Kultūra
07.27. Kur atgimsta Homero mitai. „Lietuvos aidui“ - įspūdžiai iš Turkijos
Irena Suveizdienė
Iš kiekvienos kelionės galima parsivežti nepakartojamų įspūdžių. Tad, norėdama pailsėti nuo savo pernai surengtų tapybos parodų, džiaugiausi atsiradusia galimybe apsilankyti Turkijoje.
Nusileidus Antalijos oro uoste, ekskursijų vadovas trumpai supažindino mus su Turkijos istorija, pakelės objektais ir būsimais maršrutais, o kitą rytą ekskursiją tęsėme pagal sudarytą planą.
Mano žinios apie Turkiją buvo labai ribotos – dar iš gimnazijos laikų. Ji užima Eurazijos pusiasalį, randasi tarp keturių jūrų. Turkai yra kilę iš Vidurio Azijos klajoklių genčių, turkmėnų. Ši tauta matė daug civilizacijų, karų, imperijų klestėjimų ir žlugimų. Tai – žmonijos istorija. Praeitis paliko gausius dailės ir architektūros pėdsakus iš finikiečių, graikų, romėnų, seldžiukų ir osmanų valdymo laikotarpių. Daugumos tikyba – islamas. Nuo 1923 m. Turkija yra demokratinė resbublika. Lietuva palaiko įvairius valstybinius ryšius su Turkija. Daugelis žmonių važiuoja ten poilsiauti, parsiveža įvairių prekių, gaminių ir suvenyrų. Gal ten pigiau, geriau? Mano ekskursijos tikslas buvo susipažinti su šalies istorija, pamatyti senovės kultūrų palikimą.
Pagal maršrutą, pakirdę anksti rytą ir papusryčiavę, iškeliavome į Faselio (Phasel) archeologinį miestą Egėjo jūros regione, kur atgimsta Homero mitai ir Trojos karų istorijos. Vietovė yra apie 40 km nuo Antalijos. Pervažiavę tiltą per sezoniškai išdžiūvusią plačią upę, palikę tolumoje gyvenvietes su mečetėmis ir minaretais, išvažiavome į kalnų, apaugusių spygliuočių miškais, zoną. Keliavome kalnų pašlaičių serpentinais, nenutoldami nuo jūros. Kelias, laikomas pasaulinio lygio trasa, dabar rekonstruojamas šveicarų firmos: jį platina ir taiso.
Taip priartėjome prie aikštelės su užrašu „Olimpos teleferik“. Tai – Antalijos, Kemer regiono, Olimpos keltas. Nusipirkę bilietus lyno vagonėliu kilome į kalną beveik statmenai, kol kitas, mus aplenkęs, leidosi žemyn. Tai kažkiek priminė Kauno funikulierių. Buvo nejauku, žmonės nutilo. Aš Lenkijos Zakopanės kalnuose patyriau panašią atrakciją. Daug kas bijo aukščio. Atrodo, kad vagonėlis kybo virš bedugnės, virš medžių viršūnių ir kartais tabaluoja, nejuda nei aukštyn, nei žemyn. O vis tik jis važiuoja! Kalno viršūnėje siautė stiprūs vėjai, šaldė veidą, rankas, kojas, draskė drabužius. Apsidairę aplink ir ilgai neužsibuvę, palikome tą iš tolo matomą netirpstančio sniego baltą kepurę. Leidžiantis atgal, pusiaukelėje, sustojome aikštelėje nusipirkti stiklo suvenyrų, vadinamų Alacho akimis. Tikima, kad Alacho akis apsaugo nuo nelaimių...
