VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Kultūra

09.06. Dailininko pasivaikščiojimai po Vilnių, pasižvalgymai Lietuvoje. Kuršių nerijos akvarelės (1)

Kazys Kęstutis Šiaulytis

Rudenėjančios Nidos darvasara

Dail.K.K.Šiaulytis. Autoportretas

Ne kartą buvodamas rudenėjančioje Kuršių nerijoje, aptikau čia esant penktąjį metų laiką – darvasarą. Ji kasmet prasideda paskutinę rugpjūčio savaitę ir tęsiasi keturiasdešimt dienų!

 Visi mes, lietuviai, esame kaimo vaikai ar vaikaičiai, gal todėl taip jausmingai reaguojame į orų, gamtos permainas, gebame patirti net speiguotos žiemos malonumus, kartu su paukščiais parskrendame į savo pavasarius, ir taip elegiškai išgyvename besibaigiančios vasaros atodūsius!

 Važiuoji iš Vilniaus į vakarus, Klaipėdos kryptimi, stebi – neseniai javais lingavusios lygumos plikos – vos ražienos boluoja, pakelės reklaminių skydų kalvelės sugrėbstytos naujais arimais, ganyklose karvės nuobodžiaudamos kremta pabodusią žolę, gali pamatyti ir stirnų būrelį, bet kaimynai gandrai – jau išskridę, paliko kaimus, miestelius draugingosios kregždės, tik, kokioje šlapynėje dar šmėsteli, klykteli pempė, ir ji – liūdi prabėgusios vasaros...

 Už Kuršių marių – viskas kitaip! Nerijoje nebūna nei rugiapjūtės, nei rugsėjų, tiesa, pajūrio Ilgojoje (apsauginėje) kopoje keroja nesuskaičiuojami hektarai miglinių šeimos augalo, rugiaveidės, sąžalynai, bet jų, nei sėti, nei pjauti nereika. Kuršių nerijoje žemdirbiai negyvena, o sėja ir pjauna – vėjai. Jie dar ir padangėse piemenauja – gainioja debesis, kilnoja rūko skraistes, skraidina smėlio sūkurius.  Čia, besikeičiančio metų laiko ženklai kitokie – marga atostogų karuselė sustojo, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nida, po pajūrio malonių ištroškusių svečių antplūdžio atgauna savo svarias, romias spalvas - nesuskaičiuojami raudonodžių poilsiautojų pulkai jau sugrįžo prie kompiuterių, jų automobilių šonai dabar blizga Telšių, Alytaus, Kauno, Vilniaus gatvėse.

Debesis pietiniame Nidos pamaryje.

Stebėdamas virš Kuršių marių lyg paradui išsirikiavusius kuplius debesis, nutariau vieną jų nuleisti ant smėlio, į miglių ir rugiaveidžių lankas

 

Debesijos.

Nida. Žvejų uostelis. Marių debesų miražai slenka padange lyg sulėtinto kino filmo kadrai: vaizdas trimatis, plačiaekranis – jame stebi kylančias, tirpstančias, švytinčias, nyrančias, tolstančias formas – matai šviesos karalystės užuominas – ar gali kokie fejerverkai prilygti tiems aukštumų reginiams.

 

Moliūgų sodas. Nida, Skruzdynės 18.

Tikras, senovinis ir kasmet moliūgais derlingas sodas... smiley

 

Mariose sklaidosi miglos.

Kad ir kaip greitai lietum akvarelę, nesuspėsi pavaizduoti marių reginių permainas – tirpsta, nyksta rytinio rūko šydas, vėjas, nematomais mostais supa vilnis kaip panorėjęs, o debesys, tarsi šaipydamiesi, kol merkei teptuką – jau kitu atspalviu nudažė padangę. Belieka tapyti tą nuolatinį kitimą

 

Skulptūra „Nidos briedis“.

Nidoje, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos sodyboje lankytojus sveikina Nerijos gamtos simboliu pripažintas Briedis. Paminklą sukūrė skulptorius Saulius Juchnevičius. Sklinda gandas, jog patrynus skulptūrinio briedžio nosį, netrukus, Neringos miškuose, o gal pajūryje, pamaryje, pamatysite gyvą briedį

 

Nida. Žvejo namas.

 

Nerijoje tęsiasi vasara – Baltija vilnija, glosto, vilioja paplūdimio kūną, reti mauduoliai šoka svajingą tango apkabinę tamsias bangų keteras... Žvelgi

nuo Ilgosios kopos (ji pakrantėje nutįsusi keliasdešimt kilometrų), – spindinčio smėlio kristalų tolumos vyniojasi lyg begalinis pergamentas vos pamargintas žmonių figūrėlėmis, tarsi pastelės štrichais.

 Nidoje, tų vaikščiojančių štrichų daugiau, tyrinėti penktąjį metų laiką jau renkasi teptukus pagalandę dailininkai, medžiojantys vizualybę fotografai, sapnuojantys marių ešerius žvejai, ir šiaip suplaukę, gal miglų suvilioti, visokie keistuoliai, romantikai. Po naktinio grybų lietaus – ankstų rytą visus dabartinius Nidos svečius sutiksi Nerijos miškuose – vieni klampoja kalnapušių šilelių takų labirintais, kur, nors ir pamatęs kokį rudakepurį, tik akimis gali įsibrauti į fantastiškus kerpėtus šabakštynus. Kiti braido aukštus beržynų žolynus, saugodamiesi neužminti kokio raudonviršio, treti, palvės samanynuose lyg gėles skina ūmėdes, kažkodėl palikdami tupėti, šalia, saulėtose lomelėse, pasklidusius kazlėkų pulkus. Ketvirti, turi savo slaptas miškelių dausas, į kurias kelią žino tik jie – tikrai nerasit ir mano „kranto“, kur aš vis džiaugiuosi baravykų peizažais.

 Popietę grybautojai grįžta į Nidą, netrukus grybų derlius jau smilksta keptuvėse, žinia, nemaža dalis makavykų sulaukia (džiovinti ir marinuoti stikliniuose), gruodžio švenčių – smėlio prieskonis, pušų aromatas primins pamario nuotykius.

 Pavakare, ant Nidos uosto molų renkasi meškeriotojai. Ne visiems vienodai sekasi karšius, pūgžlius skaičiuoti, bet juokauti, matyt, visi žvejai  sugeba, aš, šalia, tapau saulėlydžio atšvaitus, tad girdžiu kaip jie šposauja, o atsiliepdami skambintojams telefonu, greitakalbe pasakoja – „pas mus, Nidoje, darvasara“...

.

Atgal