Kultūra
07.24. Pirmoji bibliotekininkės Gražinos Kavoliūnienės kregždė
07.24. Pirmoji bibliotekininkės Gražinos Kavoliūnienės kregždė
Dr. Aldona Vasiliauskienė, doc. dr. Irena Ramaneckienė
2017 m. Utenos leidykla „Kamonada“ publikavo Gražinos Kavoliūnienės pirmąją 96 puslapių poezijos knygelę „Palaimintas laikas“. (Redaktorius – Vytautas Kziela, kalbos redaktorė – Regina Katinaitė-Lumpickienė, viršelis Ramunės Bivainienės; tiražas – 200 egz.). Knygos anotacijoje rašoma: „Pirmoji autorės sakralinės poezijos knyga. Tai ne ieškančio, o suradusio Dievą žmogaus kūryba, nė iš tolo nekvepianti „davatkiškumu“. Autorei pavyksta išvengti sakralinei poezijai būdingų štampų. Jos santykis su Kūrėju savitas ir nuoširdus. Palaimingas laikas – Dievo šviesoje ir muzikoje išnykstantis pašalinis triukšmas, neleidžiantis girdėti nei savęs, nei kitų. Tada prisiartina tikrieji dalykai, atsiveria esmė ir prasmė, o gyvenimas tampa visa apimančia meile“.
Pirmųjų „kregždžių“, atiduotų į skaitytojų rankas, autorė gimė Utenoje, religingoje Emilijos Šutinytės (1926 09 10–2015 06 16) ir Donato Daniaus Čižų (mirė 1943 01 24) šeimoje. 1971 m. birželio 6 d. gimusi Čižų vienturtė Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios kunigo Juozapo Sriubo (1925 10 11–1954 12 19–1991 02 14) buvo pakrikštyta Gražinos vardu. Tėtis – tuo metu dirbo Utenos laboratorinių elektros krosnių gamykloje, o mama – Švenčionėlių grūdų bendrovei priklausiusiame Utenos grūdų priėmimo punkte.
Knygos „Palaimintas laikas“ pristatymas Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Gražina Kavoliūnienė (kairėje) ir Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja Regina Mikalauskienė (dešinėje), 2018 04 20 Nuotr. Violetos Develienės
Gražina Kavoliūnienė su kanklėmis. Poetės asmeninio archyvo nuotr. (2017 m.)
Poezijos pavasarėlis Kuktiškėse (Utenos r.) 2018 05 27. Nuotr.Ramunės Bivainienės
Maldos ir liaudiško giedojimo grupės „Karunka“ 30-metis Šv. Jonų bažnyčioje 2016 05 22. Nuotr.Vykinto Jankausko
Poezijos pavasario šventei Šv. Faustinos namelio kieme pasibaigus. Gražina Kavoliūnienė (kairėje) su poeto Kazio Bradūno dukra etnologe antropologe Elena Bradūnaite-Aglinskiene (dešinėje) 2018 05 20. Nuotr. Zitos Karklelytės
Gražina mokėsi Utenos 2-oje, vėliau – Utenos 6-oje vidurinėje mokykloje. 1989 m. įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Kadangi studijos neatitiko dvasingos mergaitės lūkesčių, toliau (1990–1992) mokėsi Vilniaus kultūros mokykloje ir įgijo bibliotekininkės specialybę.
1992 m., baigusi mokslus, įsidarbino Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, kuriame dirbo ketverius metus – iki 1996 metų.
Pablogėjus mamos sveikatai, Gražina Čižaitė 1996 m. grįžo į gimtąjį miestą ir įsidarbino Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, kurioje darbuojasi ir šiandieną. Ji – Informacijos išteklių ir inovacijų diegimo skyriaus bibliografė.
1998 m. ištekėjo. Vyras Henrikas Kavoliūnas darbuojasi UAB „Seifuva“.
Muzikinis gyvenimas
Gražina Čižaitė, mokydamasi Vilniaus Kultūros mokykloje (1990–1992), pradėjo lankyti liaudies dainų klubą „Raskila“. Pasak jos, ten buvo žmonių, kurie ne tik dainavo liaudies dainas, bet ir giedojo senąsias lietuvių giesmes. Jie Gražiną pakvietė ateiti į maldos ir liaudiško giedojimo grupę „Karunka“. 1991 m. įsijungusi į „Karunką“, gieda ir šiandien – taigi, jau septyniolika metų. Gražina sako: „Be giesmės mano gyvenimas būtų nevisavertis. Labai džiaugiuosi galėdama būti šios giedorių grupės šeimos nare. Augau katalikiškoje šeimoje, turbūt tas noras ir poreikis giedoti, melstis ir toliau mane lydi“.
