Kultūra
09.04. Ministrantų jubiliejinio susibūrimo šventė
Zigmas Tamakauskas
Minint šventojo Tarcizijaus dieną, veiklaus Kauno arkikatedros bazilikos zakristijono Alberto Koženiausko pakviestas, didžiulis būrys įvairių kartų ministrantų sugužėjo į šią šventovę . Nežiūrint metų skirtumo ir užimamos padėties visuomenėje, norėjome prisimenant dienų tėkmės paliktus pėdsakus, vėl drauge prisiartinti prie visus jungiančio bei dvasinį peną teikiančio Dievo Altoriaus. Einant prie altoriaus, susikaupę sukalbėjome jau Viešpaties namuose esančio kompozitoriaus bei poezijos posmų kūrėjo iškilaus monsinjoro Pranciškaus Tamulevičiaus parengtą maldą, išreiškiančią ministranto turėtiną vidinę būseną: Viešpatie Dieve, nuskaidrink mano širdį ir mano protą, kad su tyra širdimi ir kilniomis mintimis aš su džiaugsmu galėčiau patarnauti prie Tavo Altoriaus... Prie altoriaus, dalyvaujant trisdešimčiai ministrantų, šventas Mišias aukojo prelatas, profesorius, habilituotas dr. Vytautas Vaičiūnas, jam atestavo Katedros administratorius kunigas Evaldas Vitulskis, monsinjoras teologijos dr. Artūras Jagelavičius ir ministrantų dvasinis vadovas monsinjoras Adolfas Grušas. Mišių skaitinius skaitė buvę ministrantai Kęstutis Ignatavičius, Juozas Bakutis, Raimundas Kaminskas, Zigmas Tamakauskas, Zenonas Vaškevičius ir kiti.
Nuotraukų autorius Vytautas Laskauskas
Žodis „ministrantas“ – lotyniškos kilmės žodis, reiškiantis patarnautoją – patarnaujantį kunigui per Mišias ar kitas pamaldas. Anksčiau tokiam patarnautojui reikėjo lotyniškai išmokti gana ilgą ministrantūrą – liturginius atsakymus, maldas ir taisykles. Dažnas išmokdavo visai nesuprasdamas tų žodžių reikšmės. Reformavus liturgines apeigas, dabartiniam ministrantui tokios ministrantūros „iškalti“ jau nebereikia. Dabar reikia didesnės dvasinės rimties, suprantamos maldos žodžių, sąmoningesnio tikėjimo, aktyvesnio dalyvavimo pačių šventų Mišių aukoje. Dangiškasis ministrantų globėjas yra šventasis Tarcizijus – trečiojo amžiaus jaunas kankinys, žuvęs ginant Šventąją Eucharistiją. Pagerbiant jo atminimą, 1939 metais Romoje pastatyta bažnyčia pavadinta Šventojo Tarcizijaus vardu.
Šv. Mišioms patarnauti pradėjau 1945 metų pavasarį marijonų Šv. Gertrūdos bažnytėlėje , būdamas tuometinės Kauno septintosios pavyzdinės pradinės mokyklos mokinys. Ši bažnyčia dar buvo vadinama „Šaričių“ vardu (šaritėmis - pranc. charite – labdara , vadintos čia buvusios gailestingosios seserys). Bažnyčia garsėjo ir gausias malonias teikiančiu didžiuliu mediniu Kryžiumi su Nukryžiuotojo figūra, kuris buvo pastatytas bažnyčios bokšto įrengtoje koplyčioje. (Dabar jis stovi presbiterijoje tarp senojo ir naujojo altoriaus.) Mūsų gausiam ministrantų būriui tuomet vadovavo bebaigiantis Kunigų seminariją klierikas Juozas Jurkūnas. Jis mus mokė gražių elgesio taisyklių, įvairių žaidimų, dvasinių - moralinių vertybių turėjimo svarbos, pats vadovavo savo suburtam bažnyčios vaikų chorui. Atrodė, kad J. Jurkūnas bus tikrai veiklus ir pavyzdingas kunigas. Tačiau vėliau, jam diakonaujant Fredos bažnytėlėje, pasklido netikėta žinia: mūsų mylėtas bei gerbtas vadovas Juozas Jurkūnas atsisakė kunigystės siekio ir pasuko visai priešingu keliu... Pergyvenome dėl jo išdavystės, kurią gal nulėmė jo asmeninio gyvenimo susiklosčiusios aplinkybės, sovietinės valdžios veikimo kryptis – jis tapo sovietinės aršios ateistinės ideologijos propagavimo bendrininku...
