Kultūra
08.31. Po žaliaisiais gimtinės ilgesio uosiais (Minint žurnalisto Jono Laurinavičiaus 80-ąsias gimimo metines)
Reda Kiselytė
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė
Jau praeityje žurnalisto, kraštotyrininko, rašytojo Jono Laurinavičiaus jubiliejaus aidai... Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus nariai žinojo apie nenuilstančio kūrėjo gyvenimo sukaktį. Jo šventei kūrė tekstus, analizavo kūrybą, daug skaitė literatūros apie jį... Literatų tekstus į straipsnį sudėliojau gerokai vėliau. Kodėl?
Menininkai kitaip priima gyvenimo šventes. Jie kitaip žvelgia į juos supančią aplinką, jautresnėmis spalvomis mato pasaulį. Rokiškėnai buvo atokiau nuo jubiliejaus šurmulio. Norėjosi, kad viskas nurimtų... O ir pačiam jubiliatui nelengva buvo ištverti užgriuvusią didelio dėmesio ir gerbėjų laviną. O kokia daugiasluoksnė žanrais gerbiamo Jono kūrybinė veikla! Norėjosi ją kedenti ir jausti, suprasti ir analizuoti, iš jo kūrybos mokytis, bet kartu ir jo tekstus įsiminti. Kokie nuostabūs jo literatūriniai pastebėjimai, gilios įžvalgos, perleistos per gyvenimo patirties ir kūrybinio talento filtrą. Gerbiamas Jonas literatūrines mintis geba taip profesionaliai sudėlioti, tarsi spalvingo vitražo stikliukus meno kūrinyje, o mes tuo profesionaliuoju vitražu tik grožimės, gėrimės...
***
Literatė, Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio parapijų laikraštuko „Liepsnelė“ įžymių literatūrinių datų apžvalgininkė Irena Varnienė, analizavo autoriaus eilėraštį „Po ilgesio uosiais“:
Sodybos nebėr. Tiktai atminimai.
Tik debesys, vėjai, sena radasta.
Prie nesančių vartų paliko ir rymo
Nežilstanti mano motulės malda.
Čia nieko daugiau ji palikt neturėjo,
Sodybų tuštėjimo kadais paliesta.
O žemė be plūgo, be rankų sėjėjo
Iš lėto užželt, sunykt pasmerkta.
Iš ilgesio čia aš parvykęs klaupiuosi,
Žegnojuos, kaip mokė motulė tada.
Čia „Melskis už mus" man atitaria uosiai,
Kurie dar negriūva po metų našta.
Savo mintimis gerbiama Irena dėliojo spalvotąjį prozos vitražų kūrinį
ETIUDAS GIMTINEI IR JONUI LAURINAVIČIUI
„Laikas tiksi, bėga, nestodamas nė minutėlei, nė sekundei, veria nesudraskomus metų karolius. Kai viskas keičiasi, kinta, sunyksta, amžini lieka tik žemė ir dangus. Tikrai kiekvienam žmogui skirta dangaus plotelis virš galvos, kuriame vaikystėje ganei debesis, ir lopinėlis žemės, kur mažas basas bėginėjai, glostei žolę, rinkai žemuoges, stebėjai sodybos medžius. Jie ilgiau išlieka atmintyje negu kokie krūmai, tie, beje, ir sunyksta greičiau....
J.Laurinavičius eilėraštyje “Po ilgesio uosiu“ atsidūsta: „Sodybos nebėr. Tiktai atminimai.” Sodybas praryja ugnis, pati žemė, jei jos ilgiau paliekamos vienišos ir apleistos, arba sovietinės valdžios sugalvota melioracija, kolektyvizacija, siekusi visus suvaryti ant plikesnio lauko, kad iš toli kaip ant delno visi būtų matomi. Tik atmintyje gimtinės sodyba liks įrašyta neištrinamai, iškils ypatingu momentu ar laiku ne tik sodybos vaizdas, bet ir brangių žmonių veidai, nutolusio vyksmo epizodai, gal ir žodžiai...
Kaip žemė ir dangus išliks atmintyje vaikystės debesys, tokie panašūs į dabar virš Tavo galvos plaukiančius, ir visi keturi pasaulio vėjai, ir mamos darželio radasta, simbolizuojanti šeimos džiaugsmą, deja, išblaškytą pasaulio vėjų. Amžinas yra ir motinos su vaiku ryšys, asmeninis santykis per maldą, kad Dievas laimintų vaiko kelią, todėl motinos malda nepaveikiama laiko, įvardinta epitetu “nesenstanti’, visam gyvenimui įrašyta į atmintį kaip ir nuo pasaulio grėsmės saugoję vartai.
