Kultūra
07.16. Dienų ataudai amžių sutartinėse
Vanda Vasiliauskienė
“Čia broliai už laisvę tiek amžių kovojo...“ (Maironis). Neseniai Vilniuje nuskambėjusi ir pasaulio lietuvius sukvietusi Dainų šventė liejo džiaugsmą it sraunų upelį, netelpantį tarp krantų. Atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės šimto metų jubiliejus. Tūkstančio metų Tėvynės istorijos kelio stebuklas. Pagaliau! Tokių nuostabių dienų Lietuvoje dar nebuvo: dar taip niekad neskambėjo dūdos žalvarinės/Kaip suskambo josios Vilniuj – širdyje Tėvynės.
Sudėtingas mūsų tautos kelias: čia plyšta iš skausmo širdis, čia akys jau spindi džiaugsmu. Širdis iš laimės suspurda. Istorija įteikė mums iš kartos į kartą Dainų švenčių, karaliaus Mindaugo šlovės, šimtmečio Tėvynės metraštį – skaityti ir iš kartos į kartą perduoti Tėvynės gyvavimo simbolį.
36 tūkstančiai lietuvių (įskaitant ir pasaulio lietuvių bendruomenių meno kolektyvus) – žili, jauni, vaikai – galinga jėga. Tomis dienomis lyg kas vedžiojo po gimtąją šalį, senolių tradicijas, tikėjimą saulės, mėnulio, medžių galia, meile žemei, Žemynėlės galia išprašyti gausaus derliaus... Negalėjai tąsyk nesididžiuoti senolių darbštumu, dainingumu, išmone, nagingumu. Neišnyko iš vaizduotės mergaitės su rūtų vainikais ant galvų – tikros lietuvaitės prižiūrimas darželis. Šokiai, rateliai, jaunimo lengvos miklios kojos, trepsėjimas visa energija priminė dienas, kai ėjau, dainavau... Troškau pasigauti savo jaunystę už skverno: sustok, palauk... Nuskubėjo... O žilė, galvojau, grąžino į realybę: ne tavo metas. Kalnų parkas Vilniuje, Dainų diena „Vienybė težydi“. Visų lietuvių pasaulyje nuskambėjęs himnas „Lietuva, Tėvyne mūsų...“. Uždegusi žvakelę ant palangės, tylomis giedojau ir aš...
Nutilo, nurimo Lietuva, o aš paskendau Tėvynės praeityje. Ėjo ji audringomis dienomis klastos, pinklių ir išdavystės keliais. Išgyvenome daugiau negandų nei laimingų akimirkų. Vėtrungė keitė vėtrungę. Slogią praeitį liudijo milžinkapiai („Sako, kad kartais ten pasivaidina.“ „Maironis“), Rasų ir Antakalnio kapinės, Medininkų tragediją liudija Povilas Šernas, Pirčiupio „Motinos“, Sausio 13-osios aukos. Motinų ir vaikų ašaros. Susideginęs Kalanta... Visa tai priešų pavydas mums laisvės, kruvini veiksmai. Per tūkstantį ir šimtą metų nepavyko mūsų sunaikinti: mažos tautos neįveikia jokia didelė galinga valstybė, kai jos širdyje Dievas, Tėvynė, bažnytine santuoka sutvirtinta šeima. Širdies gilumoje rausiasi gailestis: pamažu tolsta partizanų narsa, jau plieskiasi šmeižtai. Trūksta šiandien ir orios motinos, seniau ant pribirusių spalių prijuostės sodinusios vaikelį ir mokiusios a, b, c... Bedvasės motinos užgožia ir dvasingąsias...
Oi, kaip reikia Dainų švenčių! Gal tada vienybė suvešės realiais darbais? Kol kas esame atskirai...
Atgal
.jpg)
(1).png)
