Kultūra
08.24. Mūsų amžininkai. Knyga apie Panevėžio medikus
Prof. Ona Voverienė
Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai. Migelis Servantesas
Tokiais prasmingais Migelio Servanteso žodžiais, parinktais būtent šiai knygai Birutės Paškevičienės, Lietuvos gydytojų sąjungos Panevėžio filialo pirmininkės, pradedami naujoji gydytojos Liudvikos Knizikevičienės sudaryta knyga „Panevėžio medikai“ (Panevėžys, 2018) Tai jau penktoji panevėžiečių knyga apie savo krašto sveikatos pasaugos sistemą ir jos medikus. Prieš ją buvo muziejininkės Joanos Vigos Čiplytės sudaryta knyga „Kraštiečiai Panevėžio medikai“ (2009); vėlgi Joanos Čiplytės ir jos bendraautorės Stanislavos Stanevičiūtės sudaryta knyga: „Ir gydytojai, ir mokytojai. Žymios Panevėžio krašto asmenybės“ (2010); gydytojos Liudvikos Knizikevičienės ir Stanislavos Stankevičiūtės sudaryta knyga „Jie gydė ir mokė. Žymūs Panevėžio miesto medikai“ (2014).
Iki šiol buvau įsitikinusi, kad Panevėžys, visada buvo ir tebėra geriausių Lietuvos mokytojų ir pedagogikos mokslininkų miestas. Dabar jau atrodo, kad ir geriausių Lietuvos gydytojų teoretikų ir praktikų miestas. O gal ir trečiasis variantas – kūrybingiausių, savo miestą labiausiai iš visų kitų miestų šviesuolių mylinčių autorių miestas, siekiančių, kad jų miesto šviesuliai amžinai išliktų Lietuvos valstybės ir Tautos istorijoje. Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikinu.
Pixabay nuotr.
Ši ketvirtoji knyga apie Panevėžio medikus skirta Lietuvos Respublikos šimtmečiui ir tuo laiku dirbusiems Panevėžio medikams atminti. Joje aprašyti dar gyvenantys ir dirbantys mūsų amžininkai gydytojai ir provizoriai, ir jau išėję į Amžinybę, kuriems buvo lemta ištirpti Istorijos ūkuose ir ... išnykti iš žmonių atminties, jeigu... jie nebūtų prikelti naujam gyvenimui šios knygos autorių. Gydytojai Liudvikai Knizikevičienei pavyko suburti kūrybingų autorių didelį kolektyvą, kurie bendromis pastangomis sugrąžino panevėžiečiams, ir ne tik jiems, bet ir visai Lietuvai, vardus tų gydytojų, kurie saugojo jų sveikatą, rūpinosi ja ir daugelį išgelbėjo nuo ankstyvos mirties, palaužtų klastingų ligų. Knygoje rašoma apie provizorę Ireną Fridmanaitę Aleknienė (1915-2001) (Rita Aleknaitė-Bieliauskienė), odontologą Vytautą Bosą (Santa Miežinienė), medicinos mokslininką gydytoją dr. Joną Diktaną (1923 -1986) (Gražina Šumskiene), rentgenologę Henriką Čiplienę (Aistė Lukštaitė), vyriausiąją slaugytoją Janiną Gabriūnienę (1924 -1994) (Jolanta Gertienė), gydytoją traumatologą, mano kraštietį raseiniškį Eugenijų Girdzijauską (1916 – 1992) (Irena Girdzijauskienė), vaikų gydytoją Oną Gumbrevičiūtę (1923-2014) ( (Laima Gumbrevičiūtė-Baublienė), ligoninės ilgametį vadovą gydytoją, irgi žemaitį raseiniškį Česlovą Gutauską (Jolanta Vokietienė), infektologę Elzę Ritą Ivanovienę (Žanas Ivanovas); akušerį-ginekologą Benjaminą-Kliačko (1912 -1971) (Haroldas Kliačko), pirmąją naujagimių skyriaus vedėją Liudviką Knizikevičienę (Irena Gražina Rudėnaitė). gydytoją ginekologą Petrą Jurgį Knizikevičių (Stasė Mikeliūnienė), prof. Akademiką Vladą Kuzmą (1892 -1942) (Liudvika Knizikevičienė), infektologą prof. Alvydą Laiškonį (Jolanta Vokietienė), dermatologą prof. Joną Lelį (1914 -2011) (Laimutis Žalys), neurochirurgą Gediminą Miliūną (Jolanta Vokietienė), terapeutą gydytoją tremtinį Algirdą Nevaravičių (1925-2016) ( Rimantas Žilevičius),radiologę ir medicinos mokyklos ilgametę direktorę Ireną Petraitienę ( Danutė Pajėdienė), pediatrę Oną Ronkienę (1907 -1996) (Rita Aleknaitė-Bieliauskienė), infektologę Mirą Rozovą (1931-2016), medikę Mariją Rusteikaitę (1892 – 1949) (Leonora Kasiulytė), gydytoją laringologą Joną Statkevičių (1897 – 1969) (Kęstutis Statkevičius), gydytoją traumatologą Darių Staugaitį (D. Staugaitis), medicinos seserį, Raudono kryžiaus darbuotoją Vandą Tamulevičienę (1928 – 2014) (Jadvyga Dambrauskienė).