Sodyba tada nebuvo nekilnojamu turtu, galinčiu duoti krūvą pinigų, turizmo erdve. Ji buvo mūsų namai, šventa vieta, kad turėtum kur augti, bręsti, pažinti ir suvokti supantį pasaulį, kad išėjęs galėtum vėl sugrįžti ir pasisemti tolesnei kelionei jėgų. Todėl „nieko daugiau ji palikt neturėjo”, tik žemę po pamatais ir aplink ją, kuriai irgi reikia meilės, šeimininko rūpesčio ir darbštumo, nes kitaip ji pasmerkta virsti kemsynu.
Kol esi gyvas, namų ilgesys mintimis arba fiziškai gena sugrįžti į tėviškę, nesvarbu, yra ji ar jos nebėra. Visam laikui ten lieka šeimos relikvijos: Jėzaus, Marijos ir visų šventųjų paveikslais nukabinėtų sienų vaizdas ir mamos rožančius, jos tyli malda. Ta vieta vienintelė ir šventa, priverčianti klauptis ir melstis su likusiais sodybos medžiais už buvusius , esančius ir nebesančius, už Tavo paties gyvenimą, už šitą padangę virš galvos ir šį žemės lopinėlį.
Nors VIKIPEDIJA rašo, kad Jūs nusipelnęs Lietuvos kraštotyrininkas, redaktorius, visuomenės ir politikos veikėjas, rašytojas, poetas, bet čia, prie maldai pritarančių gimtinės uosių, čia, Pajautų kaime, esate tik daug pasaulio išminties sukaupęs jautrus ir paprastas žmogus, kurį myli skaitytojai. Būkite tvirtas ir stiprus kaip gimtinės uosiai“.
Tokie tyri jausmai apie gimtinę, manau, ir didžiausią kietaširdį priverstų atsigręžti į savo šaknis...
***
Savuosius linkėjimus talentingajam Jonui buvusi pedagogė, LKRS narė Vida Papaurėlienė susiejo su valstybės atkūrimo šimtmečiu:
Klestėkit, plunksną aštrinkit, jei reikia –
Juk daug dar tekstų turite rašyt,
Tegul palaimą Dievas Jums suteikia –
Rašykit šiandien ir rytoj, poryt...
Rašykite tekstus, kai žodžiai žydi,
Rašykit nesustodamas – ilgai...
Ezopo kalbą lavinkit, nerimkit,
Lai driekiasi metaforom nušvitę vakarai.
Rytais rašykit, jei mintis ateina,
Rašykit naktį, jei prasmė arti,
O šiandien sveikiname Jus, Bičiuli, -
Šie metai Jūsų Jubiliejui paskirti.
Kai švenčia 100 – metį Tėvynė,
Jums tokio Jubiliejaus linkim laukt,
Rašykit, pone Jonai, vis rašykit –
Nuo plunksnos Jūs negalit atsitraukt.
LKRS Rokiškio skyriaus narė Danutė Mažeikienė, rajone gerai žinoma kaip patriotinių eilėraščių autorė, šį kartą linkėjimuose J. Laurinavičiui atvėrė pačias subtiliausias širdies kerteles:
Gražūs Jūsų metai ir darbai ir mintys,
Kelias ir kelionė metams atvira.
Jums Kūrėjo duota rasti ir dalintis
Vertingesnio nieko žemėje nėra.
Tegu sėkmė ir džiaugsmas eina ranka rankon,
Tegu jaukiai šviečia žiburys namų,
Te Kūrėjo meilė niekad neišsenka
Širdyje tebūna lengva ir ramu.
Neeilinio turinio autoriaus knyga „Brūkštelėjimai“ į mano rankas pateko neatsitiktinai. Nestokojantis šmaikščios nuotaikos savyje J. Laurinavičius su įrašu ir autografu knygą padovanojo Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio Lituanistikos centrui. Ją su didžiausiu malonumu perskaičiau. Labiausiai patikusias mintis užsirašiau ir jas ne kartą publikavome Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio parapijų „Liepsnelės“ laikraštuko numeriuose. Kai prieš šv. Mišias Suvainiškio šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčioje ministrantai išdalija laikraštukus susirinkusiems, ne kartą yra tekę pastebėti linksmą situaciją. Tikintieji greitai perskaitę 4 psl. gerbiamo Jono aforizmus linksmai šypteli, mintimis pasidalija su šalia sėdinčiais. Net ir šventovėje autoriaus mintys prigyja, o kad žmonės neištveria nepasidaliję nuotaikomis, tai irgi šiuolaikiškumo atspalvis, kaip socialiniuose tinkluose. Tik čia veiksmas vyksta ne virtualiame pasaulyje, o realybėje. Šios bažnyčios klebonas Virginijus Šimukėnas žavisi mintimis „Brūkštelėjimuose“ ir labai brangina jam dovanotą autoriaus knygą su įrašu. Rokiškio r. savivaldybės meras Antanas Vagonis sistemingai dėliodamas laiką ir jo daug skirdamas Kaimo rašytojų sąjungos rajono skyriaus nariams teigia, kad J. Laurinavičiaus knyga „Brūkštelėjimai“ gera tuo, kad ją atsivertęs gali skaityti bet kuriame puslapyje ir ji nuotaiką nušvies pozityviomis spalvomis, o autografas suteikia leidiniui dar šiltesnę prasmę.
Net ir pirmąsias susitikimų akimirkas su J. Laurinavičiumi ir jo intelektualiąją paramą „Liepsnelei“ prisiminė
klebonas Virginijus Šimukėnas. Dvasininkas sakė: „Patvirtinsiu tiesą, kad Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio parapijų laikraštuko „Liepsnelė“ šviesa tikrai kaitriai liepsnoja. Leidinio šiluma mus suvedė su gerbiamu J. Laurinavičiumi. Šis talentingas žmogus net dedikaciją skyrė „Liepsnelei“. Jo žurnalistinis žvilgsnis ir žodis mums yra labai svarbūs. Gyvename visiško sumaterialėjimo, susvetimėjimo, gausaus informacijos srauto laikmetyje, o rašytojas mums skleidžia didžiulį dvasingumą, meilę krašto istorijai. Dvasingumas atsineštas iš savo tėvų gimtinės, talžytas politinių viesulų, bet išlikęs gyvas ir teisingas, turintis meilės artimui ir kupinas lietuvybės savasties.
Nors labai trumpai, bet J. Laurinavičių su keliais kurso draugais teko susitikti Žiobiškio parapijos bažnyčioje, kai jie lankėsi Dano Kairio tėviškėje. Man didelė garbė, kad dovanų gaunu rašytojo naujas knygas su įrašais. O ir palinkėti noriu, kad šio žmogaus neaplenktų veržlumas, nepristingant jėgų ir aukos dėl šviesesnės ateities, dėl aukštesnio žmonių sąmoningumo, dėl atsitiesiančios iš suklaidinimo, apgaulės ir suklupusios Tėvynės Lietuvos. Kiekviena kova reikalinga aukos...“
Rajono savivaldybės meras A. Vagonis prisimena tą nuostabųjį „Žiobiškio vėjo“ dvelksmą... Vadovas teigė: „Su knygų autoriumi, žurnalistu Jonu Laurinavičiumi pirmą kartą susitikome Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube, knygos pristatyme. Taip ir užsimezgė mūsų ryšiai. Esu dėkingas šiam žmogui, kad po keliasdešimt metų studijų Vilniaus universitete, jis ne tik prisimena savo kurso draugą, mūsų kraštietį pedagogą, poetą Daną Kairį, bet jo šviesiam atminimui parengė ir išleido knygą „Žiobiškio vėjas“. Dalyvaudamas šios knygos pristatyme, pagalvojau, ar daug mūsų, kurie tokį atminimo paminklą galėtų pastatyti išėjusiajam kurso draugui? J. Laurinavičius mus stebina ne tik intelektu, nepaprastu darbštumu, bet ir giliais filosofiniais samprotavimais. O jau šmaikštumas trieiliuose, aforizmuose... Ponas Jonas mane nuolat džiugina dovanodamas knygas. Jos leidžiamos viena paskui kitą. Gal toks darbštumas ir subrandino tokį gražų rašytojo jubiliejų. Linkiu sveikatos, brandaus ir šmaikštaus literatūrinio derliaus ir dar aštresnės plunksnos...“
