VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

06.24. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių. Šventiškas Bernardinų sodas

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Lietuvos dainų šventės renginiams Vilniuje skirtos įspūdingiausios, gražiausios erdvės: Katedros aikštė, prezidentinė Daukanto aikštė, Vingio parkas, Kalnų parko Dainų slėnis, Liepkalnio stadionas ir visada šventiškas Bernardinų sodas. 

Dainų švenčių būstinė žvelgiant iš Botanikos ekspozicijos

 

Bernardinų parke

Jo senų ąžuolų  paunksmėje, gal XVII amžiuje statytuose rūmuose, įsikūręs Lietuvos Nacionalinis kultūros centras, Dainų švenčių būstinė.

 Senovės atminimai pasakoja, šiame Vilnios slėnyje kunigaikščio Šventaragio laikais buvus šventąją girią, – vietovės gamtinės paveikos jėgą saugo ir dabartinis sodas, sakralines galias liudija iškili, jau penketą šimtmečių dvasinę šviesą skleidžianti, viena įstabiausių Europoje šventovių –  bernardinų vienuolyno, Šv. Pranciškaus Asyžiečio, Šv. Onos bažnyčių ansamblis. Matyt, šį Vilnios supamą slėnį ir šalia stūksančius piliakalnius senovės lietuviai suvokė kaip miesto lopšį, tad ir upė, davusi miestui vardą, buvo jiems šventa, srovenanti, vilnijanti, tarsi mistinė takoskyra dalinanti vietovės kosmosą į mitologiškai suvokiamą žemąją ir aukštąją sritis. Bet upė ir vienija šią erdvę, kuria gamtinę darną ir laikų harmoniją – rodos, amžina, vandens tėkmė jungia praeitį, dabartį ir rytdienas.   

Parko tvenkinys

Žydi flioksas ylalapis

Vilnia Bernardinų sode. Braidytojos

Kažkas, gal saulė, gal mėnulis, ypatingai rūpinasi šiuo sodu –  rožynai, gėlynai, violetu žydinčių lanksvų gretos – rodos šoka, medžių, krūmų lapija, kvapnūs liepų žiedynai, sakytum koks spindintis choras, dainuoja, bet tas paslaptingas augmenijos melodijas girdi – tik dangaus šviesuliai...

 Tačiau ir žmogiškoms akims, ausims yra kuo gėrėtis – tik pasirink! Užsukus į Botanikos ekspoziciją, kur aptiksi ir ąžuolų grupelę, gali, lyg koks universiteto studentas, tyrinėti visokiausius sąžalynus. Kad būtų aiškiau, augalai sugrupuoti dailiose lysvėse: pagal lapų formą, margumą, stiebo stotą, žiedynų formą, yra ir raudonosios knygos, visžalių augalų lysvės. Jauki, suskaičiavau, devyniolikos mažų baseinėlių grupė, kviečia prisėsti ant suolo, nulieti kokią akvarelę. Kitame, Vienuolyno darželyje, nuotaiką kuria, tarsi iš seno aštuonbriaunio šulinio trykštantis skėtinis fontanas, kuplios šalia vešinčių augalų formos – atliepia jam. Botaninėms studijoms skirtų – medicininių, prieskoninių, valgomųjų, arbatinių augalų lysvių yra ir čia. Jose mačiau mūsuose mėgiamų garsenybių – vaistinį čiobrelį, valerijoną, kvapiąją stumbražolę.

 Prie tvenkinio – visa sodo kontrastų puokštė: ramų vandens paviršių linksmai laisto veržlios fontano čiurkšlės, vingrios akmenų  krantinės draugauja su vešlialapiais augalais. Tolėliau, ilgoje suolų eilėje, prigludę pavėsiuose, ar besikaitinantys saulėje, poilsiauja romūs sodo lankytojai, už jų nugarų plytinčią pievą raižo aukštų medžių šešėliai. Visur karaliauja žaluma, skaidrūs dangaus mėliai – tik virš Kalnų parko aukštumų.

 Ir karštą dieną, ir pavakary daugiausia klausytojų sulaukia Vilnios upelio šlamesys. Vieni juo gėrisi net įsibridę į sraunumą, kiti, susėdę krantų atšlaitėse, treti paįvairina gamtos pobūvį pasikvietę sparnuotus aktorius – paukščius: lėtapėdės antys, drąsios miesto varnos, žvirbliai, pasiruošę sukišti snapus net į terbelę, kur laikoma atsinešta duona. Vienas smalsus pilkasermėgis įšoko į mano akvarelės dažų dėžę – paletėje snapu kaptelėjęs rudą vandens lašą, suprato, tai ne pyrago gabalėlis - nuskrido su giminaičiais vaišingose užstalėse rungtyniauti.

Atgal