Kultūra
06.10. Menininko Petro Deltuvos kūrybos vingiai
Lidija Veličkaitė
„Kiekvienas akmenėlis Marijampolės vieškeliuose suskaičiuotas, Šešupės vingiai išbraidyti, į šią žemę pėdos įaugusios... Jei paklaustų manęs apie Tėvynę, išdainuočiau meilės maldą iki skausmo,“ - taip apie savo gimtą miestą ir kraštą atsiliepia skulptorius, dailininkas, rašytojas ir poetas Petras Deltuva. Per porą susitikimų autorius dovanojo man keletą savo knygų ir vienoje jų užrašė: „Kas yra Tėvynė? Meilės niekas neparduoda ir jos nenusiperka, ji ateina su motinos pienu.“
Skulptorius Petras Deltuva prie savo 1975 metais sukurtos Jono Jablonskio skulptūros
Skulptoriaus Petro Deltuvos sukurta poliruotos bronzos skulptūra "Baltija"
2018-ieji metai Marijampolei yra ypatingi – paskelbta Lietuvos kultūros sostine ir jos simboliu pasirinktas Varpo įvaizdis. Marijampolės savivaldybė džiaugiasi, kad ši šventė sutampa su Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiu, ir tai nėra atsitiktinumas, tai nulemta didžios ir garbingos Sūduvos krašto istorijos. Gausią renginių programą užpildo įvairios parodos, tarp kurių vasario 6 d. Marijampolės kultūros centre esančioje Magdalenos Birutės Stankūnienės menų galerijoje atidaryta kraštiečio Petro Deltuvos kūrybos paroda ir menininkui pagerbti skirtas vakaras. Tai jau antroji personalinė Petro Deltuvos paroda šioje galerijoje. Joje buvo eksponuojama skulptūros, akvarelės ir pastelės darbai, bei knygos. Paminint Vasario 16-tąją darbščiosios bitelės, Marijampolės kultūros centro parodų organizatorės Onos Birutės Surdokienės dėka atidarytos dar dvi Petro Deltuvos parodos: tapybos paveikslų ciklas „Kristaus kelias“ surengtas Marijampolės savivaldybės Šunskų Šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje ir Sasnavos seniūnijos Kantališkių kaimo rezidencijoje „Grįžulo ratai“ – pastelės darbai „Mano angelai“.
Marijampolės kultūros centre parodos atidarymo metu Petras Deltuva su Savivaldybės mero pavaduotoju Romualdu Makausku pasirašė dovanojimo aktą, kuriuo autorius dovanojo Marijampolei ypatingą dovaną – poliruotos bronzos skulptūrą „Baltija“ (50 cm aukščio). Skulptorius Petras Deltuva su Marijampolės savivaldybės mere Irena Lunskiene sutarė, kad „Baltijos“ skulptūra stovės Rygiškių Jono gimnazijoje, kurioje autorius mokėsi. Išdidinta iki 3,5 metro aukščio marmuro skulptūra „Baltija“ padovanota Suomijai ir 1980 m. pastatyta Kokolos mieste.
Iškilmingo vakaro metu Marijampolės savivaldybės merė Irena Lunskienė, išreikšdama įvairiapusiškam menininkui Petrai Deltuvai didelę pagarbą, įteikė sidabrinę paauksuotą plaketę „Lietuvos kūrėjai“, kurioje pavaizduoti Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius su užrašu: „Jūsų kūryba įprasmina amžinąsias tautos ir žmogaus vertybes bei tapo atpažįstamais šalies ir užsienio miestų erdvių simboliais. Jūsų kūriniuose gražiai dera monumentalūs tautos laisvės idėjos ir iškilių asmenybių atminties ženklai, santūri plastinė raiška bei darnus ryšys su architektūra. Savo kūryba drąsiai peržengiate įprastas meno ir literatūros suvokimo ribas.
Esate veiklus ir energingas žmogus, drąsus kūrėjas, įvairiapusiška veikla įrodantis, jog esate atviras pasauliui, atsidavęs kūrybinei veiklai, Tėvynei ir gimtajam kraštui.
