerimastaujančio dėl rytdienos. Staiga pasigirsta gyvos žemės šauksmas, aidu atsikartojantis kiekvieno žmogaus širdyje, vis sužimba vėlyvo vakaro langų žiburėliai, įsakmiai primenantys gaivalingos būties esatį ir didelį sąmonės prisipažinimą – gimiau gražioje žemėje, dirbu gerus darbus, rūpinuosi pirmaisiais kūdikio žingsniais, pasodinu medį ir ištiesinu kelio nuokreivą, talkinu kaimynui ir laukiu žemėn nukrintančio prinokusio obuolio.
Kai skaitau knygą, visuomet su atida ieškau savosios žemės spalvų ir garsų, kurie primintų istorinės praeities žmonių triūsą, vakarykščios dienos įdirbius ir didų tikėjimą rytojaus šviesomis, atsklindančiomis nuo alkakalnių viršūnių. Nuo jų vėlei atsiveria skaidrios panoramos su šviesiais beržotų gojeliais, skardingais įlomiais, pasiregi į klases bėgantys mokinukai ir jaunuolis, dovanojantis savo mylimajai purienos žiedą...
Kalbu ne vien tiktai apie save, bet apie visus tuos, kurie gyvena Lietuvoje, kurie valgo jos ruginę duoną, domisi istorine praeitimi ir didžiu kultūros paveldu, dovanotu mums iš tėvų ir senolių rankų. Kalbu apie sukilėlius, knygnešius, savanorius ir partizanus, kurie savo darbais ir žygiais siekė vienintelio egzistencinio būvio – būti laisviems ir nepriklausomiems, iškovoti savo vaikams ramią ir prasmingą ateitį, dovanoti savo tėvynei žodį ir knygą, įdirbtą žemę ir pasėtą grūdą, pasodintą antaninę obelį ir nutiestą naują kelią. Kelionė per Lietuvą visuomet prasideda nuo tėvų sodybos kiemo, nuo gimtojo kaimo erčios, nuo mokyklos suolo ir studijų auditorijos iki tų tautos atminties žymenų, kurie nulaistyti krauju, kovojant su nuožmiais priešais kaimynais, kurie nuglostyti švelnių motinos rankų, kurios išaudė baltosios drobės rietimą, kurie aplaistyti tėvo prakaitu, visą pusdienį kalvėje mosuojant kūju ir kalant ant priekalo raudonai įkaitusią geležį. Kaip šiandien, sulaukus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus, vėl ir vėl nepakeliauti po etnografinius gimtosios žemės kraštus ir juose nesusitikti audėją ir dievdirbį, dainininką ir rimorių, eiliuotoją ir piršlį, verbininkę ir pasakorių. Tai juose ir jų kieme tvyro išganingoji dieviškumo ir kūrybingumo dvasia, pilna vilties ir tikėjimo, grožio spalvų ir kilniausių gėrio apraiškų.
Lietuva – talentų žemė, Dainų švenčių ir sutartinių kraštas, apjuosta dubysomis ir minijomis, nusaigstyta medvėgaliais ir šatrijomis, išmarginta vieškelių vingromis, žvelgianti į baltus debesynus mėlynomis ežerų akimis. Ir kur beeisi, vis susitiksi dzūką ir aukštaitį, pamarėną, sūduvį ir žemaitį, dar neužmiršusį savo įgimtosios šnekos ir švenčių paprotyno, dar gebančio sudainuoti savo močiutės dainų ir visuomet norinčio patalkinti kaimynui rudens darbuotuvėse.
