VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

08.26. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Druskininkų impresijos (2)

Dail. Kęstutis Kazys Šiaulytis

Ratnyčios srauto Saulės takas

Miškingo Druskininkų krašto upelė Ratnyčia, lyg sidabro gija siuva tarp Latežerio ir Nemuno pabirusius gamtos perlus – našius pušynus, juodalksnių giraites, dar ir samanų kalvas, grybų daubas, mėlynių sąžalynus, kvapnius pakrančių avietynus, žiedų pievas, gudobelių sodus – visa tai surenka į vaizdų vėrinį, kuris, saulei mainantis, nuolat kinta, vis kitaip suspindi keliautojų, pėsčiųjų riterių akyse.

Ratnyčios srauto Saulės takas

 B.Vyšniausko skulptūra „Ratnyčia“

Ratnyčios tėkmė smėliuose

Tokio titulo – Pėsčiasis Riteris – pirmasis nusipelnė mokslininkas, rašytojas, profesorius Česlovas Kudaba, savo kūryboje atskleidęs atidaus, vienišo žygeivio, Stebėtojo patirtis. Profesorius yra aprašęs ir Ratnyčią, jos ištakas, paupiuose pabirusius kaimus, čia, gamtos jėgų ir žmogaus veiklos suformuotus kraštovaizdžius, reginius.

 Atvykėliai, kada pabuvoję, sveikatos šaltinių Druskininkuose ieškoję, tuoj patiria ir čionykščių upių  gaivinančias dovanas – galingos Nemuno tėkmės romuvą, Ratnyčios gyvastingą būdą – atrodo, ji, prieš pasinerdama Nemunan, skuba išdalinti visiems, šiluose, gojuose surinktas saulėtas godas.

 Jau nuo seno, vienu svarbiausiu poilsiautojų ritualu tapo pasivaikščiojimai kurorto upių pakrantėmis. Ratnyčios skubri tėkmė, jos pakrančių scenovaizdžiai žiūrovų dėmesio sulaukia pačiame Druskininkų centre, kur upė šniokšdama palieka K.Dineikos sveikatingumo parko tvenkinio kaskadas ir toliau skuba tarp aukštų krantų, maudydama vagos sraunumoje įstrigusius akmenis. Pavėsingas paupio parko takas nuo Čiurlionio gatvės tilto iki santakos su Nemunu – bene populiariausia kurorte romantiškų pasibuvimų vieta. Čia pat, prie grakštaus Santakos tilto prigludusi, vaikštinėtojų laukia viena gražiausių Lietuvoje parko skulptūrų – B.Vyšniausko „Ratnyčėlė“, sukurta 1959 metais. Savo kelionių albume esu rašęs: „Alegorinės upių, upelių, šaltinių dievybės ir deivės dažnai vaizduojamos Antikos ir vėlesnių laikų dailėje. Vandenų galybių suasmenintos figūros gausios baroko epochos parkuose, miestų skveruose, aikštėse. Europoje tikriausiai nerastume XVII-XIX amžiais įkurto parko, kuriame nebūtų skulptūrų vaizduojančių Okeaną, Nilą, Tiberį, ar vandenyse žaidžiančių nimfų. Tačiau Lietuvoje, tai, matyt vienintelė, upę, kaip asmenį, vaizduojanti skulptūra.“

Tiltelis „Saulės take“

 Medžio skulptūros, skirtos „Saulės tako“ kūrėjui miškininkui Vytautui Urnevičiui

Žymiausias sveikatingas Ratnyčios pasivaikščiojimų maršrutas „Saulės takas“, įrengtas dar anais, gelžbetoninio mąstymo laikais, 1972 metais. Miškininkas Vytautas Urnevičius su tikra girininko (ar girinio) išmone konstravo šalia Ratnyčios bėgantį taką. Medžio meistrai drožė stovylas, kad pasivaikščiojant būtų kur žvilgsniui nuklysti, surentė plačius suolus prisėsti, o ilgesniam poilsiui skirtas pavėsines, bei tiltelius, lieptus rentė iš kreivų stuobrių. Ano meto poilsiautojai nenutrūkstamu srautu skubėjo patirti „Saulės tako“ atgaivą. Prasidėjus naujiems, visuotino automobilizmo laikams, kurorto svečiai, kaip ir druskininkiečiai, primiršo pasivaikščiojimus – dailieji tilteliai sugriuvo, mediniuose puslapiuose iškaltos poetų eilės apžėlė kerpėmis, ant plačiųjų suolų, dažniau nei žmonės, pelėdos nutūpdavo...

 Bet štai, jau  keleri metai, „Saulės takas“ vėl atgyja, dabar jis prasideda ties Alkos tvenkiniu, ir lyg sausumos upokšnis, bėga šalia Ratnyčios, pėstieji mina juo pasirinkę kryptį – kas pasroviui, kas prieš, stebėdami vis nelauktai atsiveriančius gamtos reginius. Nuo tiltelių – saulės nuauksintus upės dugno smėlius, keistų, slėpingų vandens augalų buveines, brūzgynus, stebi, kaip pakrantės medžių kamienais kopinėja bukučiai, lipučiai, vandenin sumerktas alksnių šaknis tyrinėja juodieji strazdai.  Take dabar sutiksi ir dviratininkų, tačiau jie, besirūpindami vairavimu, daug ko nepamato, nepastebi... Keliauti šiuo taku geriausia vienam, žinia, gal kartais ir sutrinki, išgąsdintas medį kirsti sumaniusio genio, bet jauti, kad gamta atsivers tik asmeninio susitikimo su ja akistatose. Prasiveria, atrodo tik tau pažvelgti skirti langai – štai, poilsiui pasirinkto suolelio kaimynystėje medyje lizdui šakas snapu laužo grakštus keršulis, kitą kart uodi žydinčių žolynų žiedadulkių debesis, kuriuos margais sparnais sklaido drugelių eskadrilė, o laukymėje prisėdęs tapyti matai – tave,  iš debesų aukštumos apžiūrinėja kažkoks sklandytojas – gal suopis, gal peslys?  

 Ratnyčios pavasaris

Ratnyčia pavasariškame slėnyje

Ratnyčios auksas

Kartą, stebint saulės spinduliais pervertą Ratnyčios tėkmę, kilo mintis, jog jos varde glūdi užkoduota slaptinga žaismė – tie mūsų protėviai, kurie kažkada davė upei vardą, sujungė du žodžius – Ratas ir Nytis. Žodžio „ratas“ pati seniausia reikšmė – „Saulės diskas“, „nytis“ – tai ir gija, ir spindulys. Taigi, anų laikų žmonėms upės vardas Ratnyčia – Saulės gija, o gal – Saulės takas?  Akvarelininkui tapyti tokios upelės peizažus lengva, pasisėmei jos gyvo vandens – ir pusė darbo padaryta – pats vanduo liejasi popieriaus lakšte, kuria savo atvaizdus...

Atgal