Dėkoju už reikšmingus kūrybinius darbus, meno kūrinių pristatymą pasaulyje ir dovanas Marijampolei.
Raskite ir ateityje naujų minčių bei kūrybinių idėjų, stiprybės ir jėgų kurti, o įkvėpimo naujiems darbams tegul suteikia dr. Jono Basanavičiaus žodžiai: „Triūskime, Broliai! Iš tos sėklos, ką Lietuvoje išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai“.
Menininkas Petras Deltuva labai dėkingas merei už jo kūrybos pagerbimą ir parodytą jam, kaip skulptoriui, dailininkui ir rašytojui, didelį dėmesį.
Dabar grįžkime prie Petro Deltuvos, kaip rašytojo, parašytų knygų: „Stockholmo eskizai“ (eilėraščiai, 2003 m.), „Pabėgimas nuo absurdo“ (romanas, 2004 m.), „Nebylio pabučiavimas“ (romanas, 2011 m.), „Svetimi namai“ (romanas 2012 m.), „Narkomanas per prievartą“ (romanas, 2013 m.), „Liūdesio juostų rašytojas“ (romanas, 2017 m.), „Marta – mano Marta“ (romanas, 2018 m.), „Akmens sielos perskėlimas“ (noveletės, neišleista), „Sunkūs prisiminimai“ (apsakymai, neišleista).
Apžvelgsime keletą autoriaus knygų. Pirmoji - „Liūdesio juostų rašytojas“. Pavadinimas šiek tiek šokiruoja. Tačiau knygoje rašytojas įdeda lapelį, kuriame primena 1957 m., kai Vilniuje Dailės instituto aktų salėje studentas A. Dzingelevičius buvo viešai teisiamas už tai, kad per marksizmo seminarą pasakė savo nuomonę, nederančią tarybiniam studentui – jo gimtinėje kolchozo pirmininkas vagia. Mat kritikuoti komunistų partijos narį buvo tolygu šmeižti tarybinę santvarką. Tad knygoje ir atsispindi to laikotarpio studento likimas, kai išmestas iš Dailės instituto ir bendrabučio eina, kur akys veda. Beeidamas Tauro kalnu pakyla iki vadinamų vokiečių kapų, nors greičiausiai jos priklausė liuteronams, studentų perkrikštytomis prancūziškai – „Per Lašezas“. Atsidūręs kapinių paminklų ceche studentas netikėtai gauna darbą – tampa liūdesio juostų rašytoju. Užsakymai juostoms buvo trijų rūšių: raudono šilko – tik darbo klasės išrinktiesiems, nes jie kovojo už šviesią ateitį, raudonos drobės – tiems kurie buvo pirmose kovų linijose ir liejo kraują dėl pirmųjų – tai stribai, kaimo partinis aktyvas, dar rajonų valdžia. Gi juostos iš lino su tautiniais ornamentais – nacionalistams. Autorius, pašiepdamas buvusį komunizmo „rojų“, pasakoja apie to laikotarpio žmonių gyvenimą, sunkią kovą dėl duonos kąsnio. Pats autorius sakosi visą gyvenimą buvęs idealistas, svajotojas, niekada nesidomėjęs lengvai pasiekiamu grobiu. Tad ir knygoje pašalintasis iš Dailės instituto studentas yra tarsi autoriaus gyvenimo atspindys.