Marijonų bažnytėlės aplinkoje mūsų vaikystė buvo laiminga ir prasminga. Ji buvo orientuota į vis didesnio pažinimo siekimą, religinio sąmoningumo plėtrą, doro gyvenimo džiaugsmą. Šioje bažnyčioje kunigavo garsus pamokslininkas Pijus Andziulis, jos administratorius kunigas Rimas, vėliau - sovietinių gulagų kalinys, pogrindinės kunigų seminarijos steigėjas bei LKB Kronikos aktyvus bendradarbis , etnografas, aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis kunigas Pranas Račiūnas, zakristijonavo daugelio amatiniškų darbų meistras geraširdis marijonas Antanas Gvazdauskas, mūsų vadintas Antanėliu.
1948 m. okupacinei valdžiai brutaliai uždarius vienuolyną ir Šv. Gertrūdos bažnyčią, su grupe ministrantų, nepabūgusių galimų sovietinės partokratijos patyčių, savo tarnystę šv. Mišioms tęsėme Švč. Sakramento (Mokinių) bažnyčioje. Uždarius ją, pasukome Arkikatedros bazilikos link. Čia ministrantais rūpinosi zakristijonas Bronius Ivanauskas, mūsų vadintas Broniuku. Tuomet Mišios buvo aukojamos ir prie šoninių altorių. Man buvo pavesta sudaryti savaitinius ministrantų tarnavimo Mišioms tvarkaraščius, mokyti naujai atėjusius ministrantus ministrantūros. Labai sopėjo širdį sužinojus, kad suimti mūsų gerieji kunigai. Be viso kito, ir tie atvejai padėjo mums suvokti sovietinės tikrovės realybę, daigino ne vieno širdyje kilnaus idealizmo sparnus, vis didesnį domėjimąsi savo krašto istorija. Vaikystės džiaugsmo neužgožė sovietinių debesų pilkuma. Katedros vadovybė rūpinosi ir mūsų laisvalaikio prasmingumu. Šventoriaus nuošalioje vietoje buvo pastatytas stalas tenisui žaisti. Organizavome šaškių bei šachmatų turnyrus, įvairius žaidimus su kamuoliu. Daug atgaivos sielai teikė bendravimas su čia dirbusiais kunigais – filosofu Pranu Kuraičiu, poetu Kazimieru Žitkumi – Vincu Stoniu, zakristijono padėjėju Vinceliu, (Vincentu Jalinsku), vėliau tapusiu iškiliu pasišventusiu kunigu – monsinjoru. Malonu prisiminti ir ilgą bendravimą su kunigu Vincentu Sladkevičiumi, vėliau tapusiu Lietuvos Bažnyčios istorijoje antruoju kardinolu, niekada nepraradusiu savo kuklaus paprastumo bei atidumo. Kunigas Vincentas Sladkevičius savo kilnia širdimi palaimino ir mano suburtą krikščioniškos patriotinės krypties antisovietinę jaunimo organizaciją, kurios nariai davė priesaiką Dievui ir Tėvynei Katedros zakristijos koplytėlėje. Toje koplytėlėje slapta tuokdavosi ir savo vaikus krikštydavo ne vienas aukštus postus turėjęs tuometininės kompartijos narys – vadinamas komunistas...
Prie Katedros Didžiojo altoriaus rengdavome Švč. Sakramento adoraciją, o bokšte, talkinant varpininkei Bronytei, įsirengtame kambarėlyje rangdavome slaptus susirinkimus, kurių metu minėdavome tautines bei katalikiškas šventes, skaitydavome teminius pranešimus, domėjomės profesorių Prano Kuraičio, Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofija, tautinio krikščioniško turinio poezija, Lietuvos istorija. Stiprinome savo pasirinkto kelio idėjinius pamatus, kurių neįstengė sugriauti jokios vilionės, jokie sovietinio saugumo rūsiai ir rekrūtai.