Kelionės įspūdžių akimirkos
8 a. pr. Kr. Faselyje graikų naujakuriai pastatė miestą su trimis uostais aplink akropolį. 333 m. pr. Kr. čia pabuvojo Aleksandras Didysis. Čia Kleopatra naudojosi miesto kaustinės sistemos termomis. Net jūrų piratai atplaukdavo: jie puldavo pilį, įtvirtinimus ir plėšikaudavo. Mieste buvo akvedukas, į kurį vanduo atitekėdavo iš Olimpo, taip pat pirtis, teatras. Gatvių tinklas buvo paklotas iš didžiulių aptašytų stačiakampių akmenų. Įdomu, kad tas plačias gatves klojo vergai, kuriems už atliktą darbą būdavo sumokėta! 43 m.po Kr. Faselis atiteko romėnų Likijos provincijai, o seldžiukų laikais – Antalijai. Viena mūsų turistė Kleopatros garbei ir atminimui išsimaudė dar neįšilusiame jūros vandenyje, o aš norėjau pamatyti didingus antikos laikų griuvėsius.
Atvažiavome į Tripolio apylinkes, ir mus pasitiko dvigubas vaivorykštės lankas. Vieno šlaito takeliu kopėme aukštyn ir aukštyn. Šalia tako stovėjo didžiuliai akmenys, išpuošti antikiniais reljefiniais dekoro raštais. Paskui pasiekėme romėnų laikais statytą amfiteatrą. Suolai buvo iškalti dešimtims tūkstančių žiūrovų. Labai žemai, eilių šonuose tarp kolonų, buvo ložės kilmingiesiems, o priekyje – scenos įrenginiai. Tai – Hierapolis. 60 m.po Kr., žemės drebėjimui sugriovus miestą, jis buvo atstatytas. 6 a. dalį teritorijos užtvindė vanduo ir užvertė ją travertino sąnašomis. Prieš tai miestas garsėjo kaip mineralinių vandenų kurortas. Šiandien ši vietovė yra žymi savo mineralinio vandens gydykla ir egzotišku Pamukalės peizažu. Įdomus yra ir nekropolis. Mirusieji būdavo suvyniojami į bent 7 metrų ilgio drobes. Antkapiai būdavo gyvenamojo namo, keturkampio formos, kartais turėdavo slankiojančias duris. Buvo tikima, kad mirusieji tęsia gyvenimą šiose buveinėse. Sakoma, kad šv.Pilypas panašiai buvo palaidotas šiame kalne. Daugelis krikščionių šventųjų yra kilę iš Turkijos: tai šventieji Saulius-Paulius, Lukas, taip pat šv. Mikalojus, iš kurio kilo Kalėdų senelis. O 37 m.po Kr. šv. Jonas evangelistas pasiėmė Mergelę Mariją į Efezą, kur kukliame akmeniniame name ji praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Kiekvienais metais, rugpjūčio 15 d., tikintieji lanko šią vietą. Beje, prie Ararato kalno galimai buvo aptikti Nojaus palaikai...
Leidžiantis į pakalnę atsivėrė nuostabus vaizdas į Pamukalę (Pamukkale). Išvertus „pamuk“ reiškia vata, medvilnė, o „kale“ – pilis. Ši vieta – Turkijos perlas. Iš kalnų ištekantis terminis mineralinis vanduo kaskadomis krenta žemyn ir sudaro įspūdingus baltus kalkinius tvenkinius, kurie pasižymi gydomosiomis savybėmis. Senovės romėnai, pastebėję aplinkos ir šaltinių grožį bei gydomąsias savybes, čia įkūrė Hierapolio miestą. Sakoma, kad čia ir buvo Kleopatros maudykla. Todėl ir mes sušokome atsigaivinti į turistams skirtą baseiną, apsodintą augalais. Be to, baseine buvo įrengti keturi vamzdžiai, kuriais atitekėjo stiprios vandens srovės. Atsistojus po jomis gaudavai puikų masažą. Buvo nuostabu. Kiti turistai braidė sveikatingumo bliūduose, vandeniu iš čiaupų prausė veidus arba sėdėjo prie staliukų ir užkandžiavo. Po pietų viešbutyje mūsų laukė SPA. Tai ne šiaip trumpas 15 minučių paglostymas, bet procedūros pagal nustatytą programą ir kainas. Kiekvienam iš mūsų grupės teko toks kompleksas: sauna, kūno šveitimas kava, putų masažas, veido kaukė ir aromatinis masažas. Visa tai truko net dvi valandas: buvau maloniai nustebinta.