Visus visuomet stebina dzūkų nuoširdumas ir vaišingumas, jų gebėjimas į dainą įpinti visą savo gyvenimą, iš bruknienojų ir mėlynraisčių surinkti visas uogas, partizanų žemines pažymėti atminimo ženklais, garsiesiems savo krašto talentams M.K. Čiurlioniui, V.Krėvei-Mickevičiui ir S. Gedai pastatyti ne tiktai koplytstulpius, įrengti memorialines ekspozicijas muziejuose, bet ir jų takais pavedžioti savo anūkėlius. Nors nebesisuka aukštaičių vėjo malūnai, bet kasmet vešliai suauga dobilienos ir linų ploteliai, o lyrinė poetinė dvasia sujaudina kiekvieną, kas pažino A. Baranausko, P.Širvio ir A.Miškinio žodį, kas išsiilgo sutartinių skambesio ir armonikos garsyno. Pirtys ir svirnai, gryčios ir jaujos – tai sodybų atvanga, žemdirbiškosios dvasios primenos. Pamarėnuose daug vėjo ir ramių upių, vėtrungių girgždesio ir krikštų šventumo, kuršių kalbos reliktų ir užliejamų lankų spindesio. Čia I.Simonaitytės, Vydūno-Storostos ir L. Rėzos žingsnių aidas ir jų darbų gausa, nuspalvinta žuvų papliauškomis marių paviršiuje ir stintų turgumis per didžiąsias pažvejones ar margaspalvius pažmonius. Eiti per Sūduvą, tai grožėtis derliomis lygumomis ir stipriai suręstomis stubomis, gerai tvarkomais keliais ir Šešupės atabradais. Vos čionai įkeli koją, taip ir traukia vėl ir vėlei užsukti į J.Basanavičiaus, V.Kudirkos ir J.Jablonskio sodybas arba neprasukti arklių pro S. Nėries, K.Bradūno ir K.Borutos sodybvietes. O mokslo ir meno vyrų gausa retas regionas gali pasigirti tieka pavardėmis. Belieka paslaptingosios žemaičių kalvos su dar išlikusiomis kūlgrindomis, gausų gausybe ornamentuotų kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių iškilimų prie kiekvieno kelio sūkio. Štai tiktai čia gimė, augo, gyveno ir rašė Žemaitė, Šatrijos Ragana ir Lazdynų Pelėda, unikalių gabumų ir supratingumo moterų trejetukas, atskleidęs ir atsiskleidęs realistine išmintimi ir romantine pasaulėžvalga, o perskaičius I.Končiaus „Žemaičio šnekas“, pasirodys visoji žemaičio esybė, užsispyrimas ir savitoji mintis.
Visko neaprėpti ir neaprašyti visą lietuviškumo grožybių ir žemės gėrybių, tik vis dera neužmiršti, kur gimė garsusis signatarų dvidešimtukas, kur triūsė M.Katkus ir Č.Kudaba, nuoširdžiai ir plačiamintiškai aprašę žmonių darbus, jų būdą, papročius ir šventes, apeigas ir mokslavietes. Ar rasis žmogus, nepavartęs sidarėno fotografo ir kraštotyrininko Balio Buračo fotoalbumų, kuriuose kaimas, miestelis, sodžius ir vienkiemis atsiskleidžia visomis etninėmis pagražomis ir senojo kaimo meile – ir vaikui, ir artojui, ir kiaušinių margintojai, ir piršliui.
Svetimtautis, įkėlęs koją į Lietuvos žemę, jau iš anksto yra pasiaiškinęs, kad būtina išvysti M.K.Čiurlionio tapybą, užkopti ant Merkinės piliakalnio, pasimelsti Kryžių kalne, pasigrožėti Neries vingiais nuo Kernavės piliakalnių, Vilniaus baroko šedevrais, nepamiršti įsigyti A. Kmieliausko, P.Repšio, Š.Saukos, A. Švažo, R.Dichavičiaus dailės albumų, pasibelsti į Naujosios Lietuvos kūrėjo V.Landsbergio kabineto duris. Turistą domina visa, kas tautiška, nepakartojama, unikalu, o galbūt ir visuotina. Visų muziejų durys ikgaliai atvertos, visose bažnyčiose vyksta pamaldos, visi tautodailės meistrai su malonumu papasakos savo gyvenimą, parodys drožinį ir audinį, molinį ąsotį ir riešinę, vestuvių sodą ir mezginį, primityviosios tapybos drobę, ir margaspalvę verbą. Sako, užeik į turgų, į kapines ir į teatrą – ir tauta, su kuria tu nori susipažinti, visu stotu pasirodys tavo akyse, atskleis visas mentaliteto spalvas.