Kelias į poeziją
Rašyti eiles Gražina pradėjo prieš 20 metų. Tačiau tie posmai dar nebuvo tokie, kad juos būtų norėjusi sudėti į knygą. Gražina kalba: „Pamažu ėmė gimti sakralinės poezijos eilės, kurios, kaip man atrodė, buvo tarsi atspindys to, kuo ir dėl ko aš gyvenu. Tai tarsi mano piligrimystės šiame pasaulyje paveikslas. Tarsi padėka Kūrėjui už visa, ką esu gavusi“.
Susikaupus nemažam tokių eilių pluoštui, Gražinai kilo mintis išleisti knygą. Kaip ji pati sako, viena nebūtų to padariusi. Todėl už pagalbą nuoširdžiai dėkoja lituanistei, maldos ir liaudiško giedojimo grupės „Karunka“ vadovei Zitai Karklelytei. Ji – pirmoji Gražinos Kavoliūnienės eilių skaitytoja, kritikė ir tekstų redaktorė. Kai visus tekstus sutvarkė, Gražina išdrįso nunešti į Utenoje esančią leidyklą „Kamonada“. Redaktorius Vytautas Kaziela sutiko imtis leidybinio darbo.
Gražinos poezijos posmų garsinimas
Gražinos Kavoliūnienės poezijos knyga „Palaimintas laikas“ jau sulaukė skaitytojų dėmesio. 2018 kovo 20 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešoje bibliotekoje įvyko pirmoji poezijos knygos „Palaimintas laikas“ pristatymo šventė.
Knygos autorė ir kitur buvo kviečiama į susitikimus su poezijos mylėtojais. Savo posmus 2018 m. gegužės 20 d. ji skaitė Vilniuje, viename iš Poezijos pavasario šventės renginių – „Sakralinės poezijos valanda“, kuris vyko maldininkų ir piligrimų centre, Šv. Faustinos namelyje.
2018 m. gegužės 26 dieną Kuktiškėse (Utenos r.), 8-ojoje Poezijos šventėje, kuri vyko prie kraštiečių filologės Elenos Čiužienės (Tuskenytės) ir socialinių mokslų daktaro Antano Čiužo 2010 metais įrengto muziejėlio, skirto dievdirbiui Antanui Deveikiui (1843–1933 03 31) ir knygnešiui Liudvikui Misevičiui (Kuliešiui) (1850 11 11–1933 03 31) bei jame įkurtos „Knygų prieglaudos“ – taip vadinamas knygų muziejus, kuriame yra senų „kantičkų“, niekam nebereikalingų, įvairiai nuo sunaikinimo išgelbėtų, knygų. Daugiausia knygų − 700 – „prieglaudai“ padovanojo uteniškis, buvęs veterinarijos gydytojas Vingaudas Jackūnas. Brangiausia bibliotekos relikvija – L. Misevičiui (Kuliešiui) priklausiusi 1859 metų leidimo knyga „Wisų metų giwenimaj szwentųjų“.
Gražina, džiaugdamasi galimybėmis skaityti savo eiles, sielojasi, kad jos knygos neišvydo mama Emilija. Tačiau dukra tiki, kad mama ir iš Aukštybių visa mato, džiaugiasi ir laimina – tą Gražina liudija ir savo posmuose.
Gražinos poezija – atgaiva širdžiai
Knygoje „Palaimintas laikas“ – 80 eilėraščių, suskirstytų į keturis skyrius: „Ant Tavo delno“ (20), „Dangaus ženklai“ (18), „Visur ieškosiu aš Tavęs...“ (18) ir „Tarp žemės ir dangaus“ (24). Vienas jų – „Visur ieškosiu aš Tavęs...“ – dedikuotas mamos Emilijos atminimui.
Mamai skirtas eilėraštis puošia ir knygos pirmojo viršelio vidinį aplanką. Pavadintas jis „Mano namai“. Tie du žodžiai sufleruoja mintį, kad bus kalbama pirmuoju asmeniu ir tikriausiai pasakojama apie sodybą, kurioje gyvena šeima, arba apie drauge gyvenančius žmones. Ne, Gražinos eilėraštyje rašoma apie kitokius namus – žemės kauburėlį, t. y. prieangį į amžinąjį gyvenimą. Kūrinėlis prasideda glaustu aprašymu, nusakančiu „namų adresą“: „Mano namai / po siūruojančiom / smilgom prie tako“.