Visai šiai Panevėžio gydytojų kartai buvo būdingas pasiaukojantis sąžiningas darbas, atjauta sergančiam žmogui, ištikimybė Hipokrato priesaikai; jeigu žmogui prireikdavo pagalbos naktį arba švenčių dienomis, tos kartos gydytojai, nežiūrint, kad ir svarbiausių jų asmeninių reikalų, viską mesdavo ir skubėdavo į pagalbą žmogui. Tarp jų Panevėžyje buvo ir tokių, kurie savo talentu, pasišventimu savo profesijai ir siekiu, kaip geriau padėti žmogui jo negalioje, pasišventė savo profesijai ir mokslui. Tai garsusis chirurgas panevėžietis gražuolis Vladas Kuzma (1892-1942), vienas talentingiausių Lietuvoje medicinos įstaigų vadybininkas gydytojas Česlovas Gutauskas, profesorius infektologas Alvydas Laiškonis, profesorius Jonas Lelis. Iš jų parašytų monografijų ir vadovėlių mokėsi kelios dabartinių medikų kartos medicinos institutuose ir medicinos mokyklose: Vlado Kuzmos – „Skausmas ir skausmo malšinimo priemonės“ (1948), A. Laiškonios „Karo epidemiologijos pagrindai“ (1986); „Žmogaus imunodeficito viruso infekcija“ (1998); „ŽIV diagnostika: gydymas ir profilaktika“ (2000); „Įgytas imunodeficitas ir oportunistinės infekcijos“ (2008); „Infekcinės ligos šeimos gydytojo praktikoje“ (2002,2005); „Tropinės ir keliautojų ligos“ (2010). Profesorius taip pat yra 7 monografijų, įskaitant knygas „Infekcinių ligų žinynas“ (1994, 2004,2005,2007); „Naujos infekcinės ligos“ ((2012); „Užkrečiamųjų ligų epidemiologijos pagrindai“ (2012) ir 15 mokomųjų priemonių autorius, prof. Jonas Lelis (1914- -2011) parašė ir išleido knygas : „Odos priežiūra ir gydomoji kosmetika“ (1959, 1961); „Blyškiosios pabaisos atradėjas F.R. Šiaudinis“ (1971, vadovėlį „Odos ir venerinės ligos“(1985); „Žodynininkas Antanas Lalis ( (1995); „Tragiškos ir komiškos miniatiūros, arba okupacijų metų gydytojo užrašai“(1998).
Skaitant knygą „Panevėžio medikai“, ypač ryškiai į akis krinta visų tos Panevėžio gydytojų kartos tvirtos šeimos; jų įdomus ir prasmingas rūpinimas savo vaikų ir savo anūkų mokslais, doros ugdymu, pareigos jausmo diegimu. Jų ir jų vaikų atžalos dažniausiai ir rinkosi pagal savo tėvų ir senelių pavyzdį medikų profesijas, nuo pat mažens buvo įpratinti dirbti, gerai mokytis, ugdomi dorais tvirtais žmonėmis .Įdomu, kad ir visuomeniniame darbe medikai – patys aktyviausi. Mano vadovaujamoje Lietuvos moterų lygoje Panevėžio LML skyrius, kuriam vadovauja gydytoja Liudvika Knizikevičienė, nuo 1993 metų ne tik stabiliausias ir ištikimiausias savo kūrybine tematika, organizuojamomis švietėjiškomis konferencijomis, bet ir vienas iš darbščiausių LML, turintis ką pasakyti ir daug nuveikęs kūrybiniame darbe. Didžiuojamės panevėžiečių lygiečių išleistomis knygomis, jų nuveiktais darbais, ypač jų nenuilstama kova dėl rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejaus išlaikymo ir jo gaivinimo.
Šiai gydytojos Liudvikos Knizikevičienės knygai linkime daug ir gražių sutiktuvių bei plataus kelio į bibliotekas bei asmenines gydytojų ir jų pacientų bibliotekėles.
Atgal
.jpg)