Žavėtis Lietuva galima keliais aspektais. Visų pirma, įvairia gamta, įvairiais kraštų etniniais savumais, darbščiais žmonėmis. Antra, mūsų lietuvių tauta gali didžiuotis didinga istorine praeitimi, savo sumaniais kunigaikščiais, Dariaus ir Girėno žygdarbiu. Trečia, visi žino, kad lietuvių kalba yra išsaugojusi daug senoviškumo, kas liudija pastovumą, sukūrė brandų liaudies meną ir įvairiopą mėgėjų meninę kūrybą. Tūkstančių tūkstančiai užsieniečių šviesuolių norėtų išvysti Dainų šventę, Kaziuko mugę, Kalvarijų atlaidus. Tokių žavinčių ir žmones sudominančių pavyzdžių galėtų paminėti kone kiekvienas miestas ir rajonas. Akis dar įdėmiai norisi kreipti į lietuvių meną, kaip tautos dvasios atgarsį, istorinės atminties įamžinimą, giluminį žmogaus pažinimą, kalbos grožio atskleistį, gamtos pagarbinimą, tautosakos motyvų pakartojimą. Atvirai kalbant, tenka pabrėžti esminį dalyką. Norint pažinti lietuvį kaip žemdirbį, gamtos draugą, šeimos saugotoją, tautosakos kūrėją ir atlikėją, skubiai į rankas reikia imti V.Krėvės, Vaižganto, I.Simonaitytės, Žemaitės J.Paukštelio ir R.Granausko prozą, aplankyti kraštotyros muziejus, įsigyti pasaulinio masto fotografų R.Rakausko, R.Požerskio, R.Dichavičiaus, A.Sutkaus fotoalbumus, tikrąsias lietuvio mąstysenos ir jausenos enciklopedijas, pasiklausyti J.Naujalio, Č.Sasnausko ir J.Gruodžio dainų, B.Kutavičiaus, J.Juzeliūno ir E.Balsio simfoninės ir kamerinės muzikos, nepraeiti pro A.Gudaičio, A.Savicko, A.Stasiulevičiaus tapybos drobes, pasiklausyti kanklių ir bandonijų skambesio, birbynės ir skudučio melodinių subtilybių. Tuomet plėsis meno mylėtojų suvokimas ir vidinis lietuvio, kaip etninio tipo, pažinimas, jo kūrybinių galių intensyvumas, dvasios sklaida, patriarchalinio kaimo ir šiandieninio didmiesčio sanglauda ir viso to atspindys sonete ir sonatoje, akvarelėje ir keramikoje, teatro spektaklyje ir vaidybinio kino juostoje. Perskaičius brandžiausią lietuvių romaną „Altorių šešėly“, pastebima nepaprastai įtaigi Vasario psichologinės sąmonės raida, išgirdus M.K.Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ netikėtai sukyla asociacijos su „Anykščių šilelio“ gamtos vaizdinija, o pažvelgus į Vilniaus šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčios baroko lipdybą, kyla nusistebėjimas žmogaus genijaus pasauliu. Lietuva vienintelė pasaulio valstybė XIX a. II-oje pusėje, Spaudos draudimo metais, išplėtojusi knygnešystės tinklą visoje šalyje, caristinei Rusijai įrodė savo tautinį ir dvasinį gyvybingumą, o 1944–1953 metų partizaninis karas prieš bolševikinę priespaudą taip pat pratęsė ankstesnių kovų patirtį, bandydama parodyti pasaulio demokratijai laisvės kovų prasmę, nepriklausomybės ilgesį. Žymusis literatūrologas Vyt. Kubiliaus įtikinamai patvirtino, kad mūsų partizanų ir tremtinių dainos yra unikalus Europos poezijos meninis pavyzdys. Gimtojoje žemėje gimė ir kūrė ne tiktai meno, bet ir išradybos talentai K.Semenavičius – pirmasis raketų konstruktorius pasaulyje, žemaitis, garlėkio kūrėjas A. Griškevičius taip pat laikomas oreivystės pradininku, lakūno J.Kairio pasauliniai skrydžiai visiems kėlė pagarbią nuostabą, o aviamodelių kūrėjas radviliškėnas P. Motiekaitis – daugelio pasaulio varžybų rekordininkas. Apie sporto pasiekimus derėtų kalbėti plačiau ir išsamiau kitąkart. Krepšininkų pasiekimai tapo tarsi tautos sporto istorijos legendiniu faktu.
Kelintą kartą einu per savo tėvynę, žaviuosi jos spalvomis ir garsais, darbščių žmonių išradingumu, tautos genijų kūrybine sėkme ir amžinu laisvės troškimu. Įstrigo graikų išmintis: priešo bijoti nereikia, jis anksčiau ar vėliau bus nugalėtas. Įžengę į antrąjį Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, sėskime prie balta drobine staltiese uždengto stalo, tyla pagerbkime mirusiuosius ir nepamirškime savo krašto istorijos, savos genties ir gentainių darbų, vildamiesi, kad pavasario šiluma po žiemos miego vėl pažadins rugio grūdą, vėl parskraidins sodybos bičiulį gandrą. Taip ir tęsiasi amžinasis gyvenimas, taip ir bėga tas ratas, skubėdamas į rytdienos atokaitas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
