Kultūra
08.03. Lietuvos respublikos šimtmečio didieji. Poetas Robertas Keturakis – kūrėjas, visą gyvenimą ėjęs į saulę
Prof. Ona Voverienė
Kad tu būtum viskas, kas gyvena,
Kas liepsnoja, neša tamsai šviesą,
Viską pasiimk ir atiduoki viską,
Ką pajusi ir ką mylinčia ranka paliesi
Robertas Keturakis. Nepraeik, p. 57
Neseniai gavau dovanų naujausią Ingos Stepukonienės parašytą knygą „Roberto Keturakio kūryba“ (K, 2011). Daug metų laukiau tos monografijos, nors širdies gilumoje visada kirbėjo mintis, ar atsiras dabartinėje paviršutiniškoje Lietuvoje literatūrologas, kuris išdrįs kopti į tokį statų ir aukštą kalną, kurį supylė savo įvairiapusiška humanistine veikla poetas Robertas Keturakis. Poetas, rašytojas humanistas, žurnalistas, geriausio Lietuvoje buvusio ir iki šiol tęsiančio jo inicijuotas tradicijas kultūros žurnalo redaktorius, jaunųjų Lietuvos poetų ugdytojas, kurį su didele pagarba, susižavėjimu ir dėkingumu mini savo kūryboje šių dienų Lietuvos žymiausi literatūros kūrėjai – tai tik dalis Roberto Keturakio kūrybinės veiklos briaunų, kurių švytėjimą talentingai atskleidė autorė jos knygoje.
Robertas Keturakis
Knygą sudaro „Pradžios žodis“ ir „Vietoje įvado“, bei du jos skyriai „Biografija“ ir „Kūrybos pasaulyje“. Antrasis skyrius, tarsi visiškai autonomiškas kūrinys, prasideda įvadiniu poskyriu „Poetinio pasaulėvaizdžio linkmės. Lyrinio pasaulio savitumas“, kuriame išdėstomos autorės nuostatos apie šių dienų lietuviškąją literatūrą, parodoma, kuo ji skiriasi nuo tradicinės tautinės lietuviškosios poezijos ir literatūros ir tos pastarosios kontekste atskleidžiamas poeto, eseisto ir rašytojo Roberto Keturakio mąstymo ir kūrybos savitumas. Po šio įvadinio skyriaus eina Roberto Keturakio poezijos rinkinių ir jų semantinių apibendrinimų poskyriai: „Ankstyvoji poeto kūryba. Rinkinys „Saulėtekio kely“; „Būties stebuklo išgyvenimas - „Balti sparnai“; „Poeto pašaukimas. Moralinė ir etinė programa “Saulabroliai“; „Tapatybės paieškos – „Atspindžiai“; „Priešybių sankirtos – „Vėluojančiųjų gatvė“; „Būties labirintas - „Kas mirksnį visur“, „Lyrinės poemos keliu“, „Moteriškumo atspindžiai poemose“ Kas stogais mėnulį vejasi, mergaite?“ ir „Ledynmečio periodas“: „Trys lelijos šventam Kazimierui“; „Erdvės poetika - „Amžinai laikinai“; „Tautos būtis – „Krintantis vakaro paukštis“; „Paguodos žodis – „Neverk, mano broli, neverk“; „Meilės potyriai – „Erškėtrožė ant Santakos delno“; „Išminties šviesa“; „Pasaulio vizija: džiaugsmas ir atsisveikinimas – „Nuprausti mėnesienos“: „Atsigręžus į priešistorę: poema „Jotvingiai“: „Tarp magijos ir realybės: literatūrinių pasakų rinkinys „Ahasferas“; romanas „Kulka Dievo širdy“; Apibendrinimas; santrauka anglų kalba. Roberto Keturakio kūrybos rinkiniai. Literatūros sąrašas. Asmenvardžių rodyklė.