Kitoje Petro Deltuvos knygoje „Nebylio pabučiavimas“ vaizduojamas sudėtingas Suvalkijos ūkininkės Jadvygos gyvenimas socializmo „rojuje“, kai reikėjo žūt būt išsaugoti savo ūkį, aprūpinti maistu atėjūnus, tuo pačiu ir savo šeimą. Šios ūkininkės paveikslu atskleidžiamas to laikotarpio visos Lietuvos žmonių gyvenimas. Ūkininkė savo tris sūnus mokė mylėti savo kraštą, tačiau labai nusivylė, kai vienas iš jų, siekdamas karjeros, pasuko „rojaus“ keliu. Nemažai vietos knygoje skirta partizaniniam judėjimui ir nežmoniškam sovietinių karių siautėjimui Lietuvoje. Tai atskleidžiama kreipimusi į partizaną žodžiais: „Sakai, Narcizai, kovot su rusais? Tu nematei, jie net per laidotuves kepurių nenusiėmė. Jiems Dievas, kryžius, švęstas vanduo juoką kėlė. Jų ašaros nejaudino.“ Ūkininkė, prisimindama savo motinos dar jaunystėje sakytus žodžius, ir jau pagimdžiusi tris sūnus, niekada nepamiršta savo kasdienės maldos: „Mes – ne stabmeldžiai. Tautos tradicijos įaugusios mumyse. Jos persiduoda iš kartos į kartą. Mes visi iki vieno, iki paskutinio turime gintis nuo atėjūnų. Gynimosi formą mes pasirenkame patys pagal savo jėgas ir protą. Mūsų kraujyje yra nematomas pasipriešinimo jausmas – išlikti lietuviais. Bučiuokime savo žemę, ji šventa.“ Knygos pabaigoje rašoma apie iš Prūsijos per Lietuvą varomus gyvulius, išvarytas nužmogintas vokietes su mažais vaikais ir atklydusią kokių šešiolikos septyniolikos metų mergaitę Martą su kūdikiu, kurį ji rado apsiverkusį atdaroje trobelėje ant šiaudų ir skudurų krūvos.
Knygos „Nebylio pabučiavimas“ tęsinys – knyga „Marta – mano Marta“, kurioje pasakojamas atklydusios Martos likimas Lietuvoje. Ūkininkės Jadvygos šeimoje išmokyta lietuvių kalbos ir vadinama Marta Marija gyveno visų mylima. Tik va kaimynai niekaip nesusitaikė su svetimtaute, ji taip ir liko jų nemėgstama ir apkalbama prūsė. Paskutiniai ūkininkės pasakyti žodžiai Martai buvo surišti savo gyvenimą su jos jauniausiu sūnumi. Martai labai norėjosi išvažiuoti į Vokietiją pasimatyti su motina, broliu, dėde ir, gavusi iš Maskvos leidimą, išvyko, kaip užstatą palikusi savo mažametį sūnų. Tas trumpas išvykimas truko beveik aštuoniolika metų. Per tuos metus Marta aprengė ne tik savo giminę Lietuvoje, bet ir tuos, kuriuos pažinojo, ar jautė pareigą padėti. Grįžo Marta jau į nepriklausomą Lietuvą su Vokietijoje gimusiu sūnumi, paliktojo Lietuvoje broliu.
Knygoje autorius pasakoja dar sovietmečio laikų gyvenimą, žmonių nesusikalbėjimą, viens kitam pavydą, kerštą, godumą visagaliam pinigui. Ta pati tendencija išlieka ir atkūrus Nepriklausomybę. Išlieka tas pats pavydas ir dar didesnis godumas pinigui.
Tad autorius pretenduoja į skaitytoją, kuriam ne tas pats, kas vyksta jo Tėvynėje, kokie klostosi santykiai tarp žmonių, kokia ateitis laukia tų, kurie gyvens ir kurs gražesnę ir tauresnę Lietuvą. Ir kas svarbiausia – žmonės privalo neužmiršti savo krašto istorijos, nes be praeities žinojimo negalima tvirtai žengti į ateitį.
P.S. Menininkas Petras Deltuva taria didelį ačiū Marijampolės savivaldybės merei Irutei Lunskienei ir Marijampolės kultūros centro parodų organizatorei Onutei Birutei Surdokienei. Dėkoja mieliems marijampoliečiams, Antanui ir Audriui Linkams, inžinieriui Vytautui Gaulei už įvairiapusišką pagalbą jo kūrybos propagavimui.
Atgal
.jpg)