Štai ir kitas netikėtumas: po vakarienės paskelbtas koncertas. Džiazą grojo koncertmeisteris, dainavo jauna solistė. Po valandos pasirodė aukšta ir liekna šokėja su kastanjetėmis. Ji atliko išraiškingus pilvo šokius, kurie mums labai patiko. Buvo neslepiamų šypsenų, kai ji pakvietė į sceną penkis lietuvių turistus. Tai buvo nepaprastai nuotaikingas vakaras!
Tą dieną važinėjome ne tik autobusu. Per kanalą teko plaukti turistiniu laivu. Pietums ketaus lėkštėse buvo patiektas upėtakis. Teko pamatyti vietinį ūkį, kuriame jie ir auginami. Desertui – apelsinas. Rudenį turkai kartais nespėja nurinkti viso apelsinų derliaus ir šie per žiemą kabo medžių šakose, puošdami gatves, namus ir šalikeles. Upės, kuria plaukėme, pakrantėje, stovėjo didžiuliai modernūs pastatai, o ant kranto buvo ištraukti arba vandenyje plūduriavo baisūs buriniai piratų laivai. Laivų kapitonai buvo prikalti prie stiebų, kiti iš bokštelių stebėjo jūrų tolius. Kapitonai ir laivai turėjo savus vardus. Prisiminkime Haufo pasakas... Kas čia vyksta? Gal filmavimas, o gal tai tikri piratų laivai, kadaise siaubę jūras, vandenynus ir pakrančių miestus? Taip ir nesužinojau.
Kelionė artėja į pabaigą. Kalnai tolsta, matosi daugiau dirbamų žemių, šiltnamių. Kartais pravažiuojame išmirkusius sklypus, apsodintus kažkokiais krūmais, panašiais į karklus, kurių šakelių viršūnės baigiasi šluotelėmis. Vyksta didžiulės statybos. Statomi šviesūs mūriniai gyvenamieji namai. Pakelėje vis dar pastebime antikos griuvėsių: gynybinių sienų likučius, vartus su bokštais, akvedukus ir tiltus, naudotus tūkstantmečius ir dar dabar naudojamus. Aplankome vieną iš daugybės maldos namų. Pirmoji – klasikinė osmanų mečetė. Viduje – stambi salė maldininkams su pusapvaliu kupolu bei dengtu prieangiu. Lauke – minaretas. Vėliau apie centrinį kupolą buvo pristatomi erkeriai ir apdengiami kupolėliais. Arkinė sistema buvo patikimiausia konstrukcija. Viduje skulptūrų ir figūrinės tapybos nebuvo. Dekoruota smulkiomis augalinio ir geometrinio piešinio mozaikomis. Prieš įeinant į šventyklą nusiaunama. Moterų plaukai, pečiai ir keliai turi būti pridengti, o vyrai nusiima kepures. Išeidami paliekame auką. Iš minareto balkono penkis kartus per dieną tikintieji kviečiami melstis.
Norėdami būti dvasingi, aplankėme ir šokančių dervišų maldos namus, priklausančius Mevlevi mistiniam ordinui. Jo filosofija teigia, kad šokiu ir muzika galima išsivaduoti nuo nerimo ir skausmo. Tai – sudėtingos apeigos, skaitymai, veržimasis į Dievo meilę. Pasibaigus apeigoms buvome pavaišinti karšta gvazdikėlių arbata.
Paskutinę dieną įsigijau suvenyrų. Tai – raižyto metalo kavos komplektukas, kuris nesuduš, nesunyks, nesurūdys. Džiaugiausi, kad dar buvo likę laiko pasivaikščioti po miestą ir po smėlėtą Viduržemio pakrantę.
Su geriausiais įspūdžiais ir šilčiausiais prisiminimais apie darbščius ir malonius žmones palieku Turkiją. Mano troškimas įgyti žinių apie žmonijos istoriją su kaupu realizuotas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