Knyga išleista 2011 metais Kauno leidykloje „Naujasis lankas“. Kietais meniškais viršeliais. 462 p. Apimties Dailininkas Regimasntas Žulis. Redaktorius Viktoras Ružianskas. Deja, knyga išleista tik 300 egz. tiražu. Ir, matyt, iki šiol – jau tapo bibliografine retenybe. Knygą skaityti nelengva: parašyta aukštu teoriniu lygmeniu, vienu prisėdimu jos neperskaitysi. Tai – aukšto filosofinio lygmens monografija, parašyta ant filosofijos ir literatūros mokslų ribos, yra ko iš jos pasimokyti, pakelti savo kvalifikaciją, patobulinti mąstymą tų mokslų žiniomis, būtinomis kiekvienam inteligentui.
Monografijos autorė knygos epigrafu pasirinko paties poeto Roberto Keturakio motto: „Eikime veidu į saulę / Visą laiką veidu į saulę / Iki mūsų saulėlydžio“. Užvertus paskutinį knygos puslapį, gali drąsiai daryti išvadą – kad poeto ir rašytojo Roberto Keturakio gyvenimo, jo kūrybos ir pedagoginės veiklos kelias ir buvo persunktas to jo motto dvasia: jis pats švytėjo saulės šviesa, dalino saulės spindulėlius kiekvienam jaunam poetui, kuriam dosniai tiesė pagalbos ranką jo kūrybos pradžioje, dirbdamas kultūros ir literatūros žurnale „Nemunas“, saulės šiluma šildė, tardamas gerą žodį kiekvienam jo globojamam poetui, pasirodžius pasaulyje kiekvieno pirmajam kūriniui. O kūryboje juk nieko nėra brangiau, kaip geranoriškai ištiesta, jau patyrusio ir visuotinai pripažinto Kūrėjo ranka.
„Pradžios žodyje“ knygos autorė, tarsi įvesdama skaitytoją į neįprastą skaitytojui knygos rašymo stilių, o gal ir į neįprastą mąstymo būdą, analizuojant Kūrėjo dvasios virpesius kūrybiniame procese, kaip tik ir pradeda knygą klausimu, ar gali gimti šimtmečių išbandymus atlaikantis kūrinys ir susiformuoti talentingas kūrėjas miesto sąlygose? Daugelis mūsų vis dar esame įsitikinę vieno talentingiausių mūsų šimtmečio filosofo Antano Maceinos nuostatos teisingumu, kad mieste, jo triukšme, amžiname skubėjime ir kultūriniame chaose negali gimti ilgaamžiškas kūrinys ir talentingas kūrėjas, nes miesto kultūrinė terpė blaško ir išskaido žmogaus dvasią, domejimusi daugybe iš paviršiaus atrodančių įdomių dalykų. Ir jam nebelieka laiko vienatvei, susikaupimui ir giliam pamąstymui. Geriausiu atveju miestas gali pagimdyti tik kūrybingą paviršutinišką kūrėją, plaukiantį paviršiumi daugybės kultūrinių reiškinių, nepasiekiant jų esmės. Miestas iš skubančio, bėgančio, norinčio kuo daugiau patirti, išgirsti, pamatyti jam įdomių kultūros renginių, atima kūrybingiausias vienumo ir susikaupimo valandas, išsiurbia jo kūrybingumą, padaro jį miniažmogiu, geriausiu atveju kūrybine vidutinybe.
Supratau, kad knygos autorė žino tą filosofo Antano Maceinos paliktą mums testamentinę nuostatą. Bet ji jau žino ir poeto Roberto Keturakio kūrybos vertę, ir jo, kaip Kūrėjo didybę bei jo tvirtai užimtą vietą lietuvių literatūros ir kultūros istorijoje, todėl ir ieško Roberto Keturakio aukštųjų įkvėpimo minučių paslapties. Ir ją atranda. Pasirodo, kad ji labai paprasta ir buitiška. Vos vos prašvitusio Kauno rytmetį, kai miestas dar vangiai kyla iš naktinio miego, Poetas jau žingsniuja Kauno gatvelių ramybėje į darbą, neskubėdamas, apmąstydamas būsimos dienos darbus ir gerėdamasis miesto architektūra, gražiais ir „kadais didingais ir pilnais lietuviškos dvasios namais, primenančiais jų kūrėjus ir kitas didžiąsias Lietuvos asmenybes... Dvasia prisipildo ramaus pakylėjimo ir šviesos, tarsi leidžia pajusti giliausią ryšį su čia gyvenusiomis kartomis, priverčia darsyk išgirsti jų laiko aidą, per juos atrasti save, patirti dvasinio susitapatinimo ir vidinio sutvirtėjimo akimirką...“, išvysti brėkštančio miesto ryto grožį. (Inga Stepukonienė. Roberto Keturakio kūryba, - K., 2011, p. 9).