Toliau ryškėja lyrinio subjekto – nerimaujančio eilėraščio žmogaus – nuolankūs prašymai. Pirmasis jų – „Neužminkit, / prašau!“ – rodo, kad kalbantysis, nors yra paprastas, kuklus, bet orus žmogus. Antrasis prašymas liudija tikinčiojo nuostatą: „Nepraeikit / pro mano namus / be maldos, / be atodūsio / į Aukštybes dangaus...“ Trečiasis pabrėžia, kaip svarbu mirusiajam gyvųjų jam siunčiama malda: „Nepraeikit pro šalį, / Sustokit...“
Išvadinė šio eilėraščio dalis nuskamba it vos vos jaučiama užuomina, kad visi žmonės mirtingi: „Po smilgom / mano namai – / žingsnis / į Amžinybės / platųjį kelią...“)
G. Kavoliūnienės posmuose, lyginant su kai kuriais kitais, rašančiais eiles religine tema, nėra įkyriai peršamo mokymo ar reikalavimo melstis, tikėti ir mylėti Dievą. Gražinos poezijoje, net ir neįvardijus Aukščiausiojo, jaučiamas Jo buvimas, Jo poveikis. Nė neabejoji, kad autorei žinomas Dievo Žodis – Evangelija, Šventojo Rašto mokymai, kuriuos ji perteikia savitai, apie tai tiesiogiai nekalbėdama, būtent, širdies žodžiais.
Eilėraščiai – savotiški pačios poetės išgyventų akimirkų apmąstymai, pvz., apie bendros maldos poveikį pačiam besimeldžiančiajam ir tam, už kurį meldžiamasi: „Lengva, lyg pienės / pūkas, malda / į dangų kyla, / nusinešdama su savimi / širdies atodūsius / ir apkabinimus visus, / kuriais švelniai / apglėbti norim tuos, / kuriuos labiausiai mylim. / Maldos bendrystės / saulei užtekėjus, / lengvai, lyg / pienės pūkas, / nuskrenda į dangų / dvasios kančios/ ir visi vargai, / užgulę širdį / akmeniu.../ Ir džiaugtis, / ir dėkoti / galime kartu / už tai, jog dovanoti / esam šiam pasauly / vieni kitiems lengvai.../ kaip pienės / pūku nusileidus / Meilė iš Tėvo / pievų, žaliuojančių / viltim...“ („Bendrystė“, p. 64).
Malda – nuskaidrina kiekvieno vidujybę, išryškina dėmesio ir pagarbos šalia esančiajam esmę, skatina džiaugtis gyvenimu. Juk tai – „Meilė iš Tėvo / pievų, žaliuojančių / viltim...“ , kuri kantriai laukianti mūsų atidos.
Eilėraštyje „Žolinė“ (p. 85) autorė labai išradingai mūsų kasdienybės detales (saulę, dangų, žemę) panaudoja žmogaus vidaus pasauliui, kuris atsivers „rytoj“, komponuoti. O tą rytojų galima atsekti ir sukonkretinti tik pasitelkus kūrinio pavadinimą, sufleruojantį, kad „rytoj“ – visų laukiamos Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo iškilmės, kvepiančios žolynais: „Laukimas, kad rytoj / bus dar šviesiau, / kvepiantis žolynais, / po auksiniais / saulės spinduliais / pakils lengvai ligi dangaus / pakels ir mūsų širdis, ir mintis, / ir visas naštas / kartu pakels, kad mums pečių nespaustų...“
Tradicinėje žolinių puokštėje – visas metų derlius. Šiai puokštei tinka viskas: medetkos, mirtos, nasturtai, rugiagėlės, ramunės ir kitos lauko gėles bei rugiai, avižos ir net daržo gėrybės – burokai, morkos, ilgesniu kotu nuskinta gūžė kopūsto... Gražinos eilėraštyje, nors ir minima „derlinga žemė“, tačiau šventinė puokštė ne iš gamtos gėrybių sukomponuota, o ir pati žemė ne ta, apie kurią galvojame: „Derlinga mūsų / žemė bus, / į kurią pabėrę / gėrio grūdus, / kartu nuimsim derlių / ir dalinsime vieni kitiems / už dyką, nes esame / skolingi šiam žemės kelyje...“ Šiose eilutėse labai santūriai atsispindi paprotys, kad šią dieną būtinai reikia susitikti su draugais ir giminėmis. Todėl ir vartojami žodžiai „mūsų“, „mums“ bei nujaučiamas – „mes“.
