VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Kultūra

06.09. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Vingio parko erdvės (2)

Neris tarp Vingio parko ir Karoliniškių kalvų

Neries vingis žvelgiant nuo Plikakalnio

Neris, malonia akiai gaiva apglėbdama Vilnių, per miestą teka prieš tūkstančius metų atrasta vaga.  Ties Verkiais, ar Žirmūnų kalvomis, sutikusi Vilnios juosiamą Gedimino kalną, ar apsiausta vakarinių Vingio – Karoliniškių kalvų, Neris vis suka lankstą, smagia srove išplaudama tamsius duburius, o kitur sekliai riedėdama akmeningomis rėvomis.

Tokiuose upės linkiuose atsiveria įstabiausi kraštovaizdžiai: į skardingus krantus kopia medžių guotai, kalvų viršukalnės, dar paaukštintos pušų kupolais, bičiuliaujasi su baltų debesų himalajais.

Plikakalnio atodanga stebint iš Vingio parko pusės

Kitaip, iš aukštai, pasižvalgyti galima nuo tų stačių pakriaušių, stebėti upės slėnyje jaukiai įsikūrusį miestą ir dangaus skliautu tviskančią Neries vagą. Vieną tokių regyklų Vilniaus gamtosaugininkai įrengė virš Plikakalnio atodangos, esančios Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje, ties Lazdynais.  Ši apžvalgos aikštelė kybo ant penkiasdešimt devynių metrų aukščio skardžio, nuo jo – puikus vaizdas į, tarsi žaliu tarpekliu, savo vandenis plukdančią Nerį. Žvilgsniu dešinėn aprėpi visą Vingio parką, iš karto matyti – statistika teisi – aštuoniasdešimt procentų parko – pušynai. Žvilgsnis kairėn bėga Karoliniškių pakalnėmis, Neries pakrante iki Žvėryno, vis dar žaliuojančio medžių kepurėmis. Tolimus Antakalnio miškų horizontus jau beveik uždengia naujieji Vilniaus bokštai – modernūs stiklo dangoraižiai.

Bet vaizdas nuo kalno – beveik kaip televizoriaus ar nuotraukos žiūrėjimas, viskas nutolę, tarsi svetima.

Leidžiantis žemyn, link upės, jau pajauti realią tikrovę - tenka ieškoti saugesnių takelių, nes skardžiai, raguvos vis grasina savo bedugnėmis. Galų gale kokios griovos sąvartynus įveikę, vėl pasieksite upę. Įsitaisius ant pakrantės medžio griuvenos, jau galima džiaugtis upės betarpiškumu. Vis tėkšteli kokia stambi žuvis. Smagiai raibuliuoja akmenų sąnašynus akėjančios bangelės, žvilgsnį traukia idiliški paupio atvirukai ir visiškai nekelia problemų užutakių dumblo kvapai.

Vasaros pradžioje daug paukščių klegesio aplinkiniame miške: nenutildami rėkia pušies uokse genių jaunikliai, reikalaudami nesibaigiančių užkandžių, zylių jaunimėlis – plonesniais balsais persekioja savo maitintojus, virš upės, tik jiems žinomais maršrutais, laigo skardžiai švilpdami pakrančių bėgikai, čaižiai suklikę, lyg liniuote nubrėžta linija, tik pusmetris virš vandens, rėžia mėlynasparniai tulžiai. Kažką klykteli ir žuvėdra, ji sklando šuoliais – banguodama aukštyn, žemyn – stebi žuvelių migraciją, o štai kiras, tyliai išniręs iš Žvėryno peizažo, kaptelėjo į vandenį ir lyg popierinis laivelis plaukia smagiai nešamas upės srovės, – kai pabodo, mostelėjo sparnu – ir laivelis virto baltu lėktuvėliu, –  šis, lyg vėjo pagautas, nusklendė Lazdynų pakrantės link.

Dvisalis, Vingio parko pušynų fone

Pilkųjų tuopų guotas Neries pakrantėje

 Šiame upės ruože Neries pavasarinius potvynius vis dar įveikia dvi viena šalia kitos esančios salelės. Vienoje veši uosialapiai klevai, kitoje – tik tankus paupių želmenynas. Nežinia, ar šis dvisalis turi kokį vardą, jei ne, kreipsiuos į Žvėryno ir Karoliniškių bendruomenes siūlydamas šias dvi salas pavadinti grafo Konstantino Tiškevičiaus laivelių, kuriais jis 1857 m. vykdė mokslinę kelionę plaukdamas Nerimi, tirdamas ją ir jos krantus nuo ištakos ligi santakos su Nemunu, vardais. Taigi, medžiais gobiamą salą siūlau pavadinti „Laivė“, o antrąja – „Adjutantas“.

Emblemėlė

Šypsena

Knygoje „Neris ir jos krantai“ K.Tiškevičius keletą puslapių skyrė ir šiems Vingio parko ir Karoliniškių krantams, aprašydamas čia stovėjusius jėzuitų rūmus, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I svečiavimąsi 1812 metais. Dabar toje pakrantėje, kur altanoje kažkada puotavo caras, supamas savo generalinio štabo ir vilniečių aukštuomenės, plyti Vilniaus universiteto botanikos sodas. Verta jį aplankyti!

 

Atgal