Inga Stepukonienė
Pirmajame knygos skyriuje pateikiama poeto biografija, parodanti, kad Poetas tikras lietuviško kaimo vaikas, kuriam viskas brangu, kas susiję su jo gimtine, jos istorija, šeima, ypač jo Mama, jo pirmąja mokykla ir pirmąja mokytoja matematike Ona Koste Kurtinaitiene aštuonmečiame, visad susikaupusiame, mąsliame bernioke įžvelgė literato talentą ir paskatino rašyti eikėraščius. Pirmasis jo eilėraštis buvo atspausdintas Garliavos mokyklos žurnale „Žibutė“ 1943 metais. O vėlaiu – mokykla, jos rūpesčiai, darbas, siekiant pagelbėti sunkiai materialiai besiverčiantiems namams, kariuomenė, Vilniaus universtetas, šeimos sukūrimas, trys sūnūs, užaugę ąžuolais – pirmasis Šarūnas (g.1967); vėliau - saulę į namus nešantis Saulius (1968), ir paskutinysis – Ugnius (1975). Darbas literatūros žurnalų redakcijose – „Nemune (1967-1991); „Santaroje“ , VDU leidykloje ir „Kauno žinių“ redakcijoje. Ir viena po kitos pasirodančios knygos, monografijoje analizuojami eilėraščių rinkiniai, esė knyga „Namai ant traškančio ledo“ (1996); minėtas romanas „Kulka Dievo širdy“ (Apie jį rašiau; Ona Voverienė. Iš juodosios komunizmo knygos Lietuvoje (Komunizmo veidai) // Lietuvos aidas – 2004, lapkr. 22, p. 6; lapkr,. 23, p. 6).
Antrajame skyriuje knygos autorė Poeto kūryboje įžvelgė kelias jos pagrindines kryptis: būties stebuklo išgyvenimo; poeto pašaukimo analizės, jo moralinę etinę programą; priešybių sankirtas; kito pasaulio filosofinio apmąstymo, moteriškumo atspindžius jo poemose: erdvės poetikos; tautos būties, meilės potyrių bei išminties šviesos. Kiekvieną kryptį monografijoje autorė išanalizavo, giliai ir visapusiškai, suteikdama joms filosofinį skambėjimą. Toje Poeto kūrybos analizėje atras sau dvasios peno ir filosofas, ir praktikuojantis literatūros kritikas ir pedagogas, ir eilinis skaitytojas, pats esąs arba mėgstantis aukštąją elitinę kultūrą.
Monografijos autorės nuomone, „Poeto kūryba – tai jo dvasios biografija... jausmingas lyrizmas – tradicijos vaga ir poeto kūrybinio pasaulio savastis (Inga Stepukonienė. Ten pat, p.139). Jos nuomone, poeto Roberto Keturakio kūrybos dvasia labai artima senajai tradicinei lietuvių poetinei mokyklai, ypač Vinco Mykolaičio-Putino ir Vytauto Mačernio kūrybai. Kaip ir minėti jo pirmtakai, Poetas – tikras lietuviško žodžio estetas ir mylėtojas. Jo eilėraščių kalba turtinga, prisodrinta gražių, neįtikėtinų metaforų: „dygsta mintys, kaip beržai“; „šviesi giria beržų“, „vasara luš, kaip šiaudas“, „traškėjęs vėjo delnuose“, „kalba – sparnuota dvasia“, „tamsūs žvaigždynai ir t.t. Apie Poeto naudojamas metaforas savo laiku šviesaus atminimo žymioji mūsų aktorė Rūta Staliliūnaitė kalbėjo: „Budėjau prie Roberto Keturakio eilėraščių ketvirtį amžiaus. Įsimylėdavau juos dėl neapsakomai gražaus metaforų netikėtumo. Tykodavo nuolatiniai pavojai neįspėti jų, neatpažinti. Eilėraštis galėdavo apgauti. Kaip Mylimasis. Ir tai traukė. Kvietė gilyn ir tolyn“ (Ten pat, p. 67).