O dabar, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, jau dvidešimtąjį - jubiliejinį kartą susitikome jaunesni ir vyresni žilagalviai prie Altoriaus, skaidrinančio mūsų širdį ir protą Tikėjimu, Meile ir Viltimi. Prisiminėme jau į Viešpaties namus iškeliavusius Alvydą Puidoką, Valdą Maurušaitį, Henriką Markevičių ir kitus mirusius šios bažnyčios ministrantus.
Po šv. Mišių visi susirinkome į šventiškai parengtą Arkikatedros parapijos salę, kurioje vyko susitikimo tęsinys – Agapė. Tai tradicinis krikščioniškos vienybės ir tarpusavio meilės palaikymo pobūvis. Malonu, kad čia atėjo ir Mišiose dalyvavę ministrantų šeimos nariai. Susirinkimą sveikinamuoju žodžiu pradėjo ministrantų vadovas Albertas Koženiauskas. Prasmigus žodžius tarė ir čia atvykę Mišias aukoję kunigai. Ministrantų vadovas, talkinant monsinjorui Adolfui Grušui, kiekvienam esamam ir buvusiam ministrantui įteikė gražias dovanėles, pažymėtas atkurtos Lietuvos šimtmečio ženklu, o jaunųjų adoratorių vadovė Kristina įteikė vardinius žymenis
arkivyskupui emeritui Sigitui Tamkevičiui, prelatui prof. habil. dr. Vytautui Vaičiūnui, monsinjorui dr. Artūrui Jagelavičiui, monsinjorui Adolfui Grušui, buvusiems veikliems ministrantams - Katedros administratoriui kunigui Evaldui Vitulskiui ir kunigui Nerijui Vyšniauskui, ministrantų vadovui Albertui Koženiauskui, Garbės ministrantams Ryčiui Macijauskui, Kęstučiui Ignatavičiui, Zigmui Tamakauskui, Edvardui Vanagui ir kitiems vienokiu ar kitokiu būdu pasižymėjusiems ministrantams.
Buvę ministrantai – Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas, padėkodami visiems atvykusiems į šią gyvosios dvasios polėkio šventę, įteikė Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos Padėkos raštą ir dovaną šios šventės rengėjui, leidžiamo laikraštėlio „Ministrantas“ vyr. redaktoriui bei Katedros ministrantų vadovui Albertui Koženiauskui.
Susitikimas baigėsi nedidučiu koncertu, kurį atliko Kęstutis Ignatavičius ir Jonas Šalčius.
Gera, kad iš jaunatviškų metų ministrantų būrio išaugo ir mūsų visuomenei daugiau ar mažiau žinomi žmonės – sportininkai Henrikas Markevičius, Alvydas Puidokas, kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas, buvusios LŽŪA docentas dr. Vytautas Mikutis, daktaras Modestas Juozaitis, folklorinio ansamblio „Blezdinga“ dainininkas Juozas Bakutis, vargonininkas Jonas Šalčius, miesto koncertmeisteris Kęstutis Ignatavičius, iniciatyvus sąjūdininkas Ramūnas Kazakevičius, bibliotekininkai Zenonas Vaškevičius ir Petras Marcinkevičius, Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius kunigas Tomas Karklys, Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas pranciškonas kunigas Paulius Saulius Bytautas ir kt.
Daugeliui ministrantų tarnavimas prie altoriaus parodė prasmingo gyvenimo kelio gaires, nuskaidrino pačios jaunystės gyvenimo žingsnius. Ir šiandien širdyje gražiausia gaida skamba kažkada išmoktos ministrantūros žodžiai: Introibo ad altare Dei, ad Deum, qui laetificat juventutem meam - prisiartinsiu prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę. Tegul šie žodžiai įprasmina mūsų visų buvimą šioje žemėje.
Atgal
.jpg)
(1).png)