Lituanistė Jolanta Augulienė į J. Laurinavičiaus tekstus žvelgia per savo prizmę. Ji rašo: „Neseniai perskaičiau Jono Laurinavičiaus aforizmų knygą „Brūkštelėjimai“. Užvertusi paskutinį puslapį, pagalvojau: kaip taikliai parinktas pavadinimas. Juk žodžio „brūkštelėti“ sinonimai ir paliesti, prisiliesti, ir įbrėžti, kapstyti, plakti... Iš tikrųjų iš peties brūkštelėta apie mus, giliai pasikapstyta šiuolaikinio gyvenimo dirvonuose, kur kaip piktžolės veši melas, netikrumas! Ironiškai kalbama apie egoistus, išplakti apsimetėliai, kurių gausu mūsų gyvenime: „Apdovanojimų pelnė daug. Tetrūksta Dievo dovanos – talento“, „Tik tada ramiai miegodavo, kai sudrumsdavo kam nors ramybę“, „Žmogus ne akmeninis: svetimo džiaugsmo per daug pakelti negali.“ Žavi ne tik autoriaus sugebėjimas ironiškai žvelgti į pasaulį, bet ir originalus žinomų posakių interpretavimas: „Žmoguje viskas turi būti gražu. Tad nedrabstykim jo purvais“, „Meilė akla. Tai gal rašykime meilės laiškus Brailio raštu?“ Perskaičiusi knygą pagalvojau, koks aforizmas tiktų apibūdinti autorių. Manau, tinkamiausias būtų šis: „Vienas dega darbe, kitam laimė būtų, kad jo darbas sudegtų.“ Kas pažįsta Joną Laurinavičių, tikrai pritars, kad tai žmogus, kuris visada dega bet kokiame darbe, kurio imasi. Norisi palinkėti, kad ta ugnis dar ilgai neišblėstų, kad nepritrūktų kūrybinių minčių ir energijos“.
***
Tai rokiškėnų, kaimo rašytojų sąjungos narių mintys. O kaipgi autoriaus mintis vertina šiuolaikinis informacijos vartotojas? Kavinėje „Senas grafas“ vyko rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narių popietė. Joje neskaičiau savo kūrybos miniatiūrų, o norėjosi kartu su susirinkusiais pasidžiaugti ką tik išleista J. Laurinavičiaus trieilių knyga „Trigubu žvilgsniu“. Iš leidinio perskaičiau labiausiai man patikusias mintis. Režisierė Nijolė Čirūnienė paprašė ją pavartyti ir jau renginyje mačiau, kaip ponia Nijolė užsirašė patikusias rašytojo mintis.
Pedagogas Valdis Vaičėnas džiaugėsi „Liepsnelėje“ išspausdintais šmaikščiojo autoriaus trieiliais. Jis paprašė duoti paskaityti minėtąją J. Laurinavičiaus knygą. Pats Valdis niekuomet nestokoja humoro jausmo, todėl autoriaus tekstai, manau, dar labiau praturtins jo šmaikščių išsireiškimų kraitę. Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos direktorė Diana Guzienė taip pat skaitė populiariąją knygą „Trigubu žvilgsniu“. Ji sakė, kad ne vieną mintį užsirašiusi, o tai reiškia, kad gerbiamo J. Laurinavičiaus trieiliai gyvena...
Nors ir nedidelis būrelis LKRS Rokiškio skyriaus narių, bet jie tarpusavyje suaugo į bendrą derinį. Kiekvienas iš jų turi savo braižą, kiekvienas savaip dėlioja savojo vitražo detales... Istorikas Vytautas Gasiūnas dievina konkretumą, o jo kolega istorikas – muziejininkas Valius Kazlauskas įžiūri J. Laurinavičiaus kartos pozityviąsias atsakomybės puses, Gražina Pitrėnienė per aukštaičių krašto tarmę, tarsi skatina sugrįžti prie savosios tarmės ištakų, o pedagogė Jolanta Juodinytė paslaptingai dėlioja literatūrinį savo jausmų vitražą, kurį visai netikėtai mėgsta išleisti į pasaulį.
Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio absolventas Dovydas Trumpa globaliau pažvelgė į skaitymą, informacijos paieškas ir savęs pažinimo gelmes literatūroje ir gyvenime. Šis jaunuolis man visą laiką ir išliks atmintyje, laikantis rankoje knygą ir nuolatos skaitantis. Žinoma, neatsiejama jo gyvenimo dalis ir informacinės technologijos. Dovydas rašo: „Pats informacijos įsisavinimas yra kasdienis ir neatsiejamas reiškinys kiekvienam žmogui, siekiančiam įvairiapusiškai tobulėti. Šiais, ketvirtosios pramonės revoliucijos laikais, Mes turime be galo palankią terpę savo smalsumui tenkinti ir kartu plėsti suvokimą norimoje sferoje, nes esame beveik visiškai nevaržomi. Kiekvienas iš Mūsų turime laisvą prieigą prie šiuolaikinio duomenų lopšio - interneto, taip pat galime laisvai valandų valandas praleisti artimiausioje bibliotekoje ir be jokių finansinių investicijų naršyti po pasaulio platybes... Aš pats esu jaunas ir mane be galo kankina žinių, potyrių ir emocijų alkis. Kiekvieną dieną vis norisi sparčiau ir kokybiškiau suvokti supančią aplinką, basomis vaikščioti dar visuomenės neišmintais takais, pažinti patį save, suprasti savo paties ir aplinkinių elgesio motyvus, įsigilinti į gyvenimo prasmę. Tačiau ar įmanoma tai pasiekti nesiimant jokių veiksmų? Esu tvirtai įsitikinęs, jog ne. Sąmoningumą lavinančios praktikos, prabudimą tonizuojantys įpročiai, rami valandėlė ar net para gamtos tyloje, įvairios knygos ir kas be ko - tinkamai išnaudojamas internetas yra vieni iš būdų, norint visa tai suvokti ir įsisavinti. Taigi, skaitymas, artimas ryšys su gamta ir kasdienis kruopščiai atrinktos informacijos absorbavimas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, leidžianti prabusti ir žvelgti į pasaulį sąmoningomis akimis.“
Manau, kad gerbiamas Jonas sutiks su Dovydo mintimis, nes jis ir pats daug skaito, daug domisi, daug dirba ir tik tokiu būdu išugdė savyje poreikį informacijai. Šiandien mes galime tik didžiuotis jo literatūrinės veiklos rezultatais.
***
Saulėtą rugpjūčio penktadienį gerbiamą Joną sutikau Vilniuje, Vinco Kudirkos aikštėje. Bendrauti buvo labai smagu. Šis žmogus jau gyvena Rokiškio krašto kultūrinio gyvenimo dvasia. Žurnalistas „kontroliuoja“ mano žinias kraštotyros srityje. Dažnai paklausia informacijos apie vieną ar kitą kraštietį, o vėliau ir padovanoja šaltinį, kuriame apie tai rašoma. Tokia literatūrinė bendrystė...
Jonas Laurinavičius po pokalbio Vinco Kudirkos aikštėje, Vilniuje. Redos Kiselytės nuotr.
Jau praėjo atkarpa laiko po gerbiamo žurnalisto jubiliejaus. Darbštusis plunksnos brolis įsitarė, kad nelengva ištverti gyvenimo sukakties švenčių maratoną. Po šių žodžių nė kiek nebegraužė sąžinė, kad anksčiau neparašiau šios publikacijos... Turėjo viskas susigulėti, o ir nuvilti talentingojo žurnalistikos meistro nesinori...
Aikštėje būriavosi nebaikščių balandžių pulkas, juos gainiojo mažametė mergaitė. J. Laurinavičius informavo, kad laukia dar viena literatūrinė staigmena. Greit pasirodys autoriaus dar viena knyga – eilėraščių rinkinys „Ties rudens aruodais“ – ir su rokiškėnais bus proga susitikti. Planavome kūrybos skaitymus Bernardinų sode. Atrodė viskas taip tikra ir atvira. O aš ir vėl dėliojau idėjų vitražą kitiems susitikimams, bet ir man norėjosi jau praėjusio jubiliejaus proga kažko palinkėti šiam talentingam kūrėjui. Gerbiamas Jonas savo rankraščius ir visą turimą medžiagą vadina „popierynu“. Kad iš to „popieryno“ gimtų dar ne viena knyga, kad nenustotumėte tikėti žmonėmis, kad iš spalvotų stikliukų prasmingai dėliotumėte savo sveikatos kokybišką piramidę. Pats trieilių knygoje „Trigubu žvilgsniu“ rašote:
Ką dovanoti,
Jei žmogus visko turi?
Atneškit laiko.
Tad to ir linkiu...
Atgal
.jpg)