.jpg)
Rūta Staliliūnaitė
„Kalba išlaiko tautos gyvybę, išsaugo jos mąstymo ir dvasios, pasaulėjautos savastį, jos etninį unikalumą. Kalba tiesiogiai susijusi su etniškumu... Gimtoji kalba – tai svarbiausias protėvių palikimas, nesiliaujanti gyvybės srovė, šviesos pulsavimas („Tėvų kalba“). Aukštas eilėraščių tonas, nuotaikos vilnys liudija lietuvių kalbos pasaulio gyvybingumą. Kalba – svarbiausia galimybė išlikti ir nepasiduot“ (ten pat, p. 334.
Poeto R. Keturakio vertybių sistemoje ir eilėraščių epicentre – duona, žemė, darbas, namai, gimtinės gamta, žmogaus ir kario pareiga Tėvynei, didvyriškumo siekis, žmogaus ir giminės šaknys...Būtent tos vertybės ir sieja Roberto Keturakio su lietuviškos tautinės lyrikos tradicijomis ir senąja baltiškaja agrarine kultūra (Ten pat, p. 117). Ypač jo kūryboje yra akcentuojamos šaknys. Praradęs savo šaknis, žmogus praranda ir savo būties prasmę, anksčiau ar vėliau pasijunta vienišas ir neapsaugotas nuo pasaulio vėjų ir audrų... Praradęs savo tautines šaknis ir nutraukęs ryšius su savo gimtąja aplinka, žmogus darosi neatsparus įvairiausiems jo dvasios nuopuoliams – materializmo dominavimui jo dvasinėje struktūroje, išdavystei, netramdomam tuščiagarbiškumui, gobšumui, savivertės ir savigarbos praradimui. (Ten pat, p. 355).
Visuose R. Keturakio eilėraščių rinkiniuose akcentuojamos amžinos savęs ir tiesos paieškos bei nuolatinis siekis eiti veidu į saulę: nuolat ir nenuilstamai tobulėti (Ten pat, p. 108). Kaip tvirtina knygoje cituojama M. Bieliauskienė: „Šviesos, tiesos, gėrio ir grožio ieškojimas jo kūryboje užima centrinę vietą. R. Keturakiui būdingos pastangos įteisinti ramų ir taikų gyvenimą, heroiką, taurumą“ (Ten pat). Taigi, kokios bebūtų sudėtingos gyvenimo aplinkybės, žmogui yra svarbus šviesos ir laisvės siekis.
Remdamasi buvusios jo bendradarbės „Nemune“ žurnalistės Macijauskienės pasakojimu, knygos autorė rašo apie poetą ir tuometinį „Nemuno“ redaktorių Robertą Keturakį, kaip talentingą pedagogą, kantriai ir geranoriškai ugdantį pradedančiuosius poetus: „Individualūs atsakymai kiekvienam, atsiuntusiam savo kūrinius, patarimai ir patariamasis žodis liudijo kartais pedagogiškai naivų, bet visados rimtą R. Keturakio santykį su literatų pasauliu, jo pastangas ugdyti jaunųjų kūrybiškumą“ (ten pat, p. 57).