Žolinės – tai metas, kai susitinka vasara ir ruduo, kai žmogus gali džiaugtis savo darbo rezultatais. Atlaidų, maldų rezultatas – pats nuostabiausias, kurio negali duoti gamta: „Ir Viešpaties akivaizdoj / teisybė vaikščios / džiugesio pilna, / o jos pėdom / paseks palaima Dievo, / ir kvepės / žolynai / mūsų žemėj jau rytoj...“
Štai toks ir yra netiesioginis poetės kvietimas per tikėjimą ir maldą bendrauti su Dievu.
Žodis „dangus“ dažnas mūsų frazeologizmuose, plg., „dangaus rasa“ (lietus), „dangaus vartai atsidarė“ (pasijuto labai laimingas), „į dangų kelti“ (aukštinti, girti) ir pan. Ne naujas posakis ir „dangaus ženklai“, vartojamas ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Viena žodžio „ženklas“ leksinė reikšmė – ko nors išorinis pasireiškimas, požymis, juntama prasmė.
G. Kavoliūnienė eilėraštyje „Dangaus ženklai“ (p. 27) nesiima etnoastronomės funkcijų ir nepranašauja ateities įvykių. Jai – „Dangaus ženklai, / duoti širdy svarstyti, / kad išgyventum, / kad pajustum, / kaip alkana dvasia / vaitoja ieškodama, / kur troškulį ir alkį / numalšinti, / kur prisiglaust ir / išraudoti savo gėlą...“ Iš citatos matyti, kad autorei svarbu SAVO DVASINĖS BŪSENOS problemų sprendimas. Eilėraštyje atsispindėtos ne tik dvasinės pajautos, bet ir netikėtas proregis – „Dangaus ženklai, / lyg kelrodės žvaigždės / bemiegės akys tamsoje, / kad rastum kelią / ten, kur gimsta / Ramybė ir Tiesa, / kur būsi laukiamiausias / svečias, palaimintas, / kad ir menkiausias / tarp visų ir be drabužio / balto...“
Tačiau eilėraštis ne individualistinis – jis leidžia gilintis į sielos gyvenimą, atspindi viltingas visų tikinčiųjų pajautas: „Dangaus ženklai, / paguoda Įsikūnijusio žodžio, / tie palydovai metų tėkmėje, / nuves tenai, kur liūdesį / galėsi išraudoti ir / džiaugsmą išgiedot širdim, / tenai... / prie Nukryžiuotojo Golgotoj...“
Itin netikėta paskutinė eilėraščio mintis, skambanti kaip prasminga išvada – „Gyvenimas – tai / Viešpaties ženklai“.
Gal dėl tokių subtilių netikėtumų skaitantysis vis nori vėl ir vėl atsiversti jau užverstus puslapius, dar kartą skaityti tai, kas autorės išsakyta širdies balsu. Susikaupti bei giliau pamąstyti verčia ir atskiri pastebėjimai, susiję su eilėraščių kūrimo procesu. Pvz., „Mano namai“ įžvelgiamos trys struktūrinės dalys („namų“ pristatymas, kreipiniai-prašymai, užuomina), trys nuolankūs pageidavimai (neužminkit, nepraeikit, sustokit). „Žolinė“ irgi trijų struktūrinių dalių: užuomina apie žolynais kvepiančią šventę, gėris turi būti puoselėjamas, triumfuos teisybė ir palaima... Tokių momentų knygoje yra kur kas daugiau. Ir stengiesi suvokti, kokią giluminę potekstę simbolizuoja paslėptas skaičius – trys.
Gražinos Kavoliūnienės sakralinės poezijos knygelė ne šiaip sau pavadinta lietuvių frazeologizmu „pirmoji kregždė“. Šis pasakymas reiškia – „ ko nors pradžios ženklai“. „Palaimintas laikas“ tedžiugina skaitytojus, ypač linkusius medituoti, o poetę teakina neužrakinti „Dangaus siųstos“ kūrybinės ugnelės, taip reikalingos Dievo Meilei puoselėti ir skleisti: „Ant tavo delno / telpa visas gyvenimas – / ėjimas, dvejonės, / savęs atradimas.../ Iš Tavo delno / gyvybės alsavimas – / pradžia, ieškojimas, / tylus išėjimas... / Prie Tavo delno / glaudžias silpnumas – / ieško paguodos / ir atleidimo.../ Iš Tavo delno / meilės šaltinis – / Gyvybės duona / visus pamaitina“ („Ant Tavo delno“, p. 5).
Atgal
.jpg)