Apibendrindama Roberto Keturakio kūrybą monografijos autorė kaip išskirtinį jo kūrybos ir jo paties bruožą akcentuoja, kad Jam amžina ir pastovu – tik savo Žemė ir Tauta. Cituoja jo žodžius: „Kodėl mes išlikome? - rašė jis. – Todėl, kad įstengiame suprasti, ką mums spėjo perduoti visi, kuriems tėvynė niekados nebuvo tik egzistencinis prieglobstis. Kalbėkite tiesą, mano vaikai, ir niekur nebeeikite iš savo Žemės. Rankom apsikabnę, nagais įsirėžę, laikykitės jos. Šita Žemė yra mūsų, ji nepraskolinta, ji paveldėta iš protėvių. Ji neišduoda. Ji yra mūsų Likimas ir mūsų Gyvenimas“ (Ten pat, p. 89).
Monografijos autorės nuomone, poeto Roberto Keturakio kūrybos artimą ryšį su lietuviška tautine literatūra liudija jo eilėse dominuojanti „nedaloma gamtos ir žmogaus vienovė. Poeto tekstuose atsiveria iš agrarinės kultūros kylantis mentalitetas ir pasaulėvokos formos. Šis ryšys su agrarine pasaulėjauta ir baltams būdinga gamtojauta itin ryškus psichologinėje plotmėje: regima didžiulė priklausomybė agrariniam gyvenimo modeliui“ (Ten pat, p. 141). Jo eilėraštis, perteikiantis gamtos pasaulio vaizdus ir įspūdžius, savitai implikuoja ir asmenybės dvasios istoriją: gamta ir asmenybės sielos muzika yra lyg du planai, kurie kiekviename eilėraštyje egzistuoja tarsi savarankiškai ir kartu jungiasi, sudarydami savitus sąskambius ir dermes“ (Ten pat, p. 148).
Jos nuomone, „Poetas Robertas Keturakis priklauso tiems kūrėjams, kurie apibūdinami žodžiais: romantiškas, lyriškas, paslaptingas. Ryškus jo poezijos ženklas – intuityvizmas ir loginį kryptinumą išlaikantis filosofiškumas... Poeto kūrybai būdinga aukštojo pasaulio, aukštesniosios galios, aukštojo vertybinio poliaus siekiamybė, eilėraščiuose dažnai įvardijama simboliniais šviesos, meilės, žvaigždės, trykštančio šaltinio amžinybės šventės įvaizdžiais“ (Ten pat, p. 165). „Kūrėjas visuomet bando prasismelkti prie gilųjų būties slėpinių,ieškoti meilės, ištikimybės, draugystės, prasmių, fiksuoti to pasireiškimo akimirkas, momentus, kada ir kaip jie ištinka žmogų, ir ką jame pakeičia, kaip jo siela atsiliepia į amžinybės sąskambius. Eilėraštis gimsta iš staigaus vidinio atsivėrimo, trumpos jausmo akimirkos...“ Tačiau jame „siekiama gilaus tikrojo žmogiškumo, kuris atsiveria asmenybės požiūryje į gyvenimą. Mirtį, santykį su gamta, ribines situacijas, būties kraštutinumus – skausmą, meilę“ (Ten pat, p. 434).
Trečias svarbus poeto Roberto Keturakio kūrybos bruožas, monografijos autorės nuomone, yra „ryškus žmogaus noras būti savimi, svajonė – gyventi ir veikti kaip nepriklausomam individui, kuris ne tik turi tiesą, bet ir pareigą įtvirtinti savo nepakartojamumą“ (Ten pat, p. 11), ryžtasi parodyti, kad ir miesto sąlygose galima sukurti didžius kūrinius... jeigu tik deramai pasiruoši tam dieviškos prometėjiškos ugnelės uždegimui ir jos įsiliepsnojimui...
Kita vertus, dr. Ingos Stepukonienės knyga „Roberto Keturakio kūryba“ parodė, kad lietuvių literatūros kritikos srityje sulaukėme talentingos naujos kartos literatūros kritikės, kas itin džiugina, nes esu įsitikinusi, kad be geros kritikos nebus ir geros lietuvių literatūros, nes jaunieji talentai nebus ugdomi, abejingai praeinant pro jų kūrybą